Optimizmo neslopina gąsdinimai nedarbu.
Pasirodžius šių metų stojamųjų į aukštąsias mokyklas rezultatams, darbo rinkos ekspertai, verslininkai ir šiaip mėgėjai padūsauti susiėmė už galvos: jaunimas ne planuoja karjerą siekdamas paklausių profesijų, o tiesiu taikymu renkasi kelią į Darbo biržą.
Žiniasklaida mirga skambiomis frazėmis, kad reikėtų uždaryti teisės ar vadybos programas, nes teisininkų ir vadybininkų jau dabar Lietuvoje yra per daug. Ar iš tiesų šių metų pirmakursiai – potencialūs darbo biržų lankytojai? Kodėl jaunimas taip nenoriai renkasi tiksliuosius, techninius ar biomedicininius mokslus, kurie tariamai garantuoja paklausiausią išsilavinimą ir puikias karjeros galimybes?
Inžinierių, daugiau inžinierių!
Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) paskelbė pranešimą, kad socialinių mokslų pasirinkimas atvirkščiai proporcingas šių specialistų poreikiui darbo rinkoje. Lietuvos darbo biržos įsidarbinimo galimybių barometro 2011 metams duomenimis, socialinį išsilavinimą turintiems asmenims įsidarbinimo galimybės apskritai yra ribotos. „Būtų naivu tikėtis, kad, nesiėmus atitinkamų priemonių, situacija šioje srityje per kelerius metus kardinaliai pasikeis“, – mano LSAS prezidentė Ieva Dičmonytė. Studentų atstovai taip pat paragino valdžios institucijas imtis priemonių, kad daugiau jaunuolių rinktųsi dabar nepopuliarias, bet valstybei reikalingas studijas.
Žvelgiant atidžiau į šių metų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatus reikėtų paneigti kai kuriuos paviršutiniškus mitus apie tai, kad Lietuvoje skubama eiti tik kuo lengvesniu keliu ir rinktis „lengvus mokslus“ negalvojant apie tai, ką reikės daryti su „beverčiu“ diplomu. Visų pirma būtina skirti būsimųjų studentų pageidavimus (ypač pirmuosius pageidavimus, kur jie norėtų stoti) ir realią situaciją, kiek yra priimama studentų į vienas ar kitas specialybes. Šia prasme valstybės finansuojamų studijų krepšelių sistema atlieka neblogą filtravimo funkciją: net ir žemesnio pasirinkimo studijos, kurias finansuoja valstybė, didelei daliai studentų gali būti patrauklesnės nei labiau pageidaujami, tačiau savo lėšomis mokami mokslai.
Kelmėje vidurinę mokyklą šiemet baigusi abiturientė Kristina Rukaitė įstojo į valstybės mokamas Vilniaus universiteto (VU) Vadybos ir administravimo studijas. Tai buvo jos antrasis geidžiamiausias pasirinkimas po VU Ekonomikos. „Tačiau jei nebūtų pavykę įstoti į pirmaisiais pageidavimų numeriais nurodytas specialybes, vis tiek būčiau rinkusis valstybės finansuojamas, o ne savo lėšomis mokamas studijas“, – teigė K. Rukaitė. Panašiai mąsto ir kiti jos bendraklasiai.
Iš tiesų socialinius mokslus šiemet, kaip ir pernai, pirmaisiais pageidavimais rinkosi didžioji dalis stojančiųjų. Net 51,15 proc. stojančių į universitetą pirmuoju pageidavimu nurodė kurią nors socialinių mokslų specialybę (tarp kolegijose ketinančių studijuoti socialinius mokslus rinkosi 49,69 proc.). Vis dėlto šiemet, bent jau universitetuose, buvo užfiksuotas nedidelis šios mokslų srities populiarumo sumažėjimas – pernai pirmuoju pageidavimu socialinius mokslus rinkosi 53 proc. stojančių į universitetus.
