Nuo pirmų šokio žingsnelių iki scenos viršūnių

Ant Lietuvos ir pasaulio šokių čempionatų parketo Urtė Svirskytė ne kartą garsino ne tik gimtąjį Panevėžį, bet ir Lietuvą. Tačiau medaliai, įvertinimai ir įspūdingi pasirodymai byloja kur kas daugiau nei talentą. Dvylika metų atkaklaus darbo, tūkstančiai valandų repeticijų, įveiktos baimės ir begalinė meilė šokiui lėmė, kad šiandien panevėžietė šokėja savęs nebeįsivaizduoja be scenos.

Dar neseniai Urtė Svirskytė stovėjo pirmoje šokių salės eilėje kaip mokinė, o šiandien jau pati ugdo naująją šokėjų kartą ir svajoja ateitį kurti ten, kur širdis jau seniai pasirinko – šokio pasaulyje.

Kai dauguma abiturientų po egzaminų pagaliau leidžia sau atsikvėpti, Juozo Miltinio gimnazijos duris šįmet užvėrusi Urtė Svirskytė alsuoja visai kitu ritmu.

Vienoje dienos pusėje – treniruotės, kitoje – darbas su vaikais, vakare – choreografijų kūrimas, savarankiškos treniruotės ir kuriami ateities planai.

„Jei kas nors būtų paklausęs šešiolikmetės Urtės, kokio gyvenimo ji norėtų, būtent tokį dabar ir gyvenu“, – šypsosi jaunoji šokėja ir trenerė.

Antroji šeima

Šokis į Urtės gyvenimą atėjo anksčiau, nei ji pati tai suprato.

Dar visai maža, žiūrėdama televizorių, mėgdžiodavo šokėjus, o vakare namiškiams rengdavo pasirodymus.

Sulaukusi septynerių pirmą kartą pravėrė šokių studijos, dabar vadinamos šokio ir gimnastikos akademija, duris.

Tąkart ji dar nežinojo, kad ten praleis daugiau nei dešimtmetį.

Studijoje Urtę pasitiko pirmoji jos vadovė Indrė Šukė.

„Ji supažindino mane su šokio pasauliu ir atvėrė duris į šią ilgą ir gražią kelionę. Šokių studija man tapo antraisiais namais. Visada būsiu dėkinga savo tėvams, kad atvedė mane į pirmąją šokių treniruotę, o Indrei – už suteiktas žinias, galimybes, pasitikėjimą manimi ir visus gražius prisiminimus“, – sako U. Svirskytė.

Per tuos metų šokis jai tapo ne tik judesiu. Tai buvo vieta, kur užaugo pasitikėjimas savimi, atsirado naujų draugų, išmokta drausmės ir atkaklumo.

„Išmokau priimti kritiką ir pasitikėti savimi. Per šokius tapau žymiai drąsesnė. Prieš keletą metų net nebūčiau pagalvojusi, kad viena važinėsiu į kitus miestus treniruotis ne savo studijoje. Tačiau toks išėjimas iš komforto zonos suteikia didesnį pasitikėjimą savimi“, – pabrėžia Urtė.

Didžiausia pergalė – nugalėti save

Nors šiandien scena Urtei – savaime suprantama, buvo laikas, kai net trumpas solo pasirodymas atrodė neįveikiamas iššūkis.

Pirmasis pasirodymas U. Svirskytei siejasi su drugelių tema ir pūstais sijonėliais.

Per vieną studijos kalėdinį vakarą, kuriuose vaikai galėdavo pasirodyti su savo numeriu, ji ilgai dvejojo, ar lipti į sceną vienai. Labai norėjo, tačiau vis bijojo.

Tėvams ir draugams teko pademonstruoti nemažai derybinių įgūdžių, kad įkalbėtų.

Dabar, pažiūrėjusi tą patį pirmąjį pasirodymą, Urtė net pasijuokia, bet būtent jis atvėrė duris visiems naujiems iššūkiams.

„Reikėjo perlipti per save ir išdrįsti pasirodyti vienai. Ta patirtis atvedė mane prie noro dalyvauti konkursuose kaip solistei ir papildomai treniruotis. Baimė trunka trumpai, o galiausiai lieki patenkintas savimi, jog pabandei“, – sako tituluota šokėja.

Šiandien Urtė įsitikinusi: kiekvienas bent kartą turi išdrįsti žengti žingsnį, kuris atrodo baisiausias. Būtent už komforto zonos, anot jos, prasideda didžiausias augimas.

