Internetinis verslas Kinijoje auga net sparčiau nei įprastas. Vietiniai polinkiai, poreikiai, taip pat valstybė jam suteikia savitų bruožų.
Prieš šešerius metus baigęs universitetą Huangas Bingas pasižadėjo per trejus metus užsidirbti pirmąjį milijoną juanių (apie 375 tūkst. litų). Užtruko jis šiek tiek ilgiau, bet tai nesvarbu: jeigu jo verslas, t. y. kelios internetinės kosmetikos parduotuvės, išlaikys dabartinę trajektoriją, netrukus jis skaičiuos pirmąjį milijardą. Jis tikisi, kad metinės pajamos po kelerių metų pasieks 10 mlrd. juanių.
H. Bingo įmonė „United Cosmetics International“ – tik viena iš tūkstančių, dirbančių milžiniškame internetiniame prekybos centre „Taobao Mall“. H. Bingas pastebėjo, kad moterims iš Kinijos gilumos reikia firminės kosmetikos, taip pat patarimų, kaip ją naudoti. „Daug moterų iš kaimo vietovių negali gauti kokybiškų produktų“, – aiškina jis, lankytojus vedžiodamas po įmonės biurą Hangdžou priemiestyje (už dviejų valandų kelio į pietvakarius nuo Šanchajaus). Kelis aukštus užima vienas prie kito sustatyti stalai, prie kurių sėdintys „grožio konsultantai“ nepaliaujamai rašo atsakymus klientams.
Kaip „United Cosmetics“, taip ir kiniškas internetas. Iš telefonų, namų ar biurų, iš milžiniškų interneto kavinių (nuotraukoje) jungiasi vis daugiau žmonių, ir jis auga šuoliais (žr. 1 grafiką). Kinijos interneto informacijos centro skaičiavimu, interneto vartotojų populiacija, kuri jau yra didžiausia pasaulyje, šiais metais paaugo 6 proc. – iki 485 mln. O internetu dar nesinaudoja beveik du trečdaliai gyventojų.
Lygiai taip pat stulbina tai, kad augant šalies internetui vis labiau ryškėja kiniški jo bruožai. „Internetas gražus tuo, kad lengvai prisitaiko prie vietos sąlygų“, – sako Paulas Zwillenbergas iš „Boston Consulting Group“ (BCG). Tvirtinant, kad pasaulinis tinklas anaiptol ne viską suvienodina, o kaip tik yra formuojamas vietinių jėgų, kinų internetas – geriausias pavyzdys.
Vartotojai, įmonės, ūkis ir valstybė
Jėgas galima suskirstyti į keturias grupes: Kinijos vartotojų poreikiai, Kinijos verslininkų požiūris, Kinijos ūkio raida už interneto ribų ir valstybės vaidmuo. Pradėkime nuo vartotojų. Interneto vartotojai Kinijoje jaunesni už vakariečius, kurie pirmą kartą prisijungė apytikriai prieš 20 metų. Kinai trokšta pramogų ir dažniausiai nėra turtingi (bet sparčiai turtėja). Internetinėms įmonėms iš užsienio Kinijoje savo sėkmę atkartoti sekėsi sunkiai (nors, nepaisant nūnainykščio kivirčo tarp „Alibaba Group“, kuri yra viena iš Kinijos interneto milžinių, ir amerikiečių „Yahoo!“, investicijos buvo gana sėkmingos). Kinų įmonės, kurių daugelis pradėjo kopijuodamos vakariečių modelius, suklestėjo sumaniai juos pritaikiusios. Antai internetinė bendrovė „Tencent“, kuri pagal rinkos kapitalizaciją Kinijoje yra antroji, veiklą pradėjo kaip pokalbių tarnybos ICQ klonas, bet originalą greitai praaugo jaunatviškoms kinų masėms pasiūliusi pigų būdą bendrauti ir linksmintis. „Tencent“ internetinių pokalbių paslauga, kuri gali pasigirti 674 mln. registruotų vartotojų, ir dauguma kitų jos siūlomų paslaugų yra nemokamos. Daugiausia pinigų įmonė užsidirba virtualias prekes (rūbus virtualiajam „aš“, ginklus internetiniame žaidime) parduodama už žaislinius pinigus, kuriuos vartotojai perka už realius.