Biomedicinos mokslus pirmuoju numeriu nurodė 16,38 proc. stojančiųjų į universitetus, technologinius mokslus – 12,06 proc. Tačiau sutarčių dėl valstybės finansuojamų studijų rodikliai jau gerokai kitokie: iš 18 254 valstybės mokamų studijų universitetuose ir kolegijose 35 proc. sudarė socialinių mokslų studijos, 33 proc. – technologijų mokslų studijos, 14 proc. – biomedicinos mokslai, 8 proc. – fiziniai mokslai, 6 proc. – humanitariniai mokslai ir 4 proc. – meno sričių studijos. Tad valstybė iš dalies reguliuoja būsimų studentų pasirinkimą ir didesne dalimi finansuoja „sunkiuosius mokslus“. Tiesa, studentai, pasiryžę patys mokėti už studijas, dažniausiai renkasi socialinius mokslus – net 69 proc. universitetų ir kolegijų studentų, šiemet pasirašiusių sutartis dėl mokamų studijų, mokysis socialinių mokslų.
Nedarbo pranašavimai
Ši situacija kelia dviprasmiškų minčių. Viena vertus, ekspertams gąsdinant dėl menkų perspektyvų būsimiems teisininkams ar vadybininkams, paklausa šioms specialybėms vis dėlto nemažėja. Ir svarbiausia – už šias studijas yra pasirengę mokėti patys studentai (ar jų tėvai). Tad galime sakyti, kad aukštojo mokslo rinka socialiniams mokslams yra vis dar palanki. Universitetai ir kolegijos kur kas lengviau gali parduoti populiaresnes socialinių mokslų studijas nei sudėtingesnes, o dažnai ir brangesnes technologijų ar biomedicinos studijas. Ar abiturientai ir jų tėvai nesugeba racionaliai įvertinti perspektyvų? O gal klysta ekspertai, ragindami vis daugiau dėmesio skirti inžinerijos, biomedicinos specialybėms?
Žurnalo IQ kalbinti pirmakursiai, pasirinkę jau tarsi su panieka vertinamas teisės ar vadybos studijas, visų pirma pabrėžia, kad tai yra jų pasirinkimas ir jie neįsivaizduoja savęs studijuojančių visiškai kitos krypties mokslus. Devyniolikmetis Dominykas Noruišis, įstojęs į Mykolo Romerio universiteto teisės studijas (pirmasis jo pasirinkimas buvo politikos mokslai), teigia, kad jis save laiko humanitaru ir nebūtų galėjęs rinktis tiksliųjų mokslų. „Esu patenkintas tokiu rezultatu ir ketinu ten mokytis, – pasakojo D. Noruišis. – Aišku, labai daug kas gąsdina, kad perspektyvos čia prastos, nes labai daug teisininkų yra „prikepta“ ir bus didelė armija bedarbių. Bet manęs tai negąsdina, juo labiau kad ir dabar jau turiu nemažai visuomenės veiklos. Manau, per ketverius metus susikursiu bendro suvokimo ir pažinčių pagrindą, kuris man padės, ir tikrai rasiu, kur pritaikyti savo išsilavinimą.“ Vis dėlto D. Noruišis pripažino, kad jo aplinkoje buvo draugų, kurie studijas rinkosi spontaniškai ir atsainiai, ir jiems nebuvo svarbu, kur studijuoti. „Motyvų įvairiausių yra. Pažįstu net žmonių, kurie stojo į aukštąsias mokyklas vien tam, kad gautų studento pažymėjimą ir dėl to taikomas nuolaidas“, – pasakojo D. Noruišis.
Kita vertus, kai kurie jaunuoliai labai gerai žino, ko nori, ir tikslingai to siekia. Būsimasis medikas, šiemet įstojęs į VU studijuoti medicinos, Edvardas Grišinas pasakojo, kad jau maždaug aštuntoje devintoje klasėje suprato, kur bandys studijuoti. „Įstojau pagal savo pirmą pasirinkimą ir žinojau, kad noriu mokytis būtent Lietuvoje“, – teigė E. Grišinas. Jo teigimu, gali būti, kad studijas bandys vėliau tęsti ir užsienyje. Tačiau jis nebuvo tikras, kad būtinai ieškosis darbo užsienyje vos tik baigęs studijas. „Žinoma, tai, kad Lietuvoje medikų atlyginimai yra keletą kartų mažesni nei užsienyje, gali priversti pagalvoti apie darbą užsienyje, tačiau kol kas per anksti apie tai kalbėti“, – svarstė E. Grišinas.
