Jaunų žmonių nedarbo lygis išaugo iš esmės visose Europos šalyse ir JAV. Kai kuriose jų, pavyzdžiui, Ispanijoje, Kroatijoje ar Graikijoje, jaunimo nedarbas pasiekęs neįprastai aukštą lygį. Tiesa, visos šios šalys dar ir prieš krizę išsiskyrė mažu jaunimo užimtumu. Lietuvos jaunimo nedarbo rodikliai prieš krizę Europoje buvo vieni iš mažesnių, aštria problema jaunimo nedarbas mūsų šalyje tapo būtent krizės metu ir jis išaugo net šiek tiek daugiau negu anksčiau paminėtose trijose valstybėse. Per pastaruosius trejus metus Europoje buvo ir tokių šalių, kuriose jaunimo nedarbo rodikliai keitėsi nežymiai, pavyzdžiui, Vokietijoje palyginamuoju laikotarpiu jaunimo nedarbas net sumažėjo.
Analitikai pastebi, kad per šią krizę pasiektiems nedarbo rodikliams grįžti į prieš krizę buvusį lygį gali prireikti 5–10 metų. Todėl šalių vyriausybėms nesiėmus papildomų priemonių didelis jaunimo nedarbas gali būti ilgalaikė problema. Vienas iš greičiausių sprendimų jaunimui šalyse su dideliais nedarbo rodikliais, nelaukiant kol kokių nors žingsnių imsis valdžia, yra emigracija. Tačiau statistiniai duomenys rodo, kad visoje Europoje yra vos keletas šalių, kuriose jaunimo nedarbo rodiklis neviršija dviženklio skaičiaus. Jeigu žiūrėtume tik į šio tipo statistiką, realiausia šiuo metu darbą susirasti yra Vokietijoje ir Norvegijoje. Kalbant apie lietuvių emigrantus, tokios jų pamėgtos šalys kaip Airija ar Ispanija išsiskiria panašiais ar net didesniais jaunimo nedarbo rodikliais. Neguodžiančiai atrodo situacija ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje jaunimo nedarbas siekia beveik 20 proc.
Vyriausybėms laukti, kol jaunimo nedarbo problema ilgainiui išsispręs savaime, taip pat gali būti nedovanotina klaida. Šių metų pradžioje Artimųjų Rytų šalyse įvykusių revoliucijų viena priežasčių laikytas aukštas jaunimo nedarbo lygis, kuris jose vidutiniškai siekė 25 proc. Nemažoje dalyje Europos šalių jis yra didesnis, ir nors panašaus masto įvykiai kaip Egipte ar Tunise čia mažai tikėtini, socialinių problemų dėl to tikrai yra daugiau.