Panašus „Taobao“ atvejis. Ji priklauso bendrovei „Alibaba“ ir buvo įsteigta siekiant konkuruoti su aukcionų svetainės „eBay“ padaliniu Kinijoje. Neimdama mokesčio už operacijas, „Taobao“ varžovę greitai aplenkė. Bet pagrindinis jos laimėjimas, kad įveikė turbūt didžiausią kliūtį interneto pirkiniams Kinijoje – pasitikėjimo stoką. „Alibaba“ internetinių atsiskaitymų sistema „Alipay“, kuri pagal operacijų vertę pasaulyje yra didžiausia, turi sąlyginio deponavimo funkciją, kuri atsiskaitymą sulaiko iki prekių gavimo (didžiuma sandorių tebėra su atsiskaitymu pristačius). „Taobao“ šiandien gali pasigirti 370 mln. registruotų vartotojų. Kinijoje jai tenka trys iš keturių internetinės prekybos sandorių ir, turimomis žiniomis, vienas iš dviejų išsiųstų paketų.
Pradedančioji įmonė „Vancl“, kuri netrukus ketina paleisti akcijas į biržą, tenkina tiek vartotojų troškimą viską gauti iškart, tiek vis didesnę prekės ženklams jų teikiamą svarbą (arba antipatiją piratinėms prekėms). Gero fasono, bet pigių jos rūbų ir batų galima užsisakyti tik jos tinklalapyje. Didžiuosiuose pakrantės miestuose jie dažnai pristatomi tą pačią dieną – tokią paslaugą nūnai siūlo dauguma stambių elektroninės komercijos svetainių.
Neseniai šią novatorišką grupę papildė „Sina Weibo“. Ji priklauso kitai didelei internetinei bendrovei „Sina“ ir dažnai yra reklamuojama kaip „Kinijos Twitter“, tačiau žinutes vartotojams leidžia papildyti komentarais, nuotraukomis ir netgi vaizdo klipais. Be to, naudotis šia paslauga „Sina“ pritraukė tūkstančius garsenybių.
Skiriasi ir Kinijos interneto verslininkai. Daugybė tuo užsiima tik dalį darbo dienos. Studentai masiškai įprato prekiauti per „Taobao“: universitetuose daug bendrabučių taip pat naudojami kaip prekių, kurios laukia užsakymų, sandėliai. Verslininkai, kurie tam skiria visą darbo laiką, galbūt yra mažiau patyrę už kolegas vakariečius, bet tai kompensuoja didžiulėmis pastangomis. „Jie nenori praleisti progos daug užsidirbti, ir būtent dėl to dirbdami plėšosi ir iš esmės atsisako gyvenimo“, – aiškina Kai-Fu Lee, kuris anksčiau vadovavo „Google China“, bet nūnai yra Pekine įsikūrusio pradedančių įmonių inkubatoriaus „Innovation Works“ vadovas.
Pasak Hanso Tungo iš rizikos kapitalo bendrovės „Qiming Ventures“, tokia paskata laimėti paaiškina, kodėl internetiniai verslininkai Kinijoje dažnai pragmatiškesni už vakariečius ir neatsisako pritaikyti to, kas buvo išrasta kitur. Paprastai technologijos juos žavi mažiau. „Google“ biure Silicio slėnyje ant kai kurių tualetų durų kabo matematikos uždaviniai, kad smegenys nenustotų dirbusios. O „Baidu“, kuriai tenka 75 proc. Kinijos paieškos rinkos, būstinėje Pekine inžinierių dominavimas juntamas mažiau. „Mums svarbiau produktai ir vartotojų poreikių tenkinimas“, – sako „Baidu“ vadovas Robinas Li. Jis daug stato ant to, ką vadina „laukelio kompiuterija“, kuri per „Baidu“ paieškos laukelį atveria langą į įvairiausias taikomąsias programas ir paslaugas.
Dėl noro laimėti ir rizikos kapitalo gausos Kinijos internetas – tai „nuožmiai gladiatoriška aplinka“, – pasakoja amerikietis Richardas Robinsonas, Pekine įkūręs kelias įmones naujokes. Varžovai dygsta tiesiog pernakt. Veikia 80 socialinių tinklų, 200 internetinių vaizdo medžiagos tarnybų ir 2000 internetinių kuponų svetainių. Konkurencinį siautulį didina abejotina verslo praktika, kaip antai nuomilžiai už reklamą internete.
