Ak, kaip skauda galvą.
Jie gali laimėti šiek tiek laiko, bet tikrų vaistų turi parūpinti Vakarų politikai.
Parpuolusi, paliegusi ir vis silpnesnė turtingojo pasaulio ekonomika – apgailėtinos būklės. Baimingų signalų dėl jos būsenos per pastarąją savaitę padaugėjo. Europoje Italijos ir Ispanijos dešimties metų obligacijų pelningumas prašoko 6 proc. JAV susinervino matydamos, kad viena iš stambiųjų reitingų agentūrų sumažino jų skolinimosi reitingą. Visame pasaulyje vertybinių popierių rinkose užfiksuotas smukimas – kai kuriose didžiausias kritimas per dieną nuo 2008 metų. Ypač stiprus smūgis teko bankų akcijoms, ir tai rodo įtampą finansų sistemoje. Tuomet įsikišo centriniai bankai.
Europos Centrinis Bankas (ECB) leido suprasti, kad Ispaniją ir Italiją palaikys išplėsdamas obligacijų pirkimo programą. Tuo tarpu JAV Federalinis rezervas pareiškė, kad nuliui artimas palūkanų normas greičiausiai palaikys bent iki 2013 metų vidurio, ir užsiminė, kad ūkiui paremti gali imtis kitų žingsnių. Italijos ir Ispanijos obligacijų pelningumas sumažėjo. Vertybinių popierių rinkose smukimas sustojo – net jei tik trumpam, nerimui persimetus prie Prancūzijos. Nors kylančių ūkių augimo stiprumas tebėra pakankamas pasauliniam augimui palaikyti, pesimizmas dėl Europos ir JAV slegia visą pasaulį.
Akivaizdu, kad pesimizmo šaknys glūdi ekonominiuose duomenyse – ypač iš JAV, kurie geriausiu atveju rodo vangų atsigavimą. Bet dar yra politinės rizikos šmėkla. Pastaruosius trejus metus iš esmės pasitikėję, kad politikai viską sutvarkys, investuotojai persigalvojo. Nevykęs Kongreso susitarimas dėl skolos ir euro zonos nesugebėjimas pažvelgti problemoms į akis ne tik savaime blogai, bet ir aikštėn iškelia politikus, kurie arba nesugeba padėti, arba blogina reikalus.
Neviltis daro įtaką ir verslo pasitikėjimui. Naujausias „Economist/FT“ pasaulinio verslo barometras (vadovų iš viso pasaulio apklausa) rodo, kad manančių, jog per artimiausius šešis mėnesius sąlygos pablogės, yra daugiau nei besitikinčių 10,5 procentinio punkto siekiančio pagerėjimo, o tai rimtas posūkis, palyginti su ankstesne, optimistine gegužės apklausa. JAV įmonės prisibijo investuoti daugiau pinigų iš savo didžiulės krūvos. Kol tai tęsis, bankininkai iš centrinių bankų gali siūlyti tik paliatyvią pagalbą, net jei jie viską padarys kaip reikia.
Kvieskite chirurgus
Tai, kad vertybinių popierių rinkos pastarosiomis savaitėmis smunka, pasitikėjimui, žinoma, nepadeda, bet ir ne priežastis panikuoti. Galbūt amerikiečių nuosavo kapitalo korekcijos reikėjo jau seniai: palyginti su 2009 metų kovo mėnesio žemumomis, „S&P 500“ vertė padvigubėjo, o pagal ciklą pakoreguotas rinkos P/E rodiklis, rugpjūčio 4-ąją pasiekęs 20,7, gerokai pranoko 16,4 ilgalaikį vidurkį. Atsigavimas po finansinio kracho esti lėtas, nes privačiajam sektoriui reikia padengti skolą. Obligacijų rinka šią realiją pripažino jau seniai. Gali būti, kad tai pagaliau suvokė ir vertybinių popierių rinkos. O JAV ūkis tebeturi gyvybės ženklų: liepą jame bendrai sukurta 117 tūkst. darbo vietų – anaiptol nepakankamai, bet nepanašu į recesiją.
Tačiau rizika, kad JAV ir kitos turtingojo pasaulio šalys vėl nuslys recesijon – reali. Abiejose Atlanto pusėse problemos priežastis paprasta: per daug skolos ir per mažai politinės valios imtis spręsti to pasekmes. Tai rodo, kur išties glūdi pavojus.
