Kalcis – vienas svarbiausių makroelementų, nors jo reikšmė dažnai nuvertinama. Tačiau trąšas su kalciu taip pat reikia naudoti protingai, kad nepakenktumėte augalams.
Kalcis augalams reikalingas visą vegetacijos laikotarpį. Šis makroelementas atsakingas už tvirtų ląstelių sienelių formavimąsi, užtikrina visavertį šaknų sistemos vystymąsi, reguliuoja vandens balansą, dalyvauja fotosintezės procese ir prisideda prie daugelio maistinių medžiagų pasisavinimo.
Taip pat kalcis būtinas streso baltymų, padedančių augalams ištverti bet kokias nepalankias sąlygas, sintezei.
Tad kai pomidorams kalcio trūksta, jie vystosi lėčiau, juos dažniau pažeidžia fitopatogenai ir kenkėjai. Jauni lapai deformuojasi, jų kraštai susisuka ir pašviesėja, o ant vaisių atsiranda tamsių nekrotinių dėmių – viršūninis puvinys.
Ilgiau trūkstant kalcio, augalų stiebai pasidaro trapūs ir tuščiaviduriai, prastai formuojasi arba visiškai nesivysto žiedynai ir vaisių užuomazgos.
Dalis šios bėdos ta, kad kalcis pasižymi mažu judrumu dirvožemyje ir augalų audiniuose. Pirmiausia šis elementas patenka į apatinius lapus, tik paskui – į viršutinę krūmo dalį ir vaisius. Vegetacijos laikotarpiu kalcis augalo viduje nepersiskirsto, tai yra nejuda iš senų lapų į jaunus. Todėl dirvožemyje visada turi būti pakankamas šios medžiagos kiekis augalams pasiekiama forma.
Kada ir kaip reikia naudoti trąšas su kalciu
Jei pomidorų viršūninis puvinys – dažnas nepageidaujamas svečias jūsų darže ir šiltnamyje, tikėtina, kad dirvožemyje trūksta kalcio.
Nuo jo deficito dažniausiai nukenčia rūgščiose dirvose augančios kultūros. Todėl labai svarbu periodiškai matuoti dirvožemio rūgštingumą. Jeigu sklypo dirvožemio pH žemesnis nei 6, būtina naudoti pelenus, dolomitmilčius, kreidą ir kitas kalkines trąšas.
Tačiau dirvožemio kalkinimą geriau atlikti rudenį, nuėmus derlių. O kai pomidorai jau įsitvirtinę ir auga, galima papildomai tręšti trąšomis, kurių sudėtyje yra kalcio.
Pirmąjį pomidorų tręšimą viršūninio puvinio profilaktikai patartina atlikti formuojantis mezginėms ant pirmosios kekės. Tam galima naudoti vandenyje tirpias trąšas su kalciu arba kalcio salietrą (1g litrui vandens, jei ketinate laistyti, 1,5 g litrui vandens, jei planuojate purkšti). Tokiose trąšose taip pat esama azoto, kuris reikalingas augalų vegetacijos pradžioje.
Jei azoto dirvožemyje pakanka, tinkamiausia trąša – nesvarbu, laistyti ar purkšti – bus kalcio chelatas. Jame kalcis biologiškai prieinamos formos, patekęs į dirvožemį nesąveikauja su kitais junginiais, todėl augalas jį greitai pasisavina.
Vienomis efektyviausių ir greitai veikiančių kalcio trąšų laikomos tokios, kuriose taip pat yra boro, būtino vaisiams susidaryti ir kalciui greitai judėti augalo audiniuose.
Kodėl kalcis – „probleminė“ trąša
Labai dažnai būna, kad net ir panaudojus trąšas su kalciu ant pomidorų vis tiek pasirodo šio makroelemento trūkumo požymių. Tai gali atsitikti dėl įvairių priežasčių:
• nepakankamas dirvožemio drėgnumas,
• aukšta oro temperatūra,
• prasta oro cirkuliacija šiltnamyje,
• kalio ir magnio perteklius,
• prastai išsivysčiusi arba pažeista šaknų sistema,
• naudingųjų bakterijų trūkumas dirvožemyje.
