Yra vietų, kuriose susitinka gamta, menas, istorija, žmogaus vaizduotė, o viską įsuka laiko tėkmė. Toks yra Panevėžio rajone – buvusioje Leonardavo dvarvietėje, įsikūręs Mėnulio akmens parkas. Šimtamečių medžių apsuptyje čia stūkso akmenyje įkūnytos vizijos – nuo biblinių motyvų iki kosminių simbolių, o kiekviena skulptūra pasakoja savitą istoriją.
Šį neįprastą muziejų po atviru dangumi daugiau nei du dešimtmečius kuria ir puoselėja panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis. Jo darbai kviečia ne tik grožėtis, bet ir ieškoti prasmių, o pats parkas tapo viena paslaptingiausių ir savičiausių Panevėžio krašto vietų, kurioje legendos gimsta ir šiandien.
Po atviru dangumi – šešiolika meno kūrinių
Panevėžio rajone, dardant žvyrkeliu nuo Krekenavos į Naujamiestį, neįmanoma pravažiuoti prie pat kelio įspūdingų iš akmens sumūrytų vartų, vedančių į ūksmingų medžių pavėsį.
Buvusioje Leonardavo dvarvietėje esantis Mėnulio akmens parkas – meno ir gamtos muziejus po atviru dangumi su iš akmens sukurtomis įspūdingomis skulptūromis ir šimtamečiais medžiais.
Pažintis su paslaptingojo parko autoriumi skulptoriumi panevėžiečiu Alfridu Pajuodžiu leidžia išgirsti jo kūrybos filosofiją ir mintis, slypinčias darbuose.
Nuo 2005 metų vieno asmens – paties menininko – iniciatyva ir jėgomis pradėtas kurti ir iki šiol puoselėjamas parkas yra pelnęs ir žinomumą, ir pripažinimą.
„Tik va, prasidėjus kovidui užsibaigė vienas aktyvus parko gyvavimo etapas, kuomet čia būdavo daug lankytojų, vykdavo įvairūs renginiai“, – apgailestauja parko įkūrėjas.
Negana to, kad kovidas sustabdė susibūrimus, dar ir praūžusios kelios audros pridarė parkui žalos – išvartė medžius, suniokojo renginiams naudotą sceną ir kitus įrenginius.
Laimei, skulptūros – svarbiausia parko dalis – nenukentėjo.
Dabar parke – šešiolika A. Pajuodžio sukurtų skulptūrų ir, kaip sako jų autorius, naujų planai ir projektai jau pradedami įgyvendinti.
Palankus meilei
Pastatyti parke skulptūrą – ne paveikslą ant sienos pakabinti.
Reikia ir specialiai vietą žemėje paruošti, ir technikos kūriniui atvežti, jį pastatyti.
Vis dėlto pradžia yra ir, kaip sako A. Pajuodis: „Rudenį gal jau ir naujų kūrinių lankytojai pamatys.“
Sumanymų per anksti atskleisti nenorintis skulptorius viliasi, kad ateityje sugrįš ir iki lemtingų permainų Mėnulio akmens skulptūrų parke vykdavę meno simpoziumai, kūrybinio jaunimo stovyklos, parodos bei festivaliai.
Dabar į parką kviečiama atvykti iš anksto susitarus.
Pristatydamas skulptūrų parką, jo įkūrėjas pasakoja ir vietovės istoriją, supažindina su kūriniais.
O dar, pabrėžia A. Pajuodis, Mėnulio akmens parke tvyro ypatinga, meilės reikalus veikianti aura – tuo ir lankytojai, ko gero, netrunka įsitikinti.
Tad kelionėje neturėtų gąsdinti tie keletas kilometrų žvyrkeliu – vietos žavesys atperka visus nepatogumus.
„Tai lankytojai šį kūrinį praminė Mėnulio akmeniu ir patys pasiūlė tuo pačiu vardu pavadinti ir parką – vardas iš karto tiko ir tarsi prilipo.“ A. Pajuodis
Nuo kosmoso iki drugelių
Šios vietovės teritoriją puošia ir bibliniais motyvais kaldintos skulptūros, ir padavimų herojai.
Parke stūkso akmuo, tarsi paženklintas dinozauro pėda ir vaizduojantis šio gyvūno galvą, įspūdį daro skulptūros „Didžioji mama“, „Kiaušinis“, medžių apsuptyje stovintis „Kertinis akmuo“, iš ąžuolo sukurtas „Drugelių viešbutis“ – iš tikrųjų tapęs buveine ne vienos rūšies vabzdžiams.
Šiam modernaus meno muziejui po atviru dangumi pavadinimą davė į kosminį objektą panaši mistinė skulptūra – daugiau kaip aštuonias tonas sveriantis įspūdingas meno kūrinys „Mėnulio akmuo“.
„Tai lankytojai šį kūrinį praminė Mėnulio akmeniu ir patys pasiūlė tuo pačiu vardu pavadinti ir parką – vardas iš karto tiko ir tarsi prilipo“, – pasakoja daugelyje Europos šalių kūręs A. Pajuodis, kurio darbai ir Panevėžio krašte virto šiuolaikinio meno oaze.
