Devyniasdešimt trečiuosius einanti panevėžietė Aldona Martišauskienė galėtų būti puiki politikos apžvalgininkė.
Žinių nuolat besiklausanti, politikos laidas aktyviai žiūrinti, laikraščius skaitanti moteris gerai susipažinusi su politiniu ne tik mūsų šalies, bet ir pasaulio gyvenimu, domisi ir pačiais politikais, ir jų darbais.
„Kol prie Lietuvos valdžios vairo stovės tas kiršintojas ir provokatorius, besisvaidantis įžeidinėjimais, nieko gero nelauk. Ir kada pagaliau turėsime tikrai protingų žmonių valdžią?“ – rėžia A. Martišauskienė.
Kalbėjomės su ja tądien, kai, dirbusi kiek mažiau nei devynis mėnesius, atsistatydino Vyriausybė.
Sveikatą suėdė Sibiras
Politikams griežtus žodžius išsakanti A. Martišauskienė jau senokai neišeina iš buto ketvirtajame Statybininkų gatvės daugiabučio aukšte.
Negana to, sunkiai išlipa ir iš lovos, vos pereina per kambarį. Sako mažai vaikštanti, mat bijo griūti ir susilaužyti.
Rūpinasi ja priežiūros paslaugas į namus teikiančios „Carito“ darbuotojos.
„Gerai jos rūpinasi, laukiu ateinant. Viena jau nepajėgčiau tvarkytis“, – sako panevėžietė.
Ir pasiguodė, kad jai, ilgaamžių giminės palikuonei, sveikatą suėdė Sibiras.
„Į Sibirą mane su tėvais okupantai ištrėmė 1947-ųjų gruodžio 26-ąją, antrąją šventų Kalėdų dieną. Buvau tada dvylikos metų. O iš Sibiro į Lietuvą sugrįžau jau pati būdama mama“, – pasakoja Aldona.
Tremtis jos, 12-metės, laukė už tai, kad augo darbščioje, žemę mylinčių, 41 hektarą dirbusių ūkininkų šeimoje. Ji buvo vienintelė dukra.
A. Martišauskienė sako vaikystėje labai mylėjusi arklius, buvusi nutrūktgalvė, jodinėjusi jais.
Sibire jos šeima taip pat įsigijo arkliuką darbams palengvinti.
Nuo bado mirties išgelbėjo skilandis
„Mirsiu, bet neužmiršiu dienos, kai mus ištrėmė. Buvo antroji Kalėdų diena, o mūsų šeimos stalas nukrautas gėrybėmis. Ant stalo gulėjo kepta žąsis, buvo pridėta pyragų, raugintų kopūstų, kitokių gėrybių. Atėję stribai tėvus paragino greičiau ruoštis kelionei, o aš tik stebėjau, ką mūsų namuose daro įsiveržėliai“, – A. Martišauskienei iki šiol iš atminties neišsitrynė tie baisūs vaizdai.
Ir ką gi jie darė? Aldona mena, kad vienas pradėjo nuo stalo į atsineštą maišą krauti ūkininkų gėrybes. Tilpo į jį kepta žąsis, pyragai, kopūstai, namuose kepta duona, o ir visa kita.
„Susikrovė stribas viską, mums nieko nepaliko. Būtume taip ir neturėję ko įsidėti tremiami, bet pasirodo, kad neužmatė skilandžio, buvusio ne ant stalo. Tas kindziukas ir išgelbėjo mūsų šeimą nuo bado. Valgėme jį su tėvais tris savaites, kol per žiemos speigus mus vežė gyvuliniame vagone į rusijos gilumą. Nugabeno mus į Tomsko sritį“, – pasakoja A. Martišauskienė.
Gyvuliniame vagone iš viso buvo sugrūsti 57 žmonės. Per parą visam vagonui buvo atnešama vos po du kibirus vandens.
„Alkome, troškome, visi apėjome gyviais. Gerai atsimenu, kaip čiulpdavau apšalusias vagono vinis, kad nors kiek numalšinčiau troškulį“, – sako senolė.
Klykdavo iš skausmo
Tomsko srityje tremtiniai buvo sukišti į baraką, talpinusį 500 žmonių.
Suguldyti ant grindų, įsisupo į savo atsivežtus patalus.
„Gana greitai žmonių barake sumažėjo. Silpnesnieji neatlaikė tokių gyvenimo sąlygų, išmirė“, – mena Aldona.
Labiausiai jai įstrigo tremtyje jaustas nuolatinis alkis ir šaltis.
„Tremtyje perėjau visus devynis pragaro ratus. Tą patyrus, kaip gera dabar gyventi laisvoje Lietuvoje.“
A. Martišauskienė
„Tiek buvau išsekusi, kad svajodavau greičiau numirti. Net buvau pajutusi mirties saldumą, pagalvodavau – griūsiu į pusnį ir nebeatsikelsiu. Mirsiu sušalusi“, – pasakoja panevėžietė.
Atiduoti gyvybės Sibirui jai neteko.
Laimingai sulaukė 90-ies, gyvenimas tęsiasi ir toliau.
„Tremtyje perėjau visus devynis pragaro ratus. Tą patyrus, kaip gera dabar gyventi laisvoje Lietuvoje. Nors ir nepaeinu, nors gelia išsukiotus sąnarius, esu tikrai laiminga“, – tvirtina A. Martišauskienė.