Euro zonoje įsiskolinimo bėdos, kurios prasidėjo nedidelėse periferinėse valstybėse, pasiekė kur kas didesnes Ispaniją, Italiją ir galbūt net Prancūziją. Kaip paprastai, po dar vieno nepaprastojo viršūnių susitikimo praėjusį mėnesį krizė trumpam stabtelėjo, bet iškart vėl grėsmingai pakibo virš galvų paaiškėjus, kad politikai padarė nepakankamai bankų sistemą palikdami pavojuje. Tuo tarpu besiriejantys politikai Vašingtone nemokumo dėl skolos lubų išvengė susitarimu, kuris turi du trūkumus: išsaugomas trumpalaikis biudžeto sumažėjimas, kai ūkiui reikia paspirties, ir nesumažinamas vidutinės trukmės deficitas. Tai ir pateisina sumažintą reitingą.
Ką gali padaryti bankininkai iš centrinių bankų? Europoje ECB įsikišimas neabejotinai padarė poveikį, kai jo reikėjo: Ispanijos ir Italijos obligacijų pelningumas sugrįžo prie 5 proc. ECB prezidentas Jeanas Claude’as Trichet pasielgtų išmintingai atšaukdamas šiais metais neapgalvotai padidintas normas, nes infliacija euro zonoje sumažėjo, o smunkant žaliavų kainoms turėtų sumažėti dar labiau. Bet normos gana žemos, o ECB ne itin nori nuklysti į fiskalinę karaliją pirkdamas dar daugiau valstybinių obligacijų. Federaliniame rezerve Benui Bernanke vertėtų pasvarstyti apie trečiąjį pinigų spausdinimo raundą (kai obligacijos išperkamos už ką tik sukurtus pinigus). Bet tikėtina, kad nauda bus ribota, be to, toks žingsnis gali apsunkinti gyvenimą kylantiems ūkiams, kuriuos gali užplūsti nauja kapitalo banga.
Grįžtant prie Baracko, Angelos ir kitų
Svarbiausia – centrinių bankų aktyvizmas kelia moralinį pavojų. Yra rizikos, kad vyriausybes tai paskatins sėdėti sudėjus rankas ir leisti kitiems nudirbti darbą, kuris joms atrodo per sunkus. Tai tiek pavojingas atsakomybės atsisakymas, tiek praleista galimybė.
Jungtinėse Valstijose Kongresui reikia išsijudinti ir ne tik pasirūpinti trumpalaike fiskaline parama (pratęsiant laikiną darbo užmokesčio mokesčių sumažinimą ir nedarbo draudimą investuojant į infrastruktūrą), bet ir sudaryti patikimą planą, kaip, reformavus mokesčius ir sutvarkius teises į išmokas, vidutiniu laikotarpiu sumažinti deficitą. Yra tai darančių dvipartinių planų. B. Obama ir jo priešininkai respublikonai tokiam grandioziškam susitarimui duris atvėrė jau anksčiau. Naujas deficito mažinimo komitetas – kita galimybė. Cinikai kalba, kad iki 2012 metų rinkimų naivu tikėtis ko nors rimto, bet naivu tikėtis, kad investuotojus pavyks apsukti nevykusiomis pastangomis, kaip antai susitarimas dėl skolos lubų.
Europos lyderiams teks dar nemalonesnė pareiga rinktis: euro zonos suirimą arba glaudesnę fiskalinę sąjungą. Eurui išgelbėti reikės kur kas didesnio gelbėjimo fondo nei zona nūnai buvo pasiruošusi priimti. Ekonomine prasme patikimesnė idėja būtų galimybė kartu leisti euroobligacijas, palaikomas visų zonos narių. Tai būtų itin rimtas politinis sprendimas ir jo nevertėtų priimti slapčia nuo Europos rinkėjų, bet toks įsipareigojimas neabejotinai užbaigtų šią sagą. Politiškai tai irgi sunku, bet Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy beveik pristigo variantų.
Bankininkai iš centrinių bankų šiek tiek laiko politikams gali laimėti abiejose Atlanto pusėse. Bet nuo politikų priklauso, ar juo pasinaudos.
