Žmogaus impulsas maloniai elgtis su nepažįstamais individais nėra biologinis nukrypimas, kaip atrodytų.
Nepaprastą Homo sapiens sėkmę lėmė keturi aspektai: intelektas, kalba, gebėjimas sumaniai panaudojant objektus pasidaryti įrankių ir bendradarbiavimas. Bėgant dešimtmečiams antropologijoje tai vienas, tai kitas aspektas buvo iškeliamas kaip pagrindinė varomoji komplekto jėga – taigi ir žmogaus padėties pamatas. Šiuo metu madingiausia tyrimų tema – bendradarbiavimas. Itin domimasi, kodėl žmonės taip noriai bendradarbiauja su nepažįstamaisiais, su kuriais nesieja jokie ryšiai, kad net rizikuoja būti apgauti žmonių, kurių būdo tikrai negali žinoti.
Iš įrodymų, surinktų laboratorijoje žaidžiant ekonominius žaidimus su realiais pinigais, aiškėja, kad žmonės ne tik pasitiki kitais, kai nėra jokio pagrindo tikėtis su jais susitikti dar kartą, bet, kas keisčiausia, nėra linkę jų apgauti; be to, šie fenomenai giliai įsirėžę į rūšies psichologiją. Esamos pasitikėjimo raidos teorijos remiasi tuo, kad dalyviai arba yra giminaičiai (tad turi bendrų genų), arba jų santykiai ilgalaikiai, be to, kiekvienas skaičiuoja, idant bendra nauda iš bendradarbiavimo tikrai pranoktų kainą. Kai žmonės visiškai svetimi, šiedu atvejai netinka, tad pradėta spėlioti, ar žmonijos evoliucijoje pastaruoju metu nebūta nepaprastų įvykių (kaip antai ekstremalaus bendradarbiavimo poreikis atsiradus kariavimui naudojant ginklus), kurie skatino besąlygiško kilnumo instinktą.
Du šios srities veteranai – Leda Cosmides ir Johnas Tooby iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje – nesutinka. Jie nemano, kad reikia ypatingų mechanizmų, ir naujausias jų grupės tyrimas (patį darbą atliko Andrew Deltonas ir Maxas Krasnowas, rezultatus neseniai išspausdinę leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“) rodo, kad jie teisūs. Iš tyrimo taip pat aiškėja, kaip svarbu psichologinėse analizėse vadovautis sveiku protu – bet, žinoma, tą sveiką protą paremiant rimtais matematiniais modeliais.
Pasimatysime
Aišku, žmonijos evoliuciją tyrinėti tiesiogiai neįmanoma. Viena karta gyvena per ilgai. Tačiau įmanoma išskirti dominančius bruožus ir tyrinėti jų raidą naudojant kompiuterinį modeliavimą. Šiam tikslui A. Deltonas ir M. Krasnowas sukūrė programinius agentus, kurie galėjo susitikti ir bendrauti kompiuterio procesoriuje.
Agentų bendravimas mėgdžiojo realaus pasaulio ekonominiuose žaidimuose vykstančią sąveiką, nors valiuta buvo sutartiniai „pajėgumo vienetai“, o ne doleriai. Tai reiškė, kad sėkmingai bendradarbiaujantys agentai bendradarbiaudami kaupė pajėgumą. Apgavę per pirmąjį susitikimą gaudavo vienkartinę pajėgumo dozę, bet ateityje jais niekas nebepasitikėdavo. Kiekvienas agentas turėjo įgimtą ir paveldimą patikimumo lygį (kuris reiškia tikimybę, kad jis apgautų pasitaikius pirmai progai), o po kiekvieno susitikimo būdavo nustatoma, kokia tikimybė (matoma kitam agentui), kad jis sugrįš ir bendraus toliau.
Po tam tikro laiko agentai daugindavosi pagal sukauptą pajėgumą: senoji karta mirdavo, o jaunoji stodavo į jos vietą. Procesas pakartotas per 10 tūkst. kartų (atitinka apie 200 tūkst. žmonijos istorijos metų, t. y. visą Homo sapiens egzistavimo laiką), siekiant išsiaiškinti, kokio lygio bendradarbiavimas susiformuos.
Kaip ir numatė mokslininkai, tyrimo išvada rodo, kad kilnumas apsimoka arba, tiksliau, anksti parodytas savanaudiškumas kainuoja daugiau nei pasitikėjimas. Taip yra dėl to, kad tikimybė, jog susitikimas bus vienkartinis ir dėl to verta apgauti, būtent tai ir yra – tik tikimybė, o ne neabejotinas faktas. Tai atsispindėjo modelyje formuojant tikimybės vertes. Jos buvo imamos iš tikimybių skirstinio, tad faktinę būsimų susitikimų vertę tik nurodė, o ne tiksliai nustatė.
Paėmus labiausiai tikėtinas kainos, naudos ir tikimybių susitikti ateityje aibes, modeliuojant nustatyta, kad pasitikėti apsimoka, net jei kartais būsite apgautas. Pagalvojus, tai visai logiška. Anksčiau, mėginant pasitikėjimo raidą tirti per žaidimus, dalyviams būdavo aiškiai nurodoma, ar jų susitikimas vienkartinis, ir išvados būdavo daromos atitinkamai. Bet tai vargu ar realistiška. Realiai pagal aplinkybes gal ir galima spėti, ar su asmeniu dar kartą susitiksite, bet garantuotai žinoti neįmanoma. Negana to, senoviniame medžiotojų-rinkėjų pasaulyje judėjimas buvo ribotas, o tai reiškia, kad antro susitikimo tikimybė didesnė nei tankiai apgyvendintame, šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje.
Tad kilnumui paaiškinti nereikia specialių mechanizmų. Ištiesti nepažįstamajam ranką prasminga tiek evoliuciškai, tiek morališkai. Tik, žinoma, biologiškai šios dvi prasmės turbūt yra vienas ir tas pat. Bet tai kito straipsnio tema.