Pati Urtė tarptautiniame šokių konkurse „Stage“ su savo kurta choreografija 2023 m. ir 2024 m. iškovojo pirmąsias vietas.

„Man pačiai didžiausias pasiekimas buvo dalyvavimas pasaulio čempionate IDF 2025 metais. Jame konkuravau su 26 solistais ir užėmiau 16 vietą – vos per plauką nepatekau į finalą. Tai buvo pirmasis mano dalyvavimas tokio aukšto lygio varžybose. Tuo metu scenoje atidaviau visas jėgas ir buvau labai patenkinta savo pasirodymu, todėl džiaugiuosi šiuo rezultatu“, – sako U. Svirskytė.

Su savo grupe per visus šiuos metus Urtė taip pat iškovojo nemažai pirmųjų ir antrųjų vietų bei „Grand Prix“ apdovanojimų.

2024 m. šokių konkurse „One Shot“ laimėjo pirmąją vietą ir „Grand Prix“, 2025 m. tarptautiniame šokių konkurse „Shock“ – antrąją vietą, o 2026 m. tarptautiniame šokių konkurse „Dance Revolution“ taip pat antrąją vietą.

„Mano šokėjoms, kurias dvejus metus treniravau ir kurioms kūriau choreografijas, varžybose taip pat sekėsi labai gerai. Pirmieji mano, kaip trenerės, metai buvo sėkmingi – pavyko pastatyti stiprią choreografiją. Praėjusiais metais dalyvavome šešiuose konkursuose ir beveik visuose mano mergaitės iškovojo pirmąsias vietas“, – džiaugiasi vadovė.

Didžiausiu pasiekimu U. Svirskytė laiko konkursą „Judesio piramidė“, kuriame šokėjos mergaitės aplenkė labai stiprius Lietuvos kolektyvus ir iškovojo pirmąją vietą.

„Ši pergalė man buvo netikėta, tačiau prisimenu, kaip stipriai jomis didžiavausi“, – šypteli Urtė. – Šie metai mums atnešė daugiau antrų vietų, bet dėl to visai neliūdėjome. Geriausias metų įvertinimas – tarptautiniame šokių konkurse „Stage“, kuriame mano šokėjos iš septynių kolektyvų iškovojo pirmąją vietą“, – laimėjimus vardija Urtė.

Tobulėjimas neturi finišo

Dvi treniruotės per savaitę U. Svirskytės niekada netenkino.

Ji savarankiškai repetuodavo namuose, ieškojo naujų žinių seminaruose, važinėjo į kitų choreografų pamokas, stiprindavo kūną ir sporto salėje.

Anot Urtės, treniruotės – jos geriausias laikas.

„Man labai patinka matyti, kaip kūnas gali judėti ir kiek jis iš tikro daug gali padaryti. Būna, kad kas nors nepavyksta, bet tai suteikia tik dar daugiau noro stengtis“, – šypsosi šokėja.

Įvairius šokių stilius Urtė išbando seminaruose, kuriuos veda profesionalūs šokėjai ir choreografai, taip pat lanko jų privačias pamokas.

„Kai pati vedu treniruotes, tenka šokį analizuoti, o kitų choreografų pamokose galiu tiesiog patirti judesį ir mėgautis procesu, pabūti mokine“, – sako U. Svirskytė.

Didelę reikšmę ji skiria ir kūno priežiūrai. Tempimo pratimai, masažai, poilsis ir sąmoningas atsistatymas po treniruočių tapo kasdienybės dalimi.

Pačiai teko susidurti su nugaros skausmais, todėl šiandien ji puikiai žino, kad stiprus šokėjas pirmiausia rūpinasi savo sveikata.

„Šokiai reikalauja stipraus kūno, daug energijos ir jėgų, todėl fizinis pasirengimas bei kasdieniai įpročiai daro didelę įtaką šokėjų pasirodymui. Kiekvieną dieną stengiuosi padaryti ką nors naudingo kūnui. Nėra dienos be tempimo pratimų, dažniau renkuosi namuose atlikti pilateso treniruotę, nes tai labai naudinga laikysenai ir kūno kontrolei. Tenka nueiti ir į sporto salę“, – pasakoja šokėja.

Poilsis – vienas iš Urtės prioritetų.

„Jau esu pasimokiusi, kad nuolat šokant ir neleidžiant kūnui atsistatyti didėja traumų rizika. Pati jau keletą metų jaučiu didelius nugaros skausmus, tačiau poilsis ir nauji įpročiai leido su tuo susitvarkyti“, – pasakoja pašnekovė.