Laiptelis į emigraciją
Ši galimybė atveria dar vieną gana skaudžią temą. Valstybė, vis daugiau finansuodama technologinių ar biomedicininių mokslų, negarantuoja, kad šias specialybes baigę studentai liks Lietuvoje ir prisidės prie šių sričių plėtros. Apklausų duomenimis, maždaug kas antras Lietuvoje rezidentūroje studijuojantis medikas ketina ieškotis darbo užsienyje. Žinoma, realiai tokio žingsnio imasi mažiau būsimųjų medikų, tačiau vien tokie ketinimai liudija apie potencialią problemą: Lietuva rengia nemažai specialistų, kurie galiausiai dirbs ir kurs užsienyje.
Jau ir dabar nemažai studijas Lietuvoje pasirinkusių studentų, kurie tai vertina tik kaip pigiausią laiptelį į būsimą karjerą užsienyje. Biomedicinos ir techninių, informatikos mokslų studentams tai ypač dažna. Šiose srityse mažiau juntamas ir kalbos barjeras, o atlyginimų skirtumai neretai dar didesni nei, pavyzdžiui, paslaugų sektoriuose. Tad noras, kad Lietuvoje studijuotų daugiau potencialiai paklausesnių specialybių, visiškai negarantuoja, jog ateityje šių specialistų Lietuvoje nepritrūks.
Būtent socialinių ar humanitarinių mokslų studentai gali būti labiau susaistyti su Lietuva – pavyzdžiui, teisininkams, kurie išsilavinimą įgyja Lietuvoje, vis dar sudėtinga būtų pagal specialybę ieškotis darbo užsienyje. „Teisės studijos Lietuvoje didžiąja dalimi orientuotos į mūsų teisinę sistemą, jos specifiką, tad neabejotinai Lietuvoje teisinį išsilavinimą įgijusiems jaunuoliams užsienyje būtų sudėtinga pritaikyti šias žinias“, – teigia asociacijos „Lietuvos advokatūra“ sekretorius Rytis Jokubauskas.
Kita vertus, jis patvirtino, kad teisininkų diplomą turintys jaunuoliai ir Lietuvoje nelengvai suranda darbą pagal išsilavinimą. „Neseniai turėjau progos matyti, kokia teisės studijas baigusių jaunuolių darbo patirtis pretenduojant į poziciją, kuriai pagrindinis kriterijus buvo teisinis išsilavinimas. Gavome apie 80 gyvenimo aprašymų ir daugumoje jų rašoma, kad darbo patirtis – pardavėja ar padavėja“, – pasakoja R. Jokubauskas.
Vis dėlto advokatas pabrėžia, kad gerų, motyvuotų teisininkų trūksta ir dabar. Be to, kaip aiškino R. Jokubauskas, teisininko diplomą gavęs specialistas turi itin plačias galimybes naudotis savo išsilavinimu. „Bemaž visas valstybės valdymo aparatas, administravimo funkcijos reikalauja daugiau ar mažiau teisinių žinių, – teigia R. Jokubauskas. – Tačiau bėda ta, kad stojantieji į teisę galbūt labai siaurai supranta, ką jie iš tiesų gali dirbti baigę teisės studijas.“
Rengiame sau ar kitiems?
Ekspertai, kalbėdami apie technologinių mokslų augantį poreikį pasaulyje, praleidžia vieną svarbų aspektą: Lietuvoje kol kas tiesiog nėra tinkamos bazės aukšto lygio specialistams. Nepaisant Vyriausybės pastangų tapti aukštųjų technologijų paslaugų centru Baltijos jūros regione ir prisivilioti stambių užsienio investuotojų, tol tai – tik deklaratyvios kalbos. Iš tiesų Lietuva yra ir greičiausiai liks vidutinio lygio, į aptarnavimo paslaugas orientuota šalimi, o ne technologinių inovacijų ekonomika.
Žvelgiant į bendrosios pridėtinės vertės struktūrą matyti, kad didžiąją dalį jos sudaro paslaugų sektorius (prekyba, transportas, finansinis tarpininkavimas, nekilnojamasis turtas, viešasis administravimas ir t. t.) – net 68 procentus. Žemės ūkis, miškininkystė, pramonė ir statyba Lietuvoje sukuria beveik 32 proc. bendrosios pridėtinės vertės. Todėl poreikis socialinių mokslų specialybėms natūraliai atitinka dabartinę Lietuvos ekonomikos padėtį. Keisti šalies ūkio struktūrą ir kurti įmones, kuriose savo gebėjimus galėtų realizuoti techninių specialybių atstovai, visų pirma turėtų verslininkai, vadybininkai ar tiesiog iniciatyvūs, verslūs ir nebijantys rizikuoti žmonės. Kitu atveju inžinierių ar IT specialistų rengimas Lietuvoje bus beprasmis ir didžiąja dalimi skirtas tik kitų šalių darbo rinkos poreikiams patenkinti.
