Panevėžio Skaistakalnio parkas šiandien prisipildė žolynų kvapo, muzikos, senųjų papročių ir tikros Joninių nuotaikos.
Tradicinė Vasarvidžio šventė kasmet suburia miesto gyventojus ir svečius drauge pasitikti trumpiausią metų naktį.
Linksmybės per kūrybą
Jau nuo vidurdienio parke šurmuliuoja tautodailininkų ir prekybininkų mugė.
Po šimtamečių medžių laja lankytojai renkasi rankų darbo gaminius, ragauja įvairius skanėstus, domisi tautodailės dirbiniais ir mėgaujasi šventine atmosfera.
Šiemet mugėje dalyvauja apie 70 prekybininkų, amatininkų, ūkininkų ir kūrėjų iš visos Lietuvos.
Nuo popietės veikia Senųjų amatų ir žolynų kiemas, kuriame netrūksta edukacijų, kūrybinių dirbtuvių ir tradicinių amatų pristatymų.
Šventės dalyviai susipažįsta su kalvystės ir drožybos menu, klausosi žolininkių pasakojimų apie žolynų pasaulį, dalyvauja įvairiose kūrybinėse veiklose bei išbando puodeliavimą kartu su menininke Nomeda Marčėnaite.
Šių metų šventėje ypatingas dėmesys skiriamas bendruomeninei iniciatyvai „Saulės ratas“. Panevėžiečiai atneša savo pintus vainikus, puokštes ir gėlių kompozicijas, iš kurių kuriamas gyvas Vasarvidžio simbolis. Kiekvienas žiedas tampa bendro kūrinio dalimi, simbolizuojančia vasaros pilnatvę, šviesą ir gyvybę.
Panevėžio kultūros centro kolektyvų pasirodymai atgaivina senąsias lietuviškas tradicijas. Folkloro dainos, liaudiški šokiai, kanklių muzika ir bendruomeniškumo dvasia sujungia įvairių kartų žmones į vieną didelę Vasarvidžio šventę.
Vakaro kulminacija – grupės „Sutartronica“ pasirodymas, kuriame senosios lietuviškos sutartinės susilieja su elektroninės muzikos ritmais.
O vakare scena atiduota vienai ryškiausių Lietuvos grupių – „Saulės kliošui“, kurio koncertas – vienas laukiamiausių šventės akcentų.
Trumpiausios nakties magija
Nors šiandien Joninės daugeliui siejasi su koncertais, laužais ir linksmybėmis, ši šventė turi kur kas gilesnę prasmę. Etnologai primena, kad tai gamtos brandos, saulės virsmo ir žmogaus ryšio su gamta šventė.
Viena svarbiausių Joninių tradicijų – laužo kūrenimas. Senovėje buvo tikima, kad ugnis valo, saugo nuo nelaimių ir padeda atsisveikinti su viskuo, kas bloga. Ne mažiau svarbūs ir vainikai, pinami iš pievų gėlių, smilgų bei vaistažolių. Jie simbolizuoja saulę, gyvybės ratą ir gamtos pilnatvę.
Iki šiol gyva ir legenda apie stebuklingą paparčio žiedą. Nors visi žino, kad paparčiai nežydi, pasakojimai apie laimę, išmintį ir stebuklus tebėra neatsiejama Joninių nakties dalis. O ryto rasa, kurią senoliai laikė grožio ir sveikatos šaltiniu, primena apie senąsias lietuvių tradicijas ir ypatingą trumpiausios metų nakties magiją.
