Ilgą laiką posovietinio bloko Europos šalys mokėsi iš Vakarų Europos. Tačiau 2008 metų finansų krizė ir po jos buvusi valstybių skolos krizė gerokai pakeitė Europos ekonomikos realijų paveikslą. Vakarai, ilgus metus gyvenę virš galimybių ribos, nesugeba priimti ryžtingų fiskalinės drausmės sprendimų. Tarp dešimties mažiausias skolas turinčių valstybių ES patenka tik dvi Vakarų valstybės – Švedija ir Liuksemburgas. Rytai tampa fiskalinės drausmės pavyzdžiu ir verčia su pavydu žiūrėti į demonstruojamus sparčius ekonomikos atsigavimo tempus.
Dabar Europa bus „dviejų greičių“, nes viena jos dalis yra su skolos kupra, o kita – be jos. Ir Rytai (kaip ir Skandinavijos šalys) jau bus tie „greitesni“. Ekonomistų Carmen Reinhart ir Kennetho C. Roggoffo studija įrodė ryšį tarp valstybės skolos ir ekonomikos augimo. Anot jų tyrimo, valstybės skolai peržengus 90 proc. BVP ribą, potencialus ekonomikos augimas reikšmingai sulėtėja. Tyrimo duomenimis, šalių su didesne kaip 90 proc. BVP valstybės skola ekonomikos augimas būna vidutiniškai iki 2 proc. lėtesnis nei šalių su 30 proc. BVP ribos neviršijančia skola.
Tačiau tikroji žvaigždė sužibo dar toliau Rytuose, už ES ribų. Gruzija, tęsdama 2003 metais pradėtas kraštutinio liberalizmo reformas, priėmė pasaulyje precedento neturintį fiskalinės drausmės įstatymą.
Šių metų liepą Gruzijos parlamentas priėmė prezidento Michailo Saakašvilio 2009-aisiais pasiūlytą „Ekonomikos laisvės įstatymą“ ir konstitucines pataisas, reikalingas įstatymui įgyvendinti. „Ekonomikos laisvės įstatymas“, įsigaliosiantis nuo 2014 metų, reguliuoja pagrindinius ekonomikos politikos principus, leidžiančius užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą ir fiskalinį stabilumą. Įstatyme numatyti šie apribojimai fiskalinei politikai: leistinas biudžeto deficitas – ne daugiau kaip 3 proc., valstybės skola – ne daugiau kaip 60 proc. BVP, o valstybės išlaidos negali viršyti 30 proc. BVP. Pirmieji du kriterijai atitinka jau gerai žinomą Mastrichto kriterijų koncepciją. Tačiau išlaidų santykio su BVP reguliavimas yra stebėtina politinės valios išraiška, nes tai – apynasrio uždėjimas politiniam populizmui.
Gruzijos 30 proc. BVP perskirstymo riba yra pasirinkta neatsitiktinai. Kiekvienas valstybės per mokesčius surinktas litas yra lėšos, kurių negavo verslas arba gyventojai, tad nuo tam tikro lygio, kai valstybė užtikrina visas pagrindines funkcijas, papildomos išlaidos yra naudojamos santykinai neefektyviai ir kuria vis mažėjančią pridėtinę vertę. Anot ekonomisto Richardo Rahno sukurtos kreivės, pasiekus tam tikrą valstybės išlaidų lygį (15–30 proc. BVP), prasideda neigiama priklausomybė tarp valstybės išlaidų nuo BVP ir šalies ekonomikos augimo greičio. Tad kuo šis rodiklis mažesnis, tuo spartesnis šalies ekonomikos augimas ilguoju laikotarpiu. Įstatyme taip pat numatyta, kad mokestinėms pajamoms esant didesnėms nei 30 proc. BVP, yra kaupiami rezervai arba mažinami mokesčiai. Palyginimui, 2010 metų trečiojo ketvirčio duomenimis, ES išlaidų vidurkis nuo BVP siekė 50,5 proc., o Lietuvos biudžeto išlaidos nuo BVP 2010-aisiais sudarė 41,3 proc.
Ribotos valstybės išlaidos yra gerai ne tik tuo, kad mažina mokesčių naštą gyventojams ir verslui, bet ir tuo, kad, esant apibrėžtoms pajamoms, politikai skatinami turimas lėšas naudoti efektyviai.
Gruzijos konstitucijoje taip pat buvo numatyta, jog bet koks ateities mokesčių didinimas arba naujų mokesčių įvedimas yra galimas tik tuomet, kai jam pritaria gyventojai visuotiniame šalies referendume. Kitaip tariant, mokesčių didinimo galimybės tampa labai ribotos, o politikai nebegali išvengti atsakomybės dėl populistinių įsipareigojimų prisiėmimo prieš rinkimus, nes, esant biudžeto deficitui, bene vienintelis būdas jį subalansuoti būtų tiesiog mažinti išlaidas. Čia taip pat reikėtų pastebėti, kad Gruzija šiuo metu turi tik 5 mokesčius, tuo tarpu Lietuvoje galioja 25 mokesčiai. Tiesa, iš 5 pagrindinių mokesčių Lietuvoje surenkama net 92 proc. mokestinių pajamų, todėl kyla natūralus klausimas, ar likusių 20 mokesčių administravimo sąnaudos ir verslo sugaištamas laikas juos apskaičiuoti atperka į biudžetą gaunamą naudą.
Lietuvos Vyriausybė gegužės mėnesį patvirtino valstybės iždo atsargų sunkmečiui įstatymo koncepciją, kurioje numatoma kaupti valstybės iždo atsargas, skirtas sunkmečiui. Nors pati idėja mažinti biudžeto priklausomybę nuo ekonomikos ciklų yra teisinga, patvirtintoje koncepcijoje trūksta aiškių šaltinių, iš ko rezervai bus kaupiami. Ką jau kalbėti apie valstybės išlaidų santykio su BVP reguliavimą. Nors ekonomiškai tai yra pagrįstas sprendimas, tam šiuo metu Lietuvoje trūksta tiek liberalaus požiūrio, tiek stiprios politinės valios.
____________________
Tomas Krakauskas yra „Finasta Asset Management“ Portfelių valdymo departamento direktorius