Užuot tapę serijiniais verslininkais, kaip įpratę sėkmingi veikėjai iš Silicio slėnio, šiame mūšyje priekin išsiveržusių įmonių steigėjai dažnai linkę naujuoju turtu pasimėgauti. Kiti imasi kurti plačiai nusidriekusias internetines imperijas, ir tai viena priežasčių, kodėl didžiausios Kinijos internetinės įmonės dažniau nei jų analogai Vakaruose tarpusavyje kovoja tiesiogiai ir keliais frontais. „Alibaba“, „Baidu“ ir „Tencent“ auga kaip internetiniai konglomeratai, siūlantys panašius paslaugų paketus.
Užpildo tuštumą
Gana neišplėtotas Kinijos ūkis irgi daro įtaką. Vakaruose internetinės įmonės dažnai sutrikdė įprastų sektorių veiklą. Kinijoje jos dažniau užpildo tuštumą. „Internetas Kinijoje bus daug didesnė jėga, nes ne internetinio verslo efektyvumas gerokai menkesnis“, – tvirtina Duncanas Clarkas iš Pekine veikiančios konsultacijų įmonės BDA, kurios sritis – telekomunikacijos.
Išskyrus didžiuosius miestus netoli pakrantės, įprastinė mažmeninė prekyba pabira ir neišplėtota. Užtat spartaus interneto kanalai išvagojo didžiąją šalies dalį. Bazinis plačiajuostis ryšys mėnesiui kainuoja mažiau kaip 100 juanių (38 litai). Rezultatas bus „milžiniškas šuolis į priekį“, sako Davidas Michaelas iš BCG. Ši konsultacijų įmonė neseniai prognozavo, kad iki 2015 metų Kinijos elektroninės komercijos rinkos metinė vertė išaugs keturgubai – iki 305 mlrd. JAV dolerių. Tuo metu ji gali būti didžiausia pasaulyje (žr. 2 grafiką).
Rinkos dydis leidžia bandyti naujus verslo modelius. Nors pati „Taobao“ ir jos giminingoji „Taobao Mall“, kuria gali naudotis tik profesionalūs prekeiviai, šiek tiek primena „eBay“ ir „Amazon“, pirmųjų vadovai turi grandioziškesnių ambicijų. „Taobao“ vadovo Richardo Wongo žodžiais, norima sukurti „operacinę sistemą elektroninei komercijai“. „Taobao“ prekių nepardavinėja; ji siūlo paslaugas, kurios kitiems palengvina prekybą: mokėjimo sistemą, tiesioginius pokalbius internetu ir net logistiką. Sausį „Alibaba“ pranešė iki 30 mlrd. juanių (11,3 mlrd. litų) investuosianti į naujus sandėlius.
Žiniasklaidos industrija su griozdiškomis valstybinėmis milžinėmis ir pabiru privačiuoju sektoriumi atvėrė kitą galimybę – internetinėms vaizdo svetainėms, kaip antai „Youku“. Ji labai primena „Youtube“ (ir skamba panašiai), bet svetainės vadovas Victoras Koo ją lygina su amerikiečių svetainėmis „Hulu“ ir „Netflix“, kurios internetu transliuoja televizijos programas ir filmus. Pasak V. Koo, dauguma kinų dar tik atranda skaitmeninį vaizdą, tad vartotojai sukuria tik apie ketvirtį „Youku“ turinio. Visa kita kuriama profesionaliai, pavyzdžiui, televizijų arba pačios „Youku“.
Be to, „Youku“ iliustruoja ketvirtąjį Kinijos interneto bruožą: valstybės vaidmenį. Ilgametis Kinijos stebėtojas Billas Bishopas pažymi, kad iki 2007 metų reguliavimas buvo gana laisvas, tad sektoriuje galėjo dominuoti naujokės. Tačiau išaugus interneto ekonominei ir socialinei svarbai, išaugo ir politinė intervencija. 2010 metų birželį vyriausybė išleido baltąją knygą, kurioje apmetami reglamentavimo planai. Gegužę ji pranešė įsteigusi centrinę agentūrą, kuri prižiūrės internetą.
