Mūsų ateitis.
Premjeras Andrius Kubilius, dar kartą paklaustas, ką mano apie aukštas degalų kainas, yra pasiūlęs alternatyvą: reikia persėsti į elektromobilius. Tačiau vargu ar apsidžiaugtų Vyriausybės vadovas, jeigu visi lietuviai staiga dabar persėstų iš benzinu ir dyzelinu į elektra varomus automobilius.
Vyriausybės galvai liūdesys dėl staiga gatves užliejusių elektromobilių būtų iki skausmo pažįstamas – jį sukeltų dar viena biudžete atsivėrusi skylė. Mat atsisakius įprastais degalais varomų mašinų valstybė prarastų pajamas iš akcizų. Šios pajamos sudaro apčiuopiamą biudžeto dalį.
Pernai visos valstybės biudžeto pajamos sudarė 14,534 mlrd. litų. Vien degalų akcizų surinkta 1,609 mlrd. litų, arba 11 proc. visų pajamų. Vertinant vien tik mokestines pajamas, degalų akcizai sudarė beveik 13 proc. Prie degalų įtakos dar reikėtų pridėti ir PVM, kurį sumoka degalinių klientai.
Tam tikra prasme valstybei naudingos aukštos degalų kainos. Akcizo mokestis yra fiksuotas ir nepriklauso nuo mažmeninės degalų kainos, tačiau šiai didėjant į biudžetą daugiau patenka PVM. Lygiai taip pat valstybės biudžetas gauna daugiau naudos, kai daugiau perkama degalų. Kitaip tariant, kai gyventojai važinėja daugiau arba daro tai netaupiais automobiliais.
Tad kai Lietuvoje pradės daugėti hibridinių bei vien tik elektra varomų automobilių, biudžetas pradės jausti neigiamą tokių pokyčių poveikį. Žinoma, tai nėra pakankamai svari priežastis atsisakyti elektromobilių. Juolab kad ši transporto priemonių rūšis dabar atrodo neišvengiama, nes naftos ištekliai senka. Be to, elektromobiliai mažiau teršia aplinką.
Jeigu elektromobiliai išstums tradicinius automobilius, valstybė neišvengiamai praras daugiau nei dešimtadalį pajamų. Vadinasi, politikams reikėtų galvoti ne tik apie elektra varomo transporto plėtros vizijas (tai jau daroma ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje), bet ir apie tai, kaip kompensuoti prarastas pajamas – taip, kaip jau dabar planuojama, kokiais būdais bus kamšomos socialinio draudimo biudžeto skylės, atsirasiančios dėl visuomenės senėjimo.
Žinoma, biudžetas nepajus staigaus smūgio. Net ir nieko nedarant bent jau Lietuvoje valstybės biudžetas įtaką pajustų ne anksčiau nei po dešimtmečio. Susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio teigimu, artimiausiu metu elektra varomų transporto priemonių pardavimo rodikliai turėtų išaugti, o, remiantis dabartinėmis prognozėmis, nuo 2020 metų sparčiai kris tradicinių benzininių vidaus degimo variklių ir dyzelinių variklių gamyba.
Ministro siūlomoje elektromobilių plėtros vizijoje iki 2015 metų numatyta sukurti bandomąjį elektromobilių baterijų įkrovimo ir keitimo infrastruktūros tinklą viename iš šalies didmiesčių. Iki 2030 metų Lietuvos didžiųjų miestų viešasis transportas turėtų tapti visiškai elektrifikuotas ir automatizuotas, o vadinamųjų ekologiškų automobilių parkas šalies miestuose turėtų sudaryti iki 40 proc. visų automobilių. Iki 2050 metų Lietuvoje pusė automobilių turėtų būti „ekologiški“.
Kur gauti lopą skylei?
Taigi nors pokyčiai nebus staigūs, jie vis dėlto atrodo neišvengiami. Vadinasi, po kurio laiko vyriausybėms visame pasaulyje teks spręsti uždavinį, kaip kompensuoti mažėjančias pajamas iš akcizų. Variantų yra trys: nedaryti nieko ir susitaikyti su mažesnėmis pajamomis; apmokestinti ką nors kita; apmokestinti elektromobilius ar važinėjimą jais.
Lietuvoje pajamos iš degalų akcizo pernai sudarė 1,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Jeigu visos pajamos būtų prarastos iš karto, tai būtų labai stiprus smūgis. Kadangi degalų vartojimas mažės pamažu, būtų galima susitaikyti su tuo ir po truputį karpyti kitas išlaidas arba tikėtis, kad atitinkamai didės kitos biudžeto pajamos.
Bet tuo pačiu metu Lietuvai, kaip ir daugeliui Vakarų valstybių, reikės spręsti demografines problemas, nes mažės darbingo amžiaus žmonių ir daugės pensininkų. Esant tokiai situacijai gali būti sudėtinga mažinti pagrindines biudžeto išlaidas.
Be abejo, dalis pinigų, sutaupytų už degalus, bus išleisti ir kitų mokesčių pavidalu atsidurs biudžete. Tačiau tai nekompensuos praradimų, nebent sutaupyti pinigai būtų išleisti kitoms akcizinėms prekėms – cigaretėms ir alkoholiui (o su tuo susijusios kitos problemos – augtų valstybės išlaidos sveikatos apsaugai).
Realesnis atrodo antras variantas – dar ką nors apmokestinti. Tokia tendencija pastebima jau dabar, kai valstybėms reikia mažinti kosmines aukštumas siekiančius biudžeto deficitus. Beje, deficitas mažinamas ir laikinomis priemonėmis – didinant degalų akcizą.
Teoriškai įmanomas ir trečias variantas. Degalų paklausa yra nelanksti (didėjant kainai paklausa keičiasi nedaug). Dėl to daugelis valstybių neatsilaiko pagundai apmokestinti degalus tokiais akcizais, kurie viršija paties benzino ar dyzelino kainą. Tad ir po dešimtmečio kito politikams gali panižti rankos akcizu apmokestinti elektros energiją, naudojamą transportui. Tiesa, tai padaryti būtų kur kas sunkiau nei degalų atveju, mat benzinu varomų televizorių ar dyzelinių viryklių niekas nenaudoja. Nebent būtų nuspręsta akcizu apmokestinti visą elektros energiją.
Galimas ir toks variantas, kad būtų apmokestinami patys automobiliai. Bet tokiu atveju pereinamuoju laikotarpiu, kai rinkoje vienodai populiarios būtų abiejų rūšių mašinos, elektromobiliams būtų sunkiau konkuruoti su benzininiais ar dyzeliniais automobiliais. Dabar elektromobiliai, kurie yra santykinai brangūs, lengviau skinasi kelią į rinką dėl įvairių jiems suteikiamų lengvatų. Vadinasi, elektra varomos transporto priemonės galėtų būti apmokestintos tik tuomet, kai niekas nebegamins degalais varomų mašinų.
Jeigu bus pasirinktas trečias variantas, tai reikš, kad kelionės elektromobiliais nėra tokios pigios. Dabar tai įvardijama kaip vienas iš naujos kartos mašinų privalumų. Kita vertus, net ir neapmokestinus papildomai elektros niekas negali pasakyti, kiek ji kainuos po 20 ar 30 metų. Bet kuriuo atveju keisis ne tik transporto rūšis.
