Lietuviai ir lenkai netyčia pagelbėjo Baltarusijos teisėsaugai.
Prancūzijos spauda Lietuvos priekaištų Austrijai dėl paleisto Michailo Golovatovo neišgirdo, tačiau mūsų šalies institucijų kad ir netyčiniai žaidimai su ugnimi Baltarusijos žmogaus teisių aktyvisto Alesiaus Beliackio atveju neliko nepastebėti. Šią savaitę prancūzai taip pat domisi Rusijos gyventojų nuotaikomis praėjus dvidešimčiai metų po Maskvos pučo. Iš šalies žiniasklaidos akiračio vis nedingsta Libijos konfliktas ir šios laukianti ateitis.
Dėl Lenkijos ir Lietuvos suimtas Baltarusijos opozicijos atstovas
„Le Monde“ rašo, kad Varšuva ir Vilnius nesiliauja atsiprašinėti, tačiau Alesiui Beliackiui gresia septyneri metai nelaisvės. Aštuonis mėnesius nuo naujos represijų bangos, kuri prasidėjo po gruodžio mėnesį vykusių prezidento rinkimų, kenčiančios Baltarusijos opozicinės jėgos nenusipelnė tokio likimo smūgio, šią savaitę skelbia „Le Monde“.
Lenkija ir Lietuva, kurios Europos Sąjungoje visada buvo pačios karščiausios baltarusių opozicijos šalininkės, ne savo noru pagelbėjo Aliaksandro Lukašenkos autokratiniam režimui, kuris ėmėsi sankcijų prieš „vieną drąsiausių šalies žmogaus teisių gynėjų“ – organizacijos „Vesna“ vadovą A. Beliackį.
„Le Monde“ primena, kad jis buvo suimtas šių metų rugpjūčio 4 d. Minske dėl mokesčių slėpimo. Rugpjūčio15 d. A. Beliackio laikinas suėmimas buvo pratęstas dar dviem mėnesiams, o iš viso jam gresia septyneri metai nelaisvės.
Baltarusijos režimas A. Beliackį kaltina tuo, kad šis užsienio banko sąskaitose sukaupė nemenkas pinigų sumas, kurios padėjo finansuoti organizacijos „Vesna“ veiklą ir remti opozicines jėgas. Regis, nieko keista, nes šalies valdžia administraciniais būdais pasistengia visoms priešiškomis laikomoms organizacijoms gyvenimą paversti neįmanomu, ironizuoja dienraštis. Tačiau šįkart Minskui pagelbėjo teisinis bendradarbiavimas tiek iš Lietuvos, tiek iš Lenkijos pusės.
Pasak „Le Monde“, nors Vilniaus ir Varšuvos pareigūnų žandai rausta, žala jau padaryta. „Aš atsiprašau visos Lenkijos Respublikos vardu“, – tokie žodžiai pasirodė šalies užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio internetiniame „Twitter“ puslapyje. Premjeras Donaldas Tuskas kalbėjo apie „idiotišką situaciją ir skandalingą klaidą“. Lenkijai, kuri pirmininkauja ES iki šių metų pabaigos, tenka ypač apgailestauti, nes santykiams su rytiniais kaimynais ji buvo suteikusi prioritetinį statusą.
„Le Monde“ pabrėžia techninį A. Beliackiui pakenkusios klaidos aspektą. Vienas Varšuvos generalinės prokuratūros atstovas dėl to atsistatydino, kitas buvo atleistas, trečias išsaugojo savo postą. „Le Monde“ mini ir Lietuvos teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus pasiaiškinimą, kad viskas atsitiko dėl administracinės klaidos: vasario mėnesį Minskas pateikė eilinį prašymą, o tokių gaunama maždaug apie 500 per metus.
Tačiau Lenkijos ir Lietuvos atsiprašymai negelbsti likusių organizacijos „Vesna“ narių. Pasak „Le Monde“, ši žmogaus teises ginanti organizacija yra pati įtakingiausia Baltarusijoje, o po gruodžio mėnesio prezidento rinkimų jos nesiliauja plakti teisėsaugos ir administracijos pareigūnų rykštės. „Vesna“ surinko medžiagos apie švaistymus, vykusius per gruodžio mėnensio prezidento rinkimus, o po to teikė paramą dešimtims politinių kalinių bei jų artimiesiems. Kai šių metų kovą A. Beliackis lankėsi Paryžiuje, jis pasisakė už griežtesnių ekonominių sankcijų taikymą Baltarusijos valdžiai.
Šiandieninė Rusija prisimena Maskvos pučą
Rusijoje paminėtos 20-osios pučo metinės.
