Du Mėnulio veidai.
Senovėje įvykęs susidūrimas gali paaiškinti mėnulio dviveidiškumą.
Žemės palydovo asmenybė susidvejinusi. Pusėje jo paviršiaus – toje, kuri dėl orbitinės mechanikos užgaidų visuomet atsukta į Žemę – dominuoja tamsūs, lygūs senovinės, sustingusios lavos plotai, vadinami jūromis (manydami, kad tai gali būti vandens telkiniai, ankstyvieji astronomai juos pavadino jūras reiškiančiu lotynišku žodžiu maria). Kontrastas tarp jūrų tamsumo ir aplinkinių aukštumų šviesumo suformuoja raštą, kurį, priklausomai nuo stebėtojų kultūrinės aplinkos, liaudis vadina žmogumi mėnulyje, triušiu mėnulyje arba viena iš daugelio kitų optinių iliuzijų.
Tačiau gavę pirmą progą pažvelgti į kitą mėnulio pusę, astronomai apstulbo pamatę kitokį kraštovaizdį. Pirmieji Mėnulio zondai parodė kalnuotą, raižytą paviršių, kuriame gausu kraterių ir beveik nėra jūrų. Cituojant Billą Andersą – vieną iš „Apollo 8“ astronautų, vieną iš trijų pirmųjų žmonių, kurie kitą Mėnulio pusę pamatė savo akimis – jis „atrodo kaip smėlio krūva, prie kurios žaidė mano vaikai <…> visas išdaužytas, nieko ryškaus, tik daug nelygumų ir duobių“.
Norėdami paaiškinti dviejų Mėnulio veidų skirtumus selenologai (taip save vadina mėnulio tyrinėtojai) svarstė daug teorijų. Pavyzdžiui, Mėnulį nuo meteoritų smūgių iš dalies uždengė Žemė, netolygus šildymas iš apačios, 2,5 tūkst. km skersmens kraterį (vieną didžiausių Saulės sistemoje) prie Mėnulio pietų ašigalio išrausęs susidūrimas. Nė viena neatrodo pakankamai įtikinama. Bet žurnale „Nature“ neseniai pasirodė Martino Jutzi ir Eriko Asphaugo iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze darbas, kuriame nagrinėjama dar viena idėja: kad kalnai nematomojoje Mėnulio pusėje gali būti skeveldros, likusios po dar didesnio susidūrimo nei prie pietų ašigalio – susidūrimo, kuris Mėnulio paviršiuje paliko luitų, užuot išrausęs duobių.
Kaltas mėnulis
Mėnulio susiformavimo teorija, kurią daugelis palaiko, teigia, kad jis atsirado po kosminės avarijos, kai apytikriai prieš 4,5 mlrd. metų – audringos Saulės sistemos jaunystės laikais – Žemė susidūrė su maždaug Marso dydžio objektu. Po tokio smūgio erdvėje būtų išsibarstę didžiuliai medžiagos kiekiai, aplink Žemę suformuodami žiedą, panašų į dabinančius Saturną, tik daug stambesni.
Manoma, kad Mėnulis sparčiai formavosi iš šio žiedo. Tačiau modeliuojant procesą kompiuteriu aiškėja, kad tuo pat metu galėjo susiformuoti keli mažesni palydovai. Dalis jų būtų atsitrenkę į Žemę arba Mėnulį, o kiti apskritai išsviesti iš sistemos. Bet modeliuojant matyti, kad vienas arba keli dažnai atsiduria vadinamosiose trojėnų orbitose, kuriomis jie amžinai seka protomėnulį jo kelyje aplink Žemę.
Tiksliau sakant, beveik amžinai. M. Jutzi ir E. Asphaugas kelia hipotezę, kad nemažas mėnuliukas protomėnulį galų gale pasivijo, į jį atsitrenkė (dėl bendros orbitos gana nedideliu greičiu) ir dėl to nematomojoje Mėnulio pusėje atsirado aukštumų.
Norėdami patikrinti savo teoriją abu mokslininkai sumodeliavo tokį susidūrimą kompiuteryje. Jie nustatė, kad tariant, jog antrasis palydovas išties buvo mažesnis už pagrindinį, o jo sudėtis panaši (turint omenyje, kad tariama, jog jis susiformavo iš to paties skeveldrų žiedo, tai atrodo pagrįsta), susidūrimas palyginti nedideliu apie 2,4 kilometro per sekundę greičiu reikštų, kad daug daugiau medžiagos iš mėnuliuko liko Mėnulio paviršiuje, o ne buvo išmušta smūgio. Negana to, didžioji papildomų uolienų dalis būtų likusi netoli smūgio vietos, apie pusę Mėnulio padengdama storesniu, kalnuotesniu plutos sluoksniu, o kaip tik tokį ir matome realiame Mėnulyje.
Žinoma, kompiuterinis modeliavimas gali parodyti, kaip galėjo būti, o ne kaip buvo. Tam reikia įrodymų. Tačiau yra įrodymų, kurie kelia minčių. Pradėkime nuo to, kad pluta nematomojoje Mėnulio pusėje išties gerokai storesnė nei matomojoje. Be to, antrasis mėnulis būtų buvęs mažesnis už pagrindinį, taigi būtų aušęs ir stingęs greičiau, ir jo uolienos būtų senesnės. Ir iš tiesų dabartinės Mėnulio plutos pavyzdžių, surinktų iš skirtingų vietų per įvairias misijas į Mėnulio paviršių, amžius skiriasi iki 200 mln. metų, ir šis faktas selenologus glumino ilgai, bet smūgio teorija tai gražiai paaiškina. Negana to, toks didžiulis susidūrimas, įvykęs nematomojoje pusėje, didžiąją dalį magmos vandenyno, kuris anuomet tvyrojo po Mėnulio paviršiumi, būtų nustūmęs į matomąją pusę, ir dėl to susiformavo jūros.
Daugiau įrodymų gali atsirasti, kai maždaug po šešių mėnesių į mėnulio orbitą atvyks gravitacinio lauko ir vidinės sandaros tyrimų misija GRAIL – JAV erdvėlaivis, kurio tikslas – sudaryti Mėnulio gravitacinio lauko žemėlapį. Misija turėtų duoti detalų Mėnulio plutos žemėlapį su jos storio skirtumais įvairiose vietose. Bet geriausias būdas selenologams patikrinti naująją hipotezę – gauti uolienų iš nematomosios pusės.
Deja, greitai to tikėtis neverta. Nei JAV, nei Rusija nėra numačiusios pavyzdžių rinkimo misijų Mėnulyje. Kinija planuoja (2017 metais). Bet kaip amerikiečių ir sovietinės misijos XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose, kinai turbūt pasirinks saugų nusileidimą matomojoje pusėje. Tad selenologams gali tekti ilgai laukti, kol galės deramai patikrinti Jutzi ir Asphaugo modelį.