Psalmė Panevėžiui
Savotiškas parko krikštatėvis Mėnulio akmuo – ne pirmasis eksponatas jame.
Pats pirmasis atkeliavo iš Panevėžio, kur puošė šio miesto erdves.
Tad ir pavadintas jis minint skulptoriaus gimtojo miesto vardą ir pamėgtą kūrybos motyvą – žydų karaliaus Dovydo sukurtas psalmes: „Panevėžio psalmė.“
Ne vienas A. Pajuodžio darbas kurtas remiantis Biblijos motyvais ir įkvėptas psalmių, Dievą šlovinusių menu.
Menininkas siekia, kad ir jo skulptūros turėtų poveikį – pakeltų į Mėnulio akmens parką ateinančiųjų dvasią.
„Panevėžio psalmė“ atsirado iš man dovanoto dolomito, iš gabalo atskilusio sprogdinant medžiagą karjere“, – pasakoja skulptorius, sudėjęs į šį darbą daug įtaigos ir minčių.
Šis menininkas kūryboje naudoja įvairiausias medžiagas – ir dolomitą, ir smiltainį, bazalto lavą, marmurą, granitą, metalą, taip pat medį ir kt.
Kūrybinio polėkio medžiaga neriboja.
Skulptorius teigia, kad daugelyje jo darbų siekiama nutolti nuo mokyklose įdiegto figūrinio vaizdavimo ir pereiti į tiesioginę skulptūros kalbą per jos raiškos priemones – faktūrą, siluetus, kontrastus ir kt.
A. Pajuodžio darbai seniai peržengę ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos ribas. Jo kūriniai
iškeliavę į Italiją, Austriją, Čekiją, Vokietiją ir kitur.
Tarp šimtamečių medžių
A. Pajuodis parko idėją puoselėjo, turėdamas minčių ten įkurdinti savo darbus – kad ir žmonėms būtų matomi, ir pačiam leistų neprarasti kūrybinės ugnelės, įkvėpimo.
Pradėjus rūpintis vieta, mainais už susigrąžintą senelių žemę, kurios buvusioje vietoje nebegalėjo atgauti, jam buvo paskirta netoli Krekenavos esanti Leonardavo dvarvietė – apleistas, niekam nereikalingas apaugęs sklypas.
Atgal į parko kūrimo pradžią, į visus su tuo susijusius rūpesčius, regis, nebeverta grįžti net mintimis. Sunku būtų tą kelią pakartoti.
Tačiau, kaip sakoma, tik einantys kelią įveikia, tad ir per kruopštaus darbo ir pastangų metus Leonardavo dvaras tapo patrauklia, menu į lankytojus kalbančia vieta.
Pats parkas taip pat galėtų daug papasakoti – čia pasitinka šimtamečių medžių alėja, auga didžiuliai kadagiai, senos tujos, lapoja išskirtinis klevas, įrašytas į Aukštaitijos raudonąją knygą.
Ne šiais laikais sodintas parkas dar mena vietovės didybę, kai čia stovėjo dvaro rūmai ir vyko įdomus gyvenimas. Leonardavo dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas dar XVII amžiuje.
Kiek žinoma, tai buvo gana stambus intelektinis centras.
Kadaise iš šio dvaro į muziejų buvo išvežta prancūziškų knygų biblioteka.
Vietovė labai vaizdinga, graži, būtent tokiose anksčiau dvarus statydavo – deja, apie buvusį gyvenimą dabar gali papasakoti tik medžiai.
Istorinių faktų apie šią vietą likę labai mažai.
Žinoma, kad kadaise čia stovėjęs dvaras priklausė Leonardo ar Leonardos vardu vadintam Zavišų giminės atstovui.
Po karo dvaro rūmuose kurį laiką dar veikė mokykla ir paštas, paskui pastatas buvo nugriautas, liko tik pamatai.
Iki menininko įsikišimo ir vietovės virtimo lankomu parku čia buvo apleistas, niekam neįdomus plotas.
Šalia ir muzika
Skulptorius A. Pajuodis taip pat žinomas kaip pedagogas, ir dabar dirbantis Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokytoju.
Tad suprantama, laiko rūpintis parku lieka nedaug.
Tačiau atsisakyti pedagoginio darbo menininkas neketina.
„Dar būdamas studentas pradėjau mokyti kitus, ruošti stojamiesiems“, – sako Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) skulptoriaus specialybę įgijęs A. Pajuodis.
Norėdamas dalintis žiniomis ir patirtimi, jis 1992–2003 metais buvo įkūręs ir pats vadovavo privačiai meno mokyklai Panevėžyje.
Skulptorius tikras panevėžietis, baigęs tuometę 7-ąją vidurinę mokyklą ir taip pat muzikos mokyklą, mat nuo pat vaikystės domėjosi muzika.
A. Pajuodis yra baigęs trimito klasę, groja akordeonu, įvairiose grupėse jam paklusdavo mušamieji.
Tačiau dar besimokydamas vidurinėje mokykloje šalia muzikinės veiklos atrado ir skulptūros žavesį.
Ir jau neabejojo, kuriuo keliu pasukti.
Bet ir muzikinė patirtis nenuėjo veltui – iki šiol jo skulptūros darbams ji suteikia savitą skambesį ir harmoniją.
