Pradžia nežadėjo nieko gero. Nuo apytuštės aikštės dvelkė drėgnas vėjas, vieniši lauko skėčiai liūdnai laukė vėlyvos rugpjūčio popietės klientų. Stypsojau Klaipėdoje, prie restorano La Clè durų, it veršis prie naujų vartų. Mano akys krypo tai į jaunos padavėjos nugarą, tai užimto tualeto link. Durys komentarų neprašo, o štai padavėjos be kelių žodžių neapsieina. Mat restorano merginos vilkėjo baltais marškinėliais su meniu fragmentu ant nugaros. Logiška. Jei užrašas būtų ant priekinės kūno dalies, tai skaitydamas tikriausiai rizikuočiau atrodyti visai kaip švedų turistas Klaipėdos naktiniame bare.
Bloga pradžia kartais nebūna pusė darbo. Po akimirkos jau mėgavausi šia išimtimi iš lietuviams žinomos taisyklės. La Clè – atviro tipo restoranas, kurio paprastai, bet labai funkcionaliai įrengta virtuvė sujungta su baru ir svečių erdve. Du virėjai su užsidegimu žaidžia lėkštėmis, padėklais, kepsniais, žolėmis ir prieskoniais. Demokratiška atmosfera ieškantiems gero maisto ir prasmingos atmosferos. Padavėja keliais žodžiais atskleidžia paslaptį: kūrybiška virtuvė dirba viena pamaina, dėl to sekmadieniais ir pirmadieniais uždaroma. Visi restorano atmosferos kūrėjai atrodo it gerai susigrojęs ansamblis.
Dvi salės. Suku į dešinę – arčiau virtuvės scenos. Imu stalą prie lango. Matyti Teatro aikštė. Prie didelio garbingo stalo sėdi šešiese. Žinomi veidai. Viena pora – Briuselio restoranų lankytojai. Ūsuotas nuotykių ieškotojas iš intelektualinio cecho, eksperto žvilgsniu žvelgiantis į viską, kas aplink rymo ir kas aplink kruta. Žiniasklaidos ir verslo veikėjai, nesirūpinantys, ar juos kas pažįsta, ar ne. Jau ir tai nebloga žinia. Žaismingų pokštų fragmentas pasiekia ausis. Rodos, La Clè ir ši kompanija sukurti vieni kitiems. Jaučiu turįs privilegiją būti nepažįstamam ir mėgaujuosi šiuo gero skonio solidumu.
Renkuosi vyną, kurio negausi kolekcija prašosi gero įvertinimo. Taurė ar dvi raudonojo Ribera del Duero. Reserva turi išsklaidyti pirmąsias abejones, praplėsti akiratį ir gebėjimą skirti gerą maistą nuo prasto. Valgiaraštis surašytas ne tik ant marškinėlių: prie įėjimo ant juodo skydo puikuojasi kreida įrašyta troškinta šerniena (29 litai), o popierinis meniu – kaip korta, ištraukta iš visos penkiadienės darbo savaitės kaladės. Virtuvės virėjų duetas nebando nustebinti gausia pasiūla. Kasdien kita kombinacija iš trijų keturių pozicijų salotų ir pagrindinių patiekalų skyriuose. Jokio gudravimo. Viskas gaminama čia pat, mikrobangų krosnelės La Clè scenografijoje nėra. Deserto skiltis leidžia tikėtis, kad bet kurią dieną galima paprašyti ko nors, kas ilgainiui gali tapti pamėgta gyvenimo smulkmena. Kainos: 14–20 litų salotos, apie 30 litų pagrindiniai patiekalai.
Uostau savo taurę. Dvejoju ties skumbrės stroganinos salotomis ir triušienos užkandžiu. Galima imtis abiejų, bet ką kitąkart ragausi? Prašau triušio suktinuko, tikriausiai, trintame baklažano patiesale. Santūri lėkštės estetika. Akių ir gomurio harmonija, džiuginanti galimybė priklausyti vienam kūnui. Skonio sluoksniai skaidrūs, be apgaulingos prieskonių agresijos. Tiesiog puiku.
Pagrindiniai patiekalai – ne iš gausybės rago, kaip įprasta provinciniuose ir vilnietiškuose restoranuose. Vadinasi, išvengsiu mozaikos iš anksčiau padarytų ruošinių ar net pusfabrikačių. Mano dienos pasirinkimas: lašiša, anties šlaunelė, veršienos kepenėlių patiekalas. Kartais pasirinkti vieną iš trijų net sunkiau nei vieną iš penkiolikos. It koks nuodėmingas vienuolis pasirenku tai, ką turčius paliktų vargšui. Veršienos kepenėlės. Kiek į respektabilius restoranus pretenduojančių restoranų Vilniuje pasiūlytų jums kepenėlių? Nebent prancūziško žąsų kepenėlių pašteto. Iš labai brangios žaliavos net besmegeniui beliežuviui gali pasisekti pagaminti skanėstą, o štai kepenėlės reikalauja tikro jausmo ir tikro tikėjimo. Štai save gerbianti padavėja neša mano lėkštę ir jaučiu gerai padaręs: veršienos kepenėlių keptuvė nuimta nuo dujinės viryklės kaip tik laiku. Sultys raudoną spalvą paliko mano vyno taurei, bet audinys dar nesudžiūvo į perkeptą padą. Natūralus kvapas ir skonis, bulvių košės ekranas ir prasimušanti vyno gaida padaže būtų sujaudinusi net sotųjį. O aš buvau tik įtarus ir slapčiomis susijaudinęs žavių maisto akimirkų medžiotojas. Toks charakteris ir toksai mano darbas. Arba amžinosios atostogos.
Mažulytis indelis suraikytai braškei mėtų sirupe. Trumpas vyriausiojo virėjo bendravimas su publika malant juoduosius pipirus su komentarais, skirtais mažiau išpuoselėto skonio lankytojų baugštumui išsklaidyti. Vėl puiki mizanscena nostalgiškame pajūrio miesto spektaklyje. Čia nesinori skubėti. Dar prašau juodųjų serbentų šerbeto ir dvigubą espresso. Vėl šūvis į dešimtuką. Šviežia, gaivu, atraktyvu arba, kaip įkyri IQ kalbininkė pataisytų – gundančiai žaisminga pabaiga.
Gyventi galima bet kur, jei tik yra tokių restoranų, kaip pavyko sukurti La Clè merginoms ir vaikinams. Tai ne šiaip sau verslas, o kūrybiška virtuvė kūrybiško gyvenimo veikėjams. Atskaičiuoju gerokai didesnius arbatpinigius tikėdamas, kad nuorodos į visas kitas kainas šiame reportaže beveik nereikalingos.