Sibire jai pavyko baigti vidurinę mokyklą, įgyti geležinkelio inžinierės diplomą.
Teko dirbti ir pačius sunkiausius, alinančius darbus vadinamojoje miško pramonėje už gabalėlį duonos.
„Technikos nebuvo, mes, vaikai, tampydavome suaugusių nukirstus medžius. Dirbom kruvinom, šalčio užgeltom rankom. Taip jas užgeldavo, kad klykdavom iš skausmo. Užtat dabar kenčiu dėl sąnarių ligų“, – pasakoja Aldona.
Pagalbos ranką ištiesė kunigas
Sibire merginą iš Lietuvos aplankė meilė.
Ištekėjo taip pat už tremtinio, susilaukė dukros. Jai davė savo geriausios draugės – Galios – vardą.
„Išmušti man tada buvo iš galvos lietuviški vardai. Registruodama naujagimę pagalvojau apie savo draugę, pasakiau jos vardą, taip ir tapo mano dukrytė Galia“, – mena pašnekovė.
O iš tremties grįžus į Lietuvą, santuoka iširo.
Tėvynė niekas tremtinių nebelaukė.
Pakruojo rajone, netoli Rozalimo turėtas ūkis, o ir namai jau buvo išdraskyti, sunku buvo prisiregistruoti, o ir nebuvo įmanoma įsidarbinti.
Nelaimėlių šeima pasirūpino Panevėžyje tuomet tarnavęs kunigas. Jo giminaičio namuose atsirado vietos grįžusiems iš tremties.
Aldona sako, kad dar gyvendama Tomsko krašte, baigusi vidurinę mokyklą, buvo sumaniusi tapti medike.
Tačiau vietos valdžia nedavė leidimo siekti šių mokslų.
Tuomet tėtis pasiūlė mokytis geležinkelininko specialybės, esą Lietuvą vagoja geležinkelio bėgiai, tad grįžusi namo turėtų gauti darbo.
Bet Lietuvos geležinkeliuose dirbti Aldonai neteko. Techniką išmaniusi A. Martišauskienė įsidarbino „Panevėžio autotransporto“ įmonėje. Jos pareiga buvo sužiūrėti, kad sunkiasvoriai automobiliai būtų techniškai tvarkingi.
Turtinga baba
Paklausta apie pomėgius, turėtus per gyvenimą, Aldona sako visą laiką, visą energiją skyrė darbui bei dukrai.
O štai Galia ją apdovanojo keturiais anūkais. Senolė turi tris proanūkius ir jau du proproanūkius.
„Esu turtinga baba“, – šypsosi ji.
Ir prasitaria sykį šnekėjusi su vienu anūku, ar nebūtų geriau jai apsigyventi senelių namuose.
„Aptarėm viską, apkalbėjom, kad po valdišku stogu būsiu soti, apskalbta, į senelių namus atvažiuos koncertai, o ir šiaip bus rūpinamasi, kad turėčiau ką veikti. Visa tai gerai. Bet kai jau esi įkopęs į paskutinį amžiaus dešimtmetį, norisi ramybės. Labai nenorėčiau senelių namuose gauti kambariokės. Užtenka man ir televizoriaus“, – ramiai nusišypso senolė.
Ateinančios „Carito“ darbuotojos ne tik nuperka maisto, aptvarko namus. Su jomis senolė ir vienu kitu žodžiu persimeta.
Likusi viena įsijungia televizorių, skaito laikraščius.
Net nebepamena, nuo kada prenumeruoja „Sekundę“, „Panevėžio balsą“ ir pabrėžia, kad tai geri, įdomūs laikraščiai.
Linki supratingos ir protingos valdžios
Aldonos dienas skaidrina ir šuo Maksius, kuriam eina 18-i metai.
Dabar jau abu su šeimininke iš namų nebeišeina – iš ketvirto daugiabučio aukšto abiem nelengva pasiekti žemę.
Tačiau belaukiant Velykų ją aplankė kunigas, išklausė išpažinties, o Aldona užprašė mišias už artimuosius. Ji pabrėžė esanti tikinti, o tikėjimas yra josios didžiausia atrama.
Paklausta, koks visų gražiausias jos gyvenimo atsiminimas, A. Martišauskienė nedvejodama atsako, jog visų geriausia buvo iš tremties grįžti į Lietuvą.
Nepaisant, patirtų didelių sunkumų, savas kraštas, savoji gamta, savo kalba glostė širdį.
„Vos atvažiavusios į Lietuvą, susirgome ir aš, ir dukra. Sibire oras sausas, buvome pripratusios prie tokio, o Lietuvoje drėgnas, tikriausiai nuo to ir įsisirgome. Bet net ir ligos yra niekis, lyginant su laime būti gimtinėje“, – tvirtina Aldona.
Per televizorių sako matanti, kaip gražėja Lietuva, o štai kaip pasikeitė Panevėžys, jai aprodė anūkas, automobiliu pavežiojęs po miestą.
„Kad tik ta Lietuvos valdžia būtų supratinga ir protinga, kaip tada ne tik gražiai, bet ir gerai gyventume“, – atsisveikindama ištarė 92-ejų panevėžietė.