Reglamentavimas labiausiai susijęs su licencijomis ir savicenzūra. „Youku“ reikia kelių licencijų. Cenzūros taisyklės miglotos, taigi įmonės renkasi atsargumą. „Turi žinoti, kas įslaptinta“, – sako vienos stambios internetinės įmonės vadovas. „Youku“ sukūrė sudėtingą stebėjimo sistemą: tuzinai redaktorių seka ir klasifikuoja naują medžiagą sudarydami videomedžiagos duomenų bazę, pagal kurią galima ieškoti tinkamo turinio, bet ir užblokuoti nepageidautinus klipus.
Nors tokių taisyklių laikymasis gali nemažai kainuoti, vargu ar yra besiskundžiančių – net privačiai. Reglamentavimas taip pat apsunkina gyvenimą galimiems naujiems konkurentams – iš užsienio arba Kinijos. „Vyriausybę žmonės laiko duotybe“, – sako Kai-Fu Lee iš „Innovation Works“. Jis priduria, kad dirbant „Google“ apie cenzūrą tekdavo galvoti daugiau.
Prieš pristatydamos paslaugą kai kurios stambios internetinės įmonės netgi prašo vyriausybės nuomonės, iš esmės įtraukdamos ją į produktų kūrimą. Matyt, projektuodama „Weibo“ „Sina“ glaudžiai bendradarbiavo su reguliuotojais, nes šioje tarnyboje numatyta, kaip greitai uždrausti tam tikriems vartotojams prisijungti ir blokuoti žinutes su tam tikrais terminais. Gegužę vidinėje Mongolijoje pratrūkus protestams, šios provincijos pavadinimo ieškoti nebebuvo galima. Tačiau mikrotinklaraščiuose ir socialiniuose tinkluose valstybė taip pat įžvelgia naudos. Piliečiams jie leidžia išlieti nuoskaudas ir greitai perspėja, jei, tarkime, kuriame nors provincijos mieste korupcija baigia ištrūkti iš rankų. „Pekinas politiškai suinteresuotas, kad Kinijos internetas komerciškai klestėtų“, – vasarį savo tinklaraštyje „DigiCha“ rašė B. Bishopas.
Ar Kinijos internetas išlaikys išskirtinai kiniškus bruožus? Bręstant sektoriui ir Kinijos ūkiui, senstant ir turtėjant šalies interneto vartotojų populiacijai, kai kurie skirtumai nuo Vakarų išnyks. Kiti bruožai turbūt išliks, kaip antai trijų skaitmeninių konglomeratų „Alibaba“, „Baidu“ ir „Tencent“ dominavimas.
Tikėtina, kad valstybės įtaka šiuos „tris kalnus“ sutvirtins. Jie turi patirties, kaip dirbti su valstybinėmis įstaigomis, o reguliavimo sąnaudas gali paskirstyti po plačią pajamų bazę. Jeigu kas nors ir keisis, turbūt tiesiog išaugs šios trijulės dominavimas. Užuot pirkę perspektyvias pradedančiąsias įmones, jie linkę kurti savą kokios nors naujos populiarios tarnybos versiją. Vakarų įmonės irgi kuria, bet ir perka. Esant tikimybei, kad naujokės Kinijoje gali būti sutriuškintos, finansavimą gauti bus sunku. Mikrotinklaraščių paslaugos sėkmės padrąsinta „Sina“ laikoma bandomuoju atveju aiškinantis, ar mažesnės įmonės išvis gali prisivyti didžiąją trijulę.
Užsienyje Kinijos internetinės įmonės iš esmės neišbandytos. „Tencent“ – drąsiausia, nes, pavyzdžiui, turi dalį Rusijos portale mail.ru. „Baidu“ savo paslaugas planuoja siūlyti tuzinui kitų kalbų. „Ketiname plėstis žengdami į daug kitų rinkų“, – neseniai sakė R. Li.
Plėtra užsienyje nebus lengva. Tai, kad esi kinas, gimtojoje šalyje – kultūrinis pranašumas, bet kitur gali būti trūkumas. Tačiau Kinijos interneto įtaka bus pasaulinė. Tam tikra prasme jau yra. „Tencent“ pinigų užsidirbo iš virtualių prekių ir valiutų, įkandin seka Silicio slėnis. „Twitter“ nagrinėjo, kaip dirba „Sina Weibo“. Kalbama, kad kai kurios elektroninės komercijos svetainės Europoje domisi „Vancl“ modeliu. Tikėtina, kad Vakaruose bus pritaikyta daugiau Kinijos interneto charakteristikų.
