Baltarusijos opozicija – silpna ir pakrikusi.
Po gruodžio įvykių, kai susidorota su protestuotojais Minske ir už grotų susodinti opozicionieriai, Vakarų donorai pasižadėjo padidinti finansavimą Baltarusijos opozicijai. Bet kas iš to, jei Aliaksandro Lukašenkos režimą Vakarai finansuoja kur kas dosniau?
Baltarusijos opozicija savo šalyje negali gauti reikšmingo finansavimo. 70 proc. Baltarusijos ūkio yra valstybinis, o apie opozicijos finansavimą drįstantiems pagalvoti verslininkams režimas aiškiai viską pasakė 1999 metais, kai buvo pagrobti opozicionierius Viktoras Gančaras ir jį finansavęs verslininkas Anatolis Krasouskis, neatsiradę iki šiol.
Tačiau pinigų stygius nėra vienintelė Baltarusijos opozicijos problema. „Nėra su kuo dirbti“, – atsakė vienas aukštas pareigas einantis Lietuvos pareigūnas, paklaustas apie tai, ar Lietuva pakankamai remia Baltarusijos opoziciją. Sukiršintos, silpnos ir skurdžios opozicinės partijos negali tapti politinio pasipriešinimo centru. Atvirkščiai – jos šliejasi prie opozicinių judėjimų, kurie nėra stipriai organizuoti, bet aplink lyderius telkia įvairių organizacijų tinklą. Aliaksandro Milinkevičiaus, Andrejaus Sanikovo ar Vladimiro Nekliajevo judėjimai neturi partijoms būdingos struktūros, valdymo ir regioninių padalinių tinklo. Tai yra ir jų silpnybė, ir privalumas, leidžiantis veikti lanksčiau. Be to, dirbti su artimais patikėtiniais saugiau nei remtis oficialia partijos struktūra, į kurią gali būti KGB infiltruotų žmonių.
Donorų konferencijoje Varšuvoje šių metų vasarį Europos Komisija pažadėjo padidinti finansavimą baltarusių opozicijai keturis kartus – iki 55 mln. litų. Nemažą indėlį suteikia ir Švedija bei JAV. Iš viso per šiuos metus baltarusiams pažadėta apie 300 mln. litų. Tačiau net šitaip investuojama ne į revoliuciją, o į demokratinių jėgų egzistencijos palaikymą. Tariamą demokratizacijos procesą iki šiol A. Lukašenka nesunkiai suvaldydavo, o pats režimas iš Vakarų gaudavo nepalyginamai daugiau naudos nei opozicija.
A. Lukašenkos vykdoma opozicijos skaldymo taktika veikia efektyviau nei Vakarų iniciatyvos skirti finansavimą opozicijai ir reikalauti jos vienijimosi. Galiausiai nežinia, ar kuri nors Baltarusijos politinė partija norės imtis iniciatyvos perimti valdžią, nes tai reiškia didžiulę riziką net sėkmės atveju – pirmajam demokratiniam lyderiui politinis karstas, kad ir apmuštas šlovės drobe, labai tikėtinas.
Uždraustų partijų likimas esamomis sąlygomis niūrus, todėl Vakarai lūkesčius sieja su pilietine visuomene. Bet kas ta pilietinė visuomenė? Masinis nacionalistinis judėjimas („Sąjūdžio“ variantas) Baltarusijoje vargiai rastųsi, nebent A. Lukašenka kamikadziškai nertų į Rusijos Federacijos sudėtį. Profesinių sąjungų judėjimas („Solidarumo“ variantas) taip pat neperspektyvus, nes profesinės sąjungos tvirtai įkinkytos režimo. Tad lieka nevyriausybinės organizacijos, nepriklausoma žiniasklaida ir perimti valdžią neva pasiruošę demokratiniai lyderiai, kuriuos iš inercijos ir remia Vakarai.
Tik A. Lukašenkos režimas lemia, kiek leisti opozicijai reikštis. Alesis Beliackis nedingo be žinios, kaip kai kurie kiti disidentai, nors su juo susidoroti buvo ne vienas pretekstas. Jį buvo galima suimti bet kada, nes Baltarusijoje už veiklą neregistruotos organizacijos vardu („Viasna“ neregistruojama nuo 2003 metų) numatyta baudžiamoji atsakomybė. Bet „nepageidaujamos pasekmės“ tampa mažesnės, jei žymiausias šalies žmogaus teisių aktyvistas ir Tarptautinės žmogaus teisių federacijos viceprezidentas suimamas dėl mokesčių vengimo, be to, dar susimovus Lietuvai ir Lenkijai.
Opozicijos efektyvumą galima vertinti ne tik pagal tai, ar bus nuverstas A. Lukašenka. Gali kilti klausimų, ar iš Vakarų gaunami pinigai nėra švaistomi beverčiams lankstinukams spausdinti, o gal net plaunami pačių baltarusių arba tarpininkų. Pripažįstama, kad tariamoje pilietinėje visuomenėje gyvena ir vadinamieji grantososai – dotacijų siurbikai. Tai menkaverčių Vakarų remiamų projektų vykdytojai, niekada neperžengiantys režimo nubrėžtų ribų. Tačiau dėl to atsakingi ir donorai, kurie skiria finansavimą ne pagal realų demokratijos skatinimo poreikį, o pagal savo pačių įsivaizdavimą.
Baltarusijos disidentai nesitiki patys nuversti A. Lukašenkos. Jie stebi ekonominę situaciją ir permainas tarptautinėje politikoje. Stebi stebėdamiesi ir piktindamiesi, kodėl Europa toliau perka A. Lukašenkos gamyklų produkciją, o Lietuvos sostinėje oficialiai priimamas diktatorius.
