Po Skaistakalnio parką Joninių dieną išėję pasivaikščioti akyliausi panevėžiečiai galėjo pasijusti lyg laimėję gamtos loterijoje.
Tarp įprastų miesto sparnuočių netikėtai pasirodė itin retas svečias – juodasis gandras, kurį daugeliui pavyksta išvysti nebent nuotraukose, o gamtininkams sėkmės atveju – gūdžių girių glūdumoje.
Baikštus ir žmonių vengiantis paukštis trumpam pasivaikščioti pasirinko pačią miesto širdį, socialiniuose tinkluose sukeldamas tikrą susidomėjimo bangą.
Juodasis klajūnas
Į raudonąją knygą įrašytas juodasis gandras Joninių dieną pastebėtas vaikštinėjantis Skaistakalnio parke.
Užfiksavę šį išskirtinį įvykį panevėžiečiai nuotraukomis suskubo dalintis socialiniuose tinkluose.
Gamtininkai spėja, jog šis itin retai regimas paukštis į miesto parką atskrido tik pažioplinėti.
Ornitologas Marius Karlonas, peržvelgęs panevėžiečių viešinamas nuotraukas, patvirtino: po Skaistakalnį maklinėjo išties juodasis gandras.
Jo manymu, šis retas ir baikštus sparnuotis, susiviliojęs miesto centre esančiu parku, veikiausiai nesukūręs šeimos.
„Perintis paukštis maitintųsi netoli lizdo, o jį susikrauna neįžengiamose giriose, kur žmonės nesilanko. Toks maitintųsi tos girios pakraščiuose ir po parkus nevaikščiotų“, – svarsto ornitologas.
Pasak specialisto, būna atvejų, kai juodieji gandrai maitinasi prie sodybų, ypač jei greta yra šaltiniuoti upeliai, vandens telkiniai ar netoli miškas, kur galėtų perėti.
„Juodasis gandras – labai baikštus paukštis, vengia žmonių kaimynystės, bet maitinimosi vietos kartais gali būti ir žmogaus aplinkoje, jei paukštis neperi“, – sako M. Karlonas.
Tačiau po perėjimo nuo rugpjūčio juodieji gandrai po truputį migruoja į pietus ir leidžiasi ganėtinai atvirose vietose – laukuose ar prie gyvenviečių.
Tad juos migracijos metu kartais galima išvysti varliaujančius ir ten, kur paprastai renkasi tik jų giminaičiai baltieji gandrai.
Tokių atvejų ornitologas pasakoja ir pats matęs.
Reto sparnuočio mįslė
„Mes nežinome, ar Panevėžyje pastebėtas paukštis peri. Jei paukštis prarado dėtį ar jauniklius, jis turi laiko paklajoti iki migracijos. Tad iki rugpjūčio skraido, maitinasi, dairosi vietų kitiems metams“, – sako ornitologas.
Galėjo nutikti ir taip, kad po Skaistakalnį maklinėjo gandras vienišius, praradęs antrąją pusę.
Bet kokiu atveju panevėžiečiai turėtų džiaugtis, išvydę tokią retenybę ir dar viduryje miesto, bet svarbiausia, M. Karlono teigimu, pamačius netrikdyti jam ramybės.
Šie paukščiai įrašyti į raudonąją knygą – Lietuvoje juodųjų gandrų belikę vos apie 300 porų.
Susitikimas prie užtvankos
„Panevėžio gatvių“ įmonės ekologas aplinkosaugos specialistas Gintaras Brazinskas prieš keletą metų taip pat yra matęs mieste juodąjį gandrą – prie „Ekrano“ marių užtvankos.
Tuo metu įmonė rūpinosi užtvankos priežiūra – G. Brazinskas kas rytą važiuodavo įvertinti vandens lygio joje.
Tąkart, kaip ir visada, atvykęs aštuntą valandą išvydo keistą paukštį.
„Žiūriu, kažkoks keistas gandras. Stovėjo pačioje upėje, kur prie užtvankos yra akmenys. Paskui pakilęs nutūpė medyje“, – pamena G. Brazinskas.
Nufotografavęs neįprastai atrodantį gandrą, nuotraukas parodė kolegei, kurios pomėgis – paukščiai, o dabar ir dirba ornitologe.
Ji patvirtino: užtvankoje stovėdamas ant akmens dairėsi juodasis gandras.
Vienas iš trijų Europos ilgaamžių
Juodasis gandras į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas 1976 metais.
Šis paukštis šiek tiek mažesnis ir apie 10–20 proc. lengvesnis už giminaitį baltąjį gandrą.
Į Lietuvą juodieji gandrai grįžta kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje, o išskrenda rugpjūtį.
Ir skrenda po vieną, o ne pulkais kaip baltieji gandrai.
Šie juodaplunksniai dažniausiai gyvena dideliuose miškų masyvuose, netoli pelkių ar vandens telkinių.
Lizdams vietų ieško senuose medžiuose, dažniausiai 12–15 metrų aukštyje ant ąžuolų, rečiau ant uosių, drebulių, pušų, juodalksnių.
Dažniausiai išaugina 2–4 jauniklius.
Didelė dalis saugomų juodųjų gandrų gyvena Biržų, Žaliojoje, Šimonių ir Vainuto giriose bei Dotnuvos-Josvainių ir Taujėnų-Užulėnio miškuose.
Pagrindinės grėsmės juodajam gandrui yra plynieji miškų kirtimai, dėl kurių sunaikinamos lizdavietės ir mažėja tinkamų vietų krauti lizdus.
Skirtingai nuo baltojo, juodasis gandras nemėgsta draugijos – laikosi atokiai ne tik nuo žmonių, bet ir savo giminaičių.
Kauno Tado Ivanausko muziejus skelbė, kad šį pavasarį Molėtų rajone aptiktas 19 metų ir 10 mėnesių juodasis gandras. Jo amžius nustatytas pagal paukščio nešiotą žiedą, užmautą 2006 m.
Jis yra vienas iš trijų Europoje žinomų ilgiausiai išgyvenusių šios rūšies gandrų.