Beje, visoje Europos Sąjungoje studentų struktūra pagal studijuojamų mokslų kryptis yra gana panaši. „Eurostat“ duomenimis, 2009 metais aukštosiose mokyklose populiariausi buvo socialiniai mokslai – juos (įtraukiant ir pedagogiką) studijavo beveik 43 proc. visų studentų. Antroje vietoje buvo inžinerijos, gamybos ir statybos mokslai – 14 proc., trečioje – informatikos ir tikslieji mokslai (11 procentų visų studijuojančių). O humanitarinių mokslų ir menų studijų ES vidurkis buvo gerokai didesnis nei Lietuvoje: 2009 metais šias specialybes ES studijavo 12,3 proc., o Lietuvoje – tik 7,14 proc. studentų.
Nuvertinti socialiniai mokslai
„Jei rimtai žiūrėtume į socialinius mokslus, jie yra sudėtingesni nei gamtos mokslai, – teigia švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys. – Socialiniuose moksluose vyksta nuolatinis dialogas tarp mokslo žmonių. Čia nėra vienos tiesos, nesvarbu, ar tai būtų istorija, ar ekonomika. Aišku, jei to nesimokysi tik mechaniškai, naudodamasis copy-paste metodu ir net nesuvokdamas teksto bei apibrėžimų.“
Viceministro teigimu, nėra keista, kad daug abiturientų renkasi studijuoti socialinius, o ne techninius ar gamtos mokslus. „Po nepriklausomybės atgavimo socialiniai mokslai tapo kur kas patrauklesni, visiems buvo nauja, įdomu. Žmonių pasirinkimą lemia ir inercija. Tačiau dabar mes mokyklas pradedame aprūpinti ir papildoma įranga, reikalinga gamtos, technologijų mokslams. Tai galbūt padės grąžinti patrauklumą ir tiksliesiems mokslams“, – teigia V. Bacys. Jo manymu, vienos ar kitos srities plėtra priklausys nuo asmenybių – jei tam tikroje srityje atsiras lyderių, kurie „pralauš ledus“ ir suformuos savotišką savo „mokyklą“, tuomet didės ir natūrali trauka viename ar kitame sektoriuje.
Valstybės švietimo sistema prisideda prie skeptiško požiūrio į socialinius ir humanitarinius mokslus. Jie įvertinti pigiausiai – universitetinėse bakalauro studijose šių sričių studijų krepšeliai siekia 4 031 litą, o fizinių ir technologinių mokslų – beveik dvigubai daugiau (7 922 litai). Žinoma, galima kalbėti, kad technologiniuose moksluose reikia daugiau priemonių, laboratorijų, medžiagų eksperimentams. Tačiau visais laikais mokytojas ir jo patyrimas buvo svarbiau už priemones. Kažkodėl manoma, kad socialinių mokslų dėstytojams reikia tik knygos ir pieštuko, todėl jiems galima mokėti ir mažesnį atlyginimą. Tai neišvengiamai nuvertina socialinių mokslų patrauklumą ir juose neretai užsiimama tik mokslo simuliavimu. Būtų sunku tikėtis, kad tiek profesine, tiek savigarbos prasme socialinius mokslus Lietuvoje dėstytų pažangios asmenybės, kai docento atlyginimas vis dar yra mažesnis už pradinių klasių mokytojo uždarbį.
Tačiau, nepaisant šių inertiškų tendencijų, Lietuvos jaunimas nėra nusiteikęs tik pesimistiškai ir nenumojo ranka į savo perspektyvas Lietuvoje. „Manau, kad žmonės per daug nuvertina Lietuvą. Esu girdėjęs atsiliepimų, kad užsienyje taip pat kai kurie labai nepritampa ir tenka grįžti. Aš esu pasiryžęs gyventi čia, man Lietuvoje yra gerai. Esu optimistiškai nusiteikęs, turiu dar daug ko išmokti ir pamatyti čia ir neplanuoju vykti ieškoti darbo į užsienį“, – teigia būsimas pirmakursis D. Noruišis.
