„Stebuklų laukas“ atskleidžia Kariotiškių sąvartyno kaimynų gyvenimo istorijas.
Tarptautinio Kauno kino festivalio programos sudarytojas Tomas Tengmarkas įsitikinęs, kad kinas turi būti matomas ir pasiekiamas be didesnių pastangų. Bet lietuviško kino jei gerai neieškosi, tai ir nerasi. O festivalio vadovė Ilona Jurkonytė, kalbėdama apie lietuvišką kiną, jo kūrėjus vadina stebukladariais. Kas bendro tarp kino ir burtų?
Vieno garsiausių Lietuvoje arthauzinio kino renginių – Tarptautinio Kauno kino festivalio – atstovas T. Tengmarkas pasakoja, kad festivalio programos sudarymas nuolat kupinas ieškojimų: naujų talentų, vardų, kinematografinių sprendimų, žaidimų su šviesa ar kamera. „Svarbiausia rasti balansą tarp jau pripažintų, apdovanojimus susižėrusių filmų ir tų, kurie kino pasaulyje dar tik žengia pirmuosius žingsnius“, – aiškina festivalio, šiemet Vilniuje, Kaune, Nidoje ir Panevėžyje vyksiančio rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, programos sudarytojas. Nauji atradimai, anot jo, svarbūs lygiai tiek, kiek ir senos, laiko patikrintos kino juostos. Todėl festivalio programoje greta netikėtų pažinčių su naujais autoriais bei jų kūriniais kaskart paliekama vieta ir retrospektyvai.
Būsimu įdomiu atradimu Kauno kino festivalio sumanytojai T. Tengmarkas ir I. Jurkonytė vadina filmą iš Argentinos „Akacijos“, kurio viena kūrėjų turi lietuviškų šaknų. „Pasirinkę filmą sužinojome, jog jo montažo režisierės vardas Marija Astrauskas, o jos senelis, vardu Antanas, kilęs iš Kauno. Tai mums buvo malonus atsitiktinumas“, – prisimena I. Jurkonytė. Maža to, M. Astrauskas atvyks į Lietuvą pristatyti savo kūrinį ir aplankyti senelio gimtinę. Šiųmečiame Kanų kino festivalyje šis argentinietiškas su lietuvišku prieskoniu filmas pelnė „Auksinės kameros“ apdovanojimą kaip geriausias debiutinis vaidybinis filmas.
Praėjusiais metais daug dėmesio sulaukęs vengrų kino režisierius Béla Tarras šiemet vėl grįžta į festivalį – bus surengtos jo kūrybinės dirbtuvės. Pats režisierius pageidavo, kad jos būtų praktinės, mat jam įdomu dirbti su kino kūrėjais, įamžinti jį sužavėjusio miesto – Kauno – vietas.
Senųjų laikų „naujoji banga“
„Akacijos“ bus ne vienintelis šiųmečio Kauno kino festivalio filmas iš Argentinos. Dar bus parodyta drama „Premija“, jau spėjusi kino teatruose užkariauti žiūrovų simpatijas. Ši kino juosta nukelia į Argentinos diktatūros laikus, bet karines realijas palieka fone kaip to laikotarpio kontekstą. I. Jurkonytė šią autobiografinę istoriją vadina poetišku, jautriu filmu, o T. Tengmarkas filmo kūrėją Paulą Markovitch apibūdina kaip labai talentingą režisierę.
Į artimesnio regiono praeitį žvalgysis dvi retrospektyvios programos. Pirmoji skirta 1962–1965 metų slovakų „Naujosios bangos“ judėjimui. Antrosios retrospektyvos filmai, sukurti Sovietų Sąjungos bloke ir priklausantys „Raudonųjų vesternų“ žanrui, jau apkeliavo įvairius Europos festivalius. Į pastarąją programą įtrauktas ir lietuvių kino klasika tapęs Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“. „Itin įdomu šį filmą bus pamatyti kitų šios programos filmų kontekste“, – mano I. Jurkonytė.
Apie ką ir kaip kalba kinas?
„Kinas išsėmė visas istorijas dar nebyliojo kino laikais. Dabar jos tik kartojasi. Tiesa, naudojami vis tobulesni technikos išradimai, tačiau pagrindinis naratyvas, mintis lieka tie patys“, – įsitikinęs T. Tengmarkas.
