Kasmet per gimtadienį kartojame beveik tą patį ritualą: ant torto uždegamos žvakutės, jubiliatas sugalvoja norą, tada vienu pūstelėjimu bando jas užgesinti.
Daugeliui tai atrodo tiesiog smagi šventės akimirka, bet šis paprotys turi daug senesnes šaknis, nei gali pasirodyti.
Tiesa, istorikai negali pasakyti vienos tikslios datos, kada žmonės pirmą kartą uždegė žvakutes ant gimtadienio torto.
Tačiau dažniausiai minimos kelios tradicijos: senovės graikų aukos deivei Artemidei, romėnų šventiniai pyragai ir XVIII amžiaus Vokietijoje išpopuliarėjusios vaikų gimtadienių šventės. Būtent iš šių papročių pamažu susiformavo mums pažįstamas tortas su žvakutėmis.
Nuo senovės graikų iki gimtadienio torto
Viena populiariausių versijų sieja žvakučių ant torto tradiciją su senovės Graikija. Pasakojama, kad graikai kepdavo apvalius arba mėnulį primenančius pyragus ir nešdavo juos deivei Artemidei, kuri buvo siejama su mėnuliu ir medžiokle. Ant tokių pyragų degančios žvakės turėjo priminti mėnulio švytėjimą, o kylantys dūmai – nunešti maldas dievams.
Vis dėlto čia verta būti atsargiems: tai graži ir plačiai kartojama versija, bet tiesioginis ryšys tarp Artemidei skirtų aukų ir šiuolaikinio gimtadienio torto nėra iki galo įrodytas.
Net ir šaltiniai, aprašantys šią teoriją, dažnai pabrėžia, kad tiksli gimtadienio žvakučių kilmė nėra aiški.
Romėnai taip pat šventė su pyragais
Dar vienas svarbus istorijos etapas – senovės Roma. Romėnai gimtadienius švęsdavo ne taip, kaip mes šiandien, tačiau ypatingomis progomis kepdavo pyragus iš miltų, riešutų, mielių ir medaus. Tokie kepiniai buvo skirti ne visiems – dažniau aukštesnio statuso vyrams, valstybinėms progoms ar svarbioms sukaktims.
Taigi pats saldaus kepinio ryšys su švente yra senas, bet tai dar nebuvo šiuolaikinis gimtadienio tortas su kremu, sluoksniais, užrašu ir žvakutėmis.
Šiuolaikinė tradicija sustiprėjo Vokietijoje
Daug artimesnis dabartiniam papročiui yra XVIII amžiaus Vokietijos „Kinderfest“ – vaikų gimtadienių šventės. Per jas vaikams buvo ruošiami tortai, o ant jų degdavo žvakutės. Viena tradicija nurodo, kad žvakučių būdavo tiek, kiek vaikui metų, kartais dar pridedant vieną papildomą – kaip sėkmės ir būsimo gyvenimo metų simbolį.
Vienas ankstyvų gerai minimų pavyzdžių siejamas su 1746 metais Vokietijoje vykusiu grafo Ludwigo von Zinzendorfo gimtadieniu: aprašoma, kad jo tortas buvo papuoštas žvakėmis pagal jo metų skaičių. Vėliau tokie papročiai pamažu plito Europoje, o pramonės revoliucija padėjo tortams tapti prieinamesniems ne tik turtingiesiems.
Kodėl prieš pučiant žvakutes sugalvojamas noras?
Šiandien daugelis vaikų ir suaugusiųjų žino taisyklę: prieš pučiant žvakutes reikia sugalvoti norą, bet jo niekam nesakyti. Kitaip jis neišsipildys.
Šios taisyklės ištakos taip pat siejamos su senais tikėjimais. Jei senovės graikų paprotyje dūmai turėjo „nunešti“ maldas aukštesnėms jėgoms, vėlesnėse Europos tradicijose noras tapo asmeniškesnis ir slaptesnis. Tyliai sugalvotas noras turėjo išlaikyti savo „galią“, o viešai ištartas – ją prarasti.
Žinoma, šiandien tai labiau žaidimas nei rimtas tikėjimas. Tačiau būtent tokie nedideli ritualai ir sukuria gimtadienio akimirkos magiją.
Kodėl žvakutes reikia užpūsti vienu kartu?
Dar viena populiari gimtadienio taisyklė – žvakutes reikia užpūsti vienu įkvėpimu. Jei pavyksta, noras esą išsipildys. Jei ne – gali tekti palaukti kitų metų.
Istoriškai šį paprotį galima aiškinti labai paprastai: kuo sėkmingiau užgesinamos žvakutės, tuo „stipresnis“ ritualas. Dūmai pakyla vienu metu, visi svečiai ploja, o šventės kulminacija tampa aiški ir įsimintina.
Šiais laikais tai tiesiog smagi šventės dalis. Vaikams tai žaidimas, suaugusiesiems – nostalgiškas momentas, o svečiams – ženklas, kad netrukus bus pjaustomas tortas.
Ar tai higieniška?
Pastaraisiais metais vis dažniau pasigirsta klausimas: ar tikrai gera mintis pūsti orą ant torto, kurį vėliau valgys visi svečiai? Iš tiesų pučiant žvakutes ant torto gali patekti seilių lašelių ir burnos mikroorganizmų. Tai nereiškia, kad kiekvienas gimtadienio tortas tampa pavojingas, bet higienos požiūriu klausimas pagrįstas.
Jei šventėje dalyvauja labai maži vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ar sergantys svečiai, galima rinktis paprastesnį sprendimą: žvakutes dėti ant atskiro mažo keksiuko jubiliatui, naudoti skaičiaus formos žvakę arba tortą uždengti specialia permatoma apsauga. Taip išlaikomas ritualas, bet sumažėja nepatogumas dėl higienos.
Tradicija keitėsi, bet prasmė liko
Šiandien retas susimąsto apie Artemidę, senovės romėnus ar vokiškas vaikų gimtadienių šventes. Daugeliui tortas su žvakutėmis – tiesiog gimtadienio simbolis.
Tačiau už šio paprasto veiksmo slypi ilga žmonių pastanga pažymėti dar vienus gyvenimo metus, palinkėti sėkmės ir bent trumpam patikėti, kad tyliai sugalvotas noras gali išsipildyti.
Todėl kai kitą kartą prie stalo kas nors užpūs žvakutes, tai bus ne tik linksmas šventės momentas.
Tai mažas ritualas, kuriame susilieja senos tradicijos, šeimos papročiai, vaikystės prisiminimai ir paprastas žmogaus noras tikėti gerais ateinančiais metais.