Praėjus dvidešimčiai metų po nepavykusio griežtą režimo tvarką išsaugoti siekusių komunistų pučo prieš reformatorių Michailą Gorbačiovą, rusus kankina nostalgija ir sudužusios iliuzijos, rašo „Le Monde“. Minėtas pučas buvo istorinis preliudas, turėjęs įtakos 1991 metų gruodžio mėnesį įvykusiam Sovietų sąjungos žlugimui. „Le Monde“ teigimu, šiandien Rusijoje vis dar jaučiama nostalgija gyvavusiai imperijai.
Dienraštis cituoja keletą apklausų, patvirtinančių šį teiginį. Vieno kovo mėnesį atlikto viešosios nuomonės tyrimo duomenimis, net 58 procentai apklaustųjų teigė apgailestaujantys dėl SSRS griūties. Kitas tyrimas atskleidė, kad 17 procentų respondentų būtų norėję pučistų rankose matyti plevėsuojančią pergalės vėliavą; 39 procentai apklaustų rusų 1991 metų rugpjūčio mėnesį įvykusį Maskvos pučą traktuoja kaip „tragišką momentą, kuris turėjo lemiamų pasekmių“. Tik 10 procentų respondentų šį istorinį įvykį apibūdintų kaip progresą demokratijos link.
Dar vieno tyrimo duomenimis, net 49 procentų apklaustųjų sakė manantys, kad „Rusija eina klaidingu keliu“.
Prezidento N. Sarkozy strategija Libijoje pasitvirtino
„Le Figaro“ rašo, kad artėja vasaros, kurią krėtė per akcijų biržas nusiritusios seisminės bangos, pabaiga. Priešaky – socialinėmis problemomis perpildyta naujo sezono pradžia bei prezidento rinkimų kampanijos maratonas. Nenuostabu, kad esant tokioms sąlygoms Prancūzijos vadovas gali tik džiaugtis Muammaro Gaddafio režimo, regis, ranka pasiekiama pabaiga ar net ją paskubinti. Per liepos mėnesį šalies parlamente vykusias diskusijas apie Libiją visiems buvo aišku, kad vidinio politinio konflikto tarp Prancūzijos ideologinių stovyklų nebus išvengta, jeigu veiksmai Šiaurės Afrikoje užsitęs.
Nuo kovo mėnesio, kai prasidėjo konfliktas, tarptautinės koalicijos šalių narių vadovai trūks plyš stengėsi išvengti Vakarų ir Arabų pasaulio supriešinimo. Tačiau Prancūzija, kuri yra antra valstybė pagal karinių pajėgų įnašą Libijoje (pirmoji vieta priklauso JAV), užtikrino 35 procentus puolamųjų smūgių prieš M. Gaddafi režimą. Žinoma, prancūzų-britų tandemui atiteko pagrindinis vaidmuo, bet Paryžius vis dėlto užėmė priešakines pozicijas.
Turint omenyje Prancūzijos prezidento pasiryžimą, Libijos konfliktas galėtų būti traktuojama kaip paties N. Sarkozy karas. „Prancūzija neapleis Libijos“, – dar prieš kelias dienas savo poziciją patvirtino šalies vadovas.
Prancūzijoje gyvenantys libiai prie ambasados Paryžiuje rugpjūčio 22 d. surengė mitingą prieš M. Gaddafio režimą.
Pasak „Le Figaro“, viskas iš tiesų prasidėjo kovo 17 d. Niujorke. Libių sukilimas jau tęsėsi apie mėnesį ir tik stiprėjo. Išsiųstas į Jungtines Tautas, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppé turėjo įrodyti savo diplomatinius sugebėjimus – in-extremis sąlygomis neutralizuoti Rusijos ir Kinijos pasipriešinimą JT Saugumo Tarybos rezoliucijai 1973, kuri leido panaudoti jėgą siekiant užtikrinti civilių saugumą. Praėjus dviem dienoms, kovo 19 d., N. Sarkozy iš savo Eliziejaus rūmų oficialiai paskelbė apie koalicinių pajėgų veiksmų pradžią Libijoje.
Prancūzijos prezidentas pirmasis pripažino sukilėlių suformuotą instituciją – Libijos nacionalinę tarybą – „vieninteliu teisėtu Libijos tautos atstovu“. Ar gali būti, kad po dvejonių Tuniso ir Egipto atžvilgiu šįkart N. Sarkozy nenorėjo praleisti geros progos?.
Vieno „Le Figaro“ cituojamo šaltinio teigimu, N. Sarkozy norėjo bet kokiu atveju išvengti Ruandos ar Srebrenicos istorijų pasikartojimo. Taigi susidariusią situaciją prezidentas traktavo ne kaip politinį lošimą, o kaip būtinybę.