Bet kine, kaip ir kitose meno bei gyvenimo srityse, vis dėlto galima užčiuopti tendencijas, madas, populiariausius veidus bei vardus. Mat kino kūrėjai stengiasi kalbėti apie aktualius dalykus, kinematografus įkvepia žinių, kriminalinių naujienų siužetai. Kaip meno rūšis jis leidžia sau peržengti ribas ir pavaizduoti tokią realybę, kuri supurtytų sąmonę, gal net šokiruotų, bet būtų taikliausias jos atspindys. Pasak I. Jurkonytės, neatsitiktinai politikai baiminasi dokumentinių filmų apie juos.
Viena programų bus skirta slovakų kino „Naujajai bangai“.
Ji pastebi, kad šiemet kino kūrėjus jaudina Irano tema, jau kuris laikas svarbi ir opi migracijos bei emigracijos problema. Ji bus aptariama festivalio „Tapatumų“ programos dalyje, kurioje ieškoma atsakymų į šiais laikais kebliu virtusį klausimą „kas aš esu?“
Nors verkiantis vyras ir realybėje, ir kine gana retas reiškinys, festivalyje tam bus skirta speciali vieta. Apie vyriškumo temą kine paskaitą skaitys svečiai iš Vokietijos. „Bandysime išsiaiškinti, kas nutinka, kai vyras verkia“, – sako T. Tengmarkas. „Ne visai taip, – kolegai prieštarauja I. Jurkonytė, – labiau stengsimės atsakyti, kaip ir kodėl jis verkia.“ Atsvara vyriškai (tiksliau, apie vyrus) temai – Jono Meko carte blanche šiemet festivalyje pristatys Amerikos eksperimentinio kino kūrėjų moterų programą.
T. Tengmarkas pastebi, kad kino žmonėms patinka diskutuoti apie kiną, jo technikos galimybes, emocijas, jausmus, išraiškos būdus. Šiemet festivalis atkreips dėmesį į ilgą planą. Šį terminą galima suprasti dvejopai. Techniškai – tai ilgos trukmės sceną fiksuojanti kamera arba tiesiog susikoncentravimas ties viena emocija. „Įdomu apie ilgą planą kalbėti šiais skubos laikais, kai viskas daroma greitai, kai tiek daug greitos televizijos produkcijos, internetinio vartojimo. Nors terminas ilgas planas skamba kaip techninė sąvoka, vis dėlto įdomu įsižiūrėti, kaip skirtingi režisieriai jį naudoja, kaip priartėjama prie žmogaus“, – sako I. Jurkonytė.
Nors Europoje karaliauja dramos žanras, Kauno kino festivalio žiūrovai programos sudarytojų prašo komedijų. „Kasmet žmonės vis labiau nori matyti komedijas. Aš stengiuosi, bet jų kasmet tik mažėja“, – juokiasi T. Tengmarkas ir sako, kad rasti tikrai geras, aukšto lygio komedijas – nelengva.
Lietuviško kino magai
Festivalis bus atidarytas Mindaugo Survilos dokumentiniu filmu „Stebuklų laukas“. „Labai poetiškas filmas apie nelabai lengvą temą – apie buvusio Kariotiškių sąvartyno kaimynystėje gyvenančius žmones“, – taip jį apibūdina I. Jurkonytė.
Akivaizdu, jog antrus metus iš eilės nukreipti šviesas į lietuvišką filmą – festivalio sumanytojų duoklė šalies kinui. T. Tengmarkas nedvejoja – labai svarbu lietuvišką kiną padaryti kuo labiau matomą. O dabar esą : neieškosi – nerasi. „Filmai turi būti pasiekiami ir prieinami be didesnių paieškų, tuo labiau kad Europos kinas yra labai konkurencingas“, – įsitikinęs T. Tengmarkas. I. Jurkonytė priduria, kad šiuo metu iš lietuviško kino tikimasi burtų, o kūrėjai Lietuvoje priversti būti magais – turint mažą sumą pinigų padaryti stebuklą-šedevrą.
„Žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos man labai keista, kad Lietuva neturi nacionalinio kino centro. Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir kitos šalys, jau nekalbant apie Prancūziją ar Italiją, į kurias gal būtų ir per drąsu lygiuotis, turi institucijas, padedančias plėstis kino industrijai ir taip formuojančias šalies įvaizdį. Kino filmai siunčia informaciją, net nesvarbu, ar ji kritikuoja šalį, ar atskleidžia negatyvias visuomenės savybes, tačiau visa tai mums padeda sužinoti apie valstybę, ja susidomėti“, – pabrėžia T. Tengmarkas.