Ypač dažnai kalcio deficito požymiai išryškėja karštu oru, kai dirvožemis greitai išdžiūsta. Tada augalų šaknų sistema negali visavertiškai pasisavinti maistinių medžiagų.
Dėl drėgmės trūkumo dažniausiai nukenčia smėlio ar priesmėlio dirvoje augantys pomidorai ir paprikos. Todėl svarbu juos ne tik papildomai tręšti trąšomis su kalciu, bet ir užtikrinti šio makroelemento biologinį prieinamumą: reguliariai laistyti pomidorus, vėdinti šiltnamius, naudoti organines bei mikrobiologines trąšas, mulčiuoti dirvą.
Kada kalcis gali pakenkti
Kasmetis dirvožemio kalkinimas, jei nėra būtina, per dažnas pomidorų tręšimas kalcio salietra ir kitomis trąšomis su kalciu gali atnešti daugiau žalos nei naudos.
Be to, kai kurie dirvožemio tipai (pavyzdžiui, karbonatingieji) iš pat pradžių pasižymi aukštais pH rodikliais ir turi didelį kalcio kiekį.
Augalų laistymas kietu vandeniu, kuriame yra kalcio druskų perteklius, irgi žalingas – sukelia dirvožemio šarmingumo didėjimą, vadinamąją alkalizaciją. Dėl to dirvos paviršiuje atsiranda baltų apnašų ir suprastėja augalų mityba.
Nepamirškite, kad daugelis mineralinių junginių dirvožemyje konkuruoja tarpusavyje, nes pasižymi panašiomis cheminėmis savybėmis ir į augalo audinius patenka tais pačiais keliais. Taigi kalcio perteklius dirvoje trukdo pasisavinti kalį, magnį, geležį, cinką. O tai neigiamai veikia augalų vystymąsi, mažina derlingumą ir prastina vaisių skonį.
Todėl prieš naudojant trąšas su kalciu reikėtų visada patikrinti dirvožemio rūgštingumą.
Pomidorai geriausiai auga silpnai rūgščioje ir neutralioje dirvoje. Vadinasi, jei pH 6,8–7, kalkinių trąšų naudoti nereikėtų.
8 efektyvios priemonės papildyti dirvą kalciu
Kaip skubią pagalbą augalams galima įsigyti parduotuvėse paruoštų purškiamųjų priemonių su kalciu – taip jis greičiau pateks į augalus. Tačiau purškimas nekeičia dirvožemio sudėties, todėl kalcio į ją įterpti vis tiek būtina.
Kaip suprasti, kiek kalcio yra žemėje?
Tikslius skaičius įmanoma sužinoti tik atlikus specialų tyrimą. Tačiau net ir tokie duomenys nesuteiktų išsamaus vaizdo, kiek kalcio iš dirvožemio pasisavina augalai.
Paprasčiau yra stebėti grunto rūgštingumą ir neleisti rodikliams nukristi.
Kuo aukštesnis pH lygis, tuo daugiau dirvoje yra augalams prieinamo kalcio. Tačiau kalcio perteklius ne mažiau pavojingas nei jo trūkumas: dirvožemis tampa per daug šarmingas, šaknys pradeda nykti, augalai geltonuoja ir žūsta.
Kietame vandenyje yra daug kalcio, todėl dirvas, kurios yra linkusios šarmėti, geriau laistyti minkštu vandeniu.
Kada būtina papildyti žemę kalciu?
Padidėjus dirvožemio rūgštingumui (nukritus jo pH lygiui).
Taip pat apie elemento deficitą byloja ir patys augalai:
• sulėtėjęs arba silpnas jų augimas,
• jaunų lapų ir ūglių sukimasis,
• chlorozė (geltonavimas),
• pomidorų viršūninis puvinys,
• parudavę lapų galiukai, dėmėtumas,
• sulėtėjęs pumpurų augimas,
• šaknų ir stiebų puvimas,
• nekrotinės dėmės ant vaisių.
Kiek kalcio reikia įterpti į dirvą?
Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Standartinė specialistų rekomendacija – skurdžiose ir rūgščiose dirvose kalcio trūkumą būtina kompensuoti ne rečiau kaip kartą per 2–3 metus, kitais atvejais – kartą per 5 metus.
Daryti tą geriausia rudenį nuėmus derlių arba ankstyvą pavasarį.
Tiesa, kai kurie augalai priskiriami vadinamiesiems kalcifilams – jie ypač reaguoja į kalcio trūkumą dirvoje. Tokie jautruoliai yra kopūstai, pomidorai, burokėliai, morkos, ankštinės daržovės – labiausiai jiems patinka neutralus arba silpnai šarmingas dirvožemis. O bulvės, priešingai, mėgsta silpnai rūgščią žemę. Todėl prieš papildant dirvą kalciu, verta atsižvelgti į tai, koks augalas augs lysvėje.
Kokios priemonės gali padėti kompensuoti kalcio trūkumą dirvoje?
Kalkės greitai praturtins dirvožemį kalciu. Dažniausiai pakanka 250–300 g vienam kvadratiniam metrui silpnai rūgščiose dirvose ir 500 g ar daugiau – stipriai parūgštėjusiose.
Tuo pačiu metu kalkinti ir tręšti mėšlu draudžiama, nes sumažėja grunto maistingumas.
Dolomitinės kalkės taip pat padidins magnio kiekį dirvoje. Jos puikiai dezinfekuoja dirvožemį, stiprina augalų imunitetą ir yra lengvai pasisavinamos.
Silpnai rūgščiose dirvose reikia įterpti 200 g vienam kvadratiniam metrui, o didelio rūgštingumo dirvose – 500 g „kvadratui“.
Nerekomenduojama naudoti dirvose, kuriose magnio perteklius.
Dolomitmilčiai pagerins grunto sudėtį ir struktūrą. Veikia švelniai, nedegina šaknų, todėl gali būti naudojami bet kuriuo metų laiku. Be to, padeda augalams geriau pasisavinti fosforo trąšas.
Į silpno rūgštingumo dirvas beriama 300–400 g vienam kvadratiniam metrui, į rūgščias – 500 g.
Kreida – vertingas kalcio šaltinis. Prastai tirpsta dirvoje, todėl rūgštingumą mažins palaipsniui, per kelerius metus.
Jei dirvožemis silpnai rūgštus, į jį pakanka įterpti 200–300 g vienam kvadratiniam metrui, o labai rūgščiose dirvose prireiks 500–700 g.
Pelenai – dvigubai mažesnio efektyvumo nei kalkės, tačiau švelnesnio poveikio. Svarbu naudoti tik lapuočių medžių pelenus. Prireiks 1–1,5 kg vienam kvadratiniam metrui.
Fosforitmilčiai vidutiniškai mažina dirvožemio rūgštingumą. Ypač rekomenduotini velėniniuose jauriniuose ir durpiniuose gruntuose. Jie netirpsta vandenyje ir prastai tirpsta silpnose rūgštyse. Tinka komposto gamybai.
Naudojama 40–70 g fosforitmilčių vienam kvadratiniam metrui.
Kaulamilčiai stiprina augalų imunitetą. Kalcį išskiria dar lėčiau nei kalkės ir nepasižymi geru tirpumu. Tačiau puikiai tinka vidutiniam rūgštingumo mažinimui, taip pat fosforo trūkumui kompensuoti. Ypač naudingi daigams, svogūniniams augalams ir šakniavaisiams.
Į silpnai rūgščias dirvas reikia įterpti 200 g vienam kvadratiniam metrui, o didelio rūgštingumo dirvose – 500 g vienam „kvadratui“.
Kiaušinių lukštai – biudžetinė priemonė. Jie negali užkirsti kelio pomidorų viršūniniam puviniui, tačiau vis tiek labai naudingi, nes skyla lėtai, todėl veikia ilgą laiką.
Dirvožemio rūgštingumui mažinti efektyviau naudoti kiaušinių lukštų miltus. Jie įterpiami perkasant žemę po 500 g vienam kvadratiniam metrui.