Vykstant susirėmimams tarp tarptautinės koalicijos ir režimo šalininkų, Prancūzijos vadovo pragmatiškai instruktuotos šalies diplomatinės pajėgos palaikė galimo dialogo idėją. Tačiau N. Sarkozy sprendimas į kovos lauką siųsti sraigtasparnius bei parašiutais tiekti ginklus sukilėliams netruko numarinti dialogo idėją.
Kariniams veiksmams Libijoje artėjant į pabaigą, Prancūzijos prezidentas tikisi išsaugoti savo lyderio poziciją, kai reikės spręsti Libijos ateitį, skelbia dienraštis.
Tarptautinėms pajėgoms ir sukilėliams besidžiaugiant pastarosiomis dienomis pasiektu progresu kovoje prieš Libijos režimą, „Libération“ domisi, kokia ateitis laukia šios šalies. Dienraštis kalbina Prancūzijoje įsikūrusio Plėtros tyrimų instituto ekonomistą bei vieno išsamiausių periodinių leidinių apie arabų pasaulį „Maghreb-Machrek“ vyriausiąjį redaktorių Jeaną-Yvesą Moisseroną.
Pasak jo, analizuojant šalies ateities galimybes būtina atsižvelgti į Libijos visuomenės būklę. Libiams nereikia aiškinti, kas yra krizė, nes pastarosiomis sąlygomis jie gyvena jau apie dešimtmetį. Šalies vadas Muammaras Gaddafi stengėsi vykdyti perskirstymo politiką, kuri rėmėsi naftos dėka kone iš dangaus byrėjusia mana. Tačiau šios žaliavos teikiamos pajamos sumažėjo dėl pasenusios infrastruktūros, svyruojančių kainų. Šalyje ėmė ryškėti socialinė nelygybė, o ypač – regioniniai skirtumai tarp rytinės ir vakarinės Libijos.
2008 metais prasidėjo ekonominė ir finansinė krizė, pakilo žaliavų kainos, o Libija yra labai priklausoma nuo maisto produktų importo, teigia J.-Y. Moisseronas. Taigi sukurto specifinio socialinės valstybės modelio pagrindai ėmė svyruoti, o už naftą gaunamos pajamos nebegalėjo būti kaip kadaise paskirstomos atskiroms gentims.
Pasak J.-Y. Moisserono, Libijos visuomenė yra „susiskaldžiusi“ – priešingai nei Tuniso ar Egipto. Gentinė ašis netruko iškilti kaip struktūrizuojantis elementas. Libijoje yra apie 140 viena kitos atžvilgiu priešiškumų turinčių genčių, iš kurių 30 dominuoja, tačiau tik trečdalis jų yra laikomos svarbiausiomis.
J.-Y. Moisserono įsitikinimu, Libijos nacionalinė tarnyba privalo siekti politinio konsensuso ir atnaujinti „paktą“ tarp genčių, M. Gaddafi šalininkų bei pilietinės visuomenės poziciją palaikančiųjų stovyklos. Šis konsensusas turi užtikrinti saugumą ir stabilumą, kurie leis pritraukti investicijų iš užsienio bei sugrąžins 2 milijonus užsieniečių darbuotojų, sudarysiančių sąlygas Libijai funkcionuoti.
Kaip teigė J.-Y. Moisseronas, Libijos nacionalinė tarnyba yra politiškai pažeidžiama, nes ją sudaro skirtingų šalies visuomenės elementų atstovai; be to, jai tvirtą paramą teikia užsienio valstybės. O turint omeny dabartines sąlygas, su stipria užsienio šalių pagalba suformuota vyriausybė paprasčiausiai nebus traktuojama kaip teisėta. Be to, kadangi iki šiol Libijoje klestėjo naftos gavyba ir jos teikiamomis pajamomis paremta ekonomika, valdžios institucijos niekada nereikalavo iš piliečių mokesčių. Demokratinis režimas šią situaciją pakeis iš pagrindų.
Tačiau viskas galėjo susiklostyti ir prasčiau. Visų pirma, sukilėlių pergalė buvo pasiekta greitai, ir išvengta didelio kraujo praliejimo. Kai M. Gaddafis atsisveikins su valdžia, jo gentis, kurią sudaro apie 120 tūkst. narių, turėtų įsitraukti į sudėtingą derybinį procesą dėl šalies ateities. Be to, Libijos armija toli gražu nėra vieninga ar įtakinga politinė jėga (kaip Egipte).
J.-Y. Moisseronas pabrėžia, kad Europos šalių pagalba bus neišvengiama norint demokratizuoti Libiją. Europa gali pasiūlyti ekonominių investicijų, techninę pagalbą humanitarinėje, infrastruktūros atstatymo, teisingumo, statistinių duomenų rinkimo, saugumo ir kitose srityse.