Iš mokinės į mokytojas

Prieš dvejus metus likimas pamėtėjo Urtei netikėtą pasiūlymą. Ilgametė šokių studijos trenerė išėjo motinystės atostogų ir pakvietė Urtę perimti šokėjų grupes.

Ji nė akimirkos nesudvejojo.

„Dar pradinėse klasėse, kai reikėdavo atsakyti, kuo nori būti užaugusi, visada sakydavau tą patį – šokėja ir šokių mokytoja. Todėl negalėjau praleisti galimybės išpildyti vaikystės svajonę“, – šypsosi U. Svirskytė.

Tačiau romantizuotas vadovės darbas greitai atvėrė realybę.

„Pirmus metus buvo sunku derinti mokslus gimnazijoje, darbą bei laisvalaikį, nes eidavau dirbti iškart po pamokų ir dirbdavau iki pat vakaro. Antrus metus man liko tik viena grupė, nes trenerė grįžo į darbą“, – prisimena Urtė.

Pasiruošimas kiekvienai treniruotei, bendravimas su tėvais, vaikų motyvavimas, drausmės palaikymas ir nuolatinis mokymasis pareikalavo gerokai daugiau pastangų, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.

„Supratau, kad būti šokių mokytoja nėra tiesiog valandėlę linksmai pašokti su vaikais. Tai labai atsakingas darbas, reikalaujantis pasiruošimo prieš kiekvieną treniruotę, kad pamokos būtų įdomios ir naudingos“, – sako jaunoji trenerė.

Jauna trenerė

Anot U. Svirskytės, šokius lanko daug gabių vaikų. Jai labai smagu, kad ateina vis daugiau norinčių mokytis šokio paslapčių.

„Labai myliu vaikus, o jie – mane, tad papildomų pastangų kuriant tarpusavio ryšį nereikia – viskas vyksta labai natūraliai. Svarbiausia jais tikėti ir negailėti gražių žodžių, nuolat motyvuoti. Vaikai labai jaučia, kada jais tiki, tuomet ir patys savimi pradeda labiau pasitikėti“, – pažymi Urtė.

Jai pačiai atrodo labai svarbu atrasti pusiausvyrą tarp draugo ir mokytojo vaidmens.

„Kai būni per daug draugas, vaikai praranda tą ribą ir pradeda leisti sau daugiau – daugiau laiko skiria pasišnekučiavimams, o tai labai apsunkina darbą vadovui. Bet mokyti, matyti jų šypsenas, sulaukti apsikabinimų, komplimentų yra labai malonus jausmas bei didžiausias įvertinimas. Per šį laiką sukūrėme daug gražių ir įsimintinų akimirkų“, – šypsosi U. Svirskytė.

Pedagogo kelias, patyrė Urtė, reikalauja ir kantrybės.

„Kadangi esu jauna, ne visi vaikai rimtai žiūrėdavo į mano vedamas treniruotes – per jas kalbėdavosi, trukdydavo man ir kitoms šokėjoms. Teko nustatyti taisykles, tačiau net ir tai ne visada padėdavo“, – pedagogikos pamokas prisimena Urtė.

Su vyresnėmis šokėjomis, anot U. Svirskytės, gerokai paprasčiau. Jos visas paruoštas užduotis atlieka be jokių priekaištų.

„Vasarą vedu gimnastikos užsiėmimus, į kuriuos susirenka šokėjos iš įvairių grupių. Atsiranda sunkumų, kai šokėjai treniruotėse su manimi nebendrauja. Suprantu, kad tarp mažiau pažįstamų žmonių gali būti nedrąsu, bet mokytojams labai svarbus grįžtamasis ryšys. Kai mokiniai tyli, sunku suprasti, ar treniruotė jiems patinka, išmokyti to, kas nepavyksta“, – pabrėžia U. Svirskytė.

Stebi augimą

Didžiausiu atlygiu U. Svirskytė vadina ne medalius ar diplomus.

„Matyti, kaip mergaitės tobulėja ir stiprėja kaip šokėjos, man yra geriausias jausmas. Tai parodo, kad skirtas laikas, pamokos ir perduotos žinios nenuėjo veltui, o jų sunkus darbas atsiperka“, – sako jaunoji vadovė.

Anot Urtės, šokis nėra lengvas menas. Jis reikalauja daug atkaklaus darbo, drausmės ir kūrybiškumo, tad kiekviena auklėtinės įveikta baimė ar pasiektas tikslas jai teikia didžiulį džiaugsmą.

„Smagu matyti, kaip jos auga ne tik kaip šokėjos, bet ir asmenybės – tampa drąsesnės, pasitikinčios savimi ir svarbiausia – atranda meilę šokiui. Tokios akimirkos primena, kodėl taip myliu savo darbą“, – šypsosi trenerė.

Daugiau nei technika

Paklausta, kas iš tikrųjų skiria talentingą šokėją, nuo to, kuris tiesiog šoka, Urtė ilgai nesvarsto.

„Ne visiems suteikta dovana išjausti kiekvieną judesį visu kūnu. Yra daug gražiai šokančių šokėjų, bet akys krypsta į tuos, kurie turi kažką išskirtinio – tai, ko neturi kiti“, – pažymi vadovė.

Sėkmė šokių pasaulyje, anot Urtės, nėra užprogramuota net labai gerai techniškai judančiam.

Reikalingos ir pažintys, aistra ir gebėjimas mėgautis šokiu, jausti kiekvieną ląstelę šokant, nes tai ir prikausto žiūrovo dėmesį.

U. Svirskytei artimiausias šiuolaikinis ir modernusis šokis. Per juos lengviausia kalbėti apie emocijas, išreikšti save, paleisti įtampą.

„Šokant šiuos stilius jaučiu palengvėjimą. Man tai kaip terapija, ypač kai prastai jaučiuosi“, – pripažįsta pašnekovė.

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio Urtė skiria ir komerciniam šokiui, tačiau tiki, kad kiekvienas stilius gali išmokyti ko nors naujo.

Kūryba gimsta improvizuojant

Anot U. Svirskytės, choreografijos dažniausiai gimsta improvizuojant.

„Kartais įdomiausi judesiai gimsta visiškai netikėtai, todėl save nuolat filmuoju. Kitaip po kelių sekundžių juos tiesiog pamirščiau, – juokiasi ji. – Vėliau peržiūrėjusi įrašus galiu išanalizuoti, kas atrodo gražiai, o kurias vietas dar vertėtų pakeisti ar patobulinti.“

Įkvėpimas Urtę aplanko ne tik šokių salėje. Klausydamasi muzikos ji neretai mintyse regi būsimos choreografijos vizijas, skuba jas užsirašyti bent žodžiais, kad nepamirštų kilusių minčių.

Daug kūrybinio įkvėpimo šokėjai suteikia ir kitų menininkų darbai. Pasak U. Svirskytės, jie padeda pažinti skirtingus kūrybos būdus ir atrasti savitą meninę kalbą.

„Manau, nėra blogai semtis įkvėpimo iš kitų, kol tai nevirsta tiesioginiu kopijavimu“, – pabrėžia šokėja.

Urtė šokio nelaiko darbu, kurį privalo atlikti. Jai tai – gyvenimo būdas, teikiantis daug džiaugsmo ir prasmės.

„Šokiai užima labai didelę dalį mano gyvenimo. Kai šoku pati arba stebiu, kaip šoka kiti, patiriu daugybę įvairių jausmų ir emocijų. Manau, būtent tai ir yra gražiausia šio meno dalis“, – šypsosi U. Svirskytė.

Svajonės dar tik prasideda

Nors didžiąją dalį Urtės kasdienybės užima šokis, o ir mintys apie jį niekada neapleidžia, laisvalaikiu ji stengiasi rasti laiko ir poilsiui.

Maloniausias akimirkas leidžia su artimais draugais – nesvarbu, kokia veikla, svarbiausia gera draugija.

Šokėjos kasdienybėje svarbi ir gamta, o ypatingą ryšį jaučia su jūra.

„Ji man suteikia vidinę ramybę. Prie jūros turbūt galėčiau prasėdėti ištisas valandas“, – šypsosi Urtė.

Ne veltui viena didžiausių panevėžietės svajonių – ateityje turėti jaukų vasarnamį prie jūros.

Dar vienas šokėjos pomėgis – knygos. Labiausiai U. Svirskytę žavi psichologiniai trileriai. Juos skaitydama taip įsitraukia, kad neretai visiškai praranda laiko nuovoką.

Baigusi gimnaziją Urtė šiandien stovi naujo gyvenimo etapo pradžioje.

Ji planuoja ateitį sieti su šokiu ir nė akimirkos neabejoja, kad po penkerių ar daugiau metų vis dar bus ant parketo.

„Tikiu, kad man pavyks įgyvendinti savo svajones, dalyvausiu įvairiuose projektuose ir galėsiu toliau skleisti meilę šokiui ir naujai šokėjų kartai. Noriu ieškoti naujų kelių ir niekada nesustoti mokytis“, – sako U. Svirskytė.