Laimė, padauginta iš penkių

„Aš nesu pavargusi. Aš esu laiminga.“ Šiuose žodžiuose telpa visas panevėžietės Vėjūnės Vambutienės gyvenimas – keturi sūnūs ir išsvajota dukrytė, mylimas vyras šalia, didžiuliame sklype statomas svajonių namas, nuosavas verslas, konferencijos, konsultacijos, kūryba ir kasdienybė, kuri daugeliui atrodytų sunkiai įsivaizduojama.

Moteris, kadaise svajojusi pabėgti iš kaimo į didmiestį, šiandien gyvena taip, kaip anuomet nė nebūtų išdrįsusi įsivaizduoti.

Kaip filme

Turbūt smalsu sužinoti, kokia yra septynių asmenų šeimos kasdienybė?

„Jei esate matę filmą „Urmu pigiau“, panašiai atrodo ir mūsų pirkinių krepšiai bei sumuštinių krūvos. Jei verdame kiaušinius, vienam kartui mums reikia vienos kiaušinių dėžutės“, – skaičiuoja penkių vaikų mama Vėjūnė Vambutienė.

Visi vyresni sūnūs lanko skirtingas ugdymo įstaigas, tad Vėjūnė juokauja, kad galėtų ant automobilio užsiklijuoti lipduką „Mama – nemokama taksistė.“

Ir jos darbas pritaikytas tokiam šeimos modeliui.

„Galiu dirbti net ir automobilyje, kol laukiu vaiko iš būrelio. Rytais, jei vežu į mokyklas ir darželį, dažniausiai ruošiu sveikesnius pusryčius. Tai atima laiko, o anksčiau keltis nenoriu, tad su manimi būna taip: „Vaikai, greičiau, nes vėluosime!“ – juokiasi pašnekovė.

Vėjūnei maisto ruoša neteikia tiek džiaugsmo kaip valgymas. Tad jų šeimoje prie viryklės dažnai stoja vyras ir vyresnysis sūnus.

„Sūnus tikras virtuvės šefas. Jam išeina tobulai subalansuoti skoniai ir dar kokie patiekalai! Tarp jo receptų nėra kepto kiaušinio, o jei jau jį keps, bus tikras skonio šedevras. O ir aš laiminga, kai kartais man nereikia laiko leisti virtuvėje“, – pasakoja V. Vambutienė.

Penki vaikai – penkis kartus daugiau

Paklausta, ką reiškia būti penkių vaikų mama, Vėjūnė nusijuokia: „Tai reiškia, kad viską reikia dauginti iš penkių.“

Penkis kartus daugiau rūpesčių, penkis kartus daugiau istorijų, penkis kartus daugiau bučinių prieš miegą. Penkis kartus daugiau piešinių per Motinos dieną. Penkis kartus daugiau meilės.

Ir penkiomis pasakomis daugiau, nes šeima turi tradiciją, kad kiekvienas iš savo lovos paseka trumpą vakaro istoriją arba pasaką prieš visiems užmiegant.

Kartais vienas vaikas nori valgyti, tuo pačiu metu kitas bėga į tualetą, trečias neša maisto produktus, kurie tuoj kris ant grindų, ir, atrodo, prireiktų papildomų rankų.

Bet, anot Vėjūnės, yra ir šviesioji pusė.

„Kai kuriose situacijose mamystė labai lengva, nes yra būrys vaikų, vieni kitus saugoja, kartu žaidžia. Tikriausiai paskutiniai gyvenimiški pavyzdžiai geriausiai atspindės, kas yra sunkiausia, bet tampa gražiausiu momentu“, – šypsosi pašnekovė.

Ji pasakoja užsakiusi šeimos kelionę, bet dėl didelio narių skaičiaus nei vienas viešbutis negalėjo pasiūlyti vienų apartamentų. Teks apsistoti atskiruose kambariuose.

„Pirmos mintys buvo, kaip nefaina taip atostogauti – pusė šeimos vienam, kita dalis kitam kambaryje. Pranešus vaikams, jie tuoj tarpusavyje pradėjo planuoti, kas su kuo miegos. Stebėjau vaikus ir grožėjausi, kaip jie tarpusavyje derasi, ateina pasitarti dar ir su mumis“, – pasakoja pašnekovė.

Vambutienė prisiminė ir virtuvėje nutikusią situaciją.

Gaminant vakarienę pritrūko 32 cm dydžio keptuvės, o tokią išties sunku rasti pirkti.

„Jau matau, kad man niekas netelpa, pradeda per stipriai kaisti. Rankos šlapios, atrodo, mesiu aš tą gamybą ir užsakysiu maisto į namus, bet pasišaukiu į pagalbą sūnų. Atėjęs jis tuoj pat paduoda kitą prietaisą ir dar padeda supjaustyti likusius ingredientus. Taigi mes dar turėjome laiko drauge pabūti“, – pasakoja V. Vambutienė.

Anot Vėjūnės, sunku tada, kai atžalos susipyksta, o nuostabu, kai jie juokiasi tiek, kad pati ima kvatotis.

Pasimatymų nepamiršo

Vėjūnė su vyru Anicetu susipažino per pomėgį – motociklus.

Ir labai greitai pradėjo svajoti apie bendrą ateitį.

„Man labai patiko Aniceto rodomas dėmesys, požiūris į moterį, unikalumas. Jis man buvo tobulas nuo pat pirmųjų bendravimo akimirkų, tad labai kantriai ir moteriškai laukiau, kada pagaliau pasiūlys mums tapti pora“, – šypsosi Vėjūnė.

O tapus ja, viskas, anot V. Vambutienės, buvo tik dar geriau, nei galėjo įsivaizduoti.

„Nuo pat pirmųjų dienų jaučiausi mylima ir saugi. Mėgdavome pakalbėti ir apie šeimą. Abu manėme, kad norėtume ją kurti kartu. Kadangi ir jis, ir aš turime po du brolius, įsivaizdavome, kad smagiausia ateityje būtų turėti tris vaikučius“, – pasakoja Vėjūnė.

Šiandien Vambutai kartu jau aštuoniolika metų ir, kaip patys sako, vis dar įsimylėję.

Augina ne tris, o penkis vaikus, kartu stato svajonių namą, tačiau vis dar randa laiko pasimatymams.

„Turime savo ritualus. Pavyzdžiui, mėgstame kartu žiūrėti filmus. Vaikai žino, kad tai yra tik tėvų laikas, todėl tuo metu žaidžia savo kambariuose. Nuperkame skanėstų, tad laimingi ir mudu su vyru, ir vaikai“, – sako V. Vambutienė.

Mažieji kartais klausia, kada mama su tėčiu vėl žiūrės filmą, ir net patys pasiūlo repertuarą.

„Sykį per mėnesį laikas skirtas tik mudviem. Esame susitarę, kad vieną kartą aš stebinu vyrą, kitą – jis mane. Gimus dukrytei ir prasidėjus intensyvioms namo statyboms viskas sukasi tikrai kitokiu tempu. Bet kaip tik vakar vyras netikėtai nusivežė mane su mažaisiais į šeimos „pasimatymą“. Nors gali pasirodyti smulkmena, bet man pasakiškai smagu“, – sako Vėjūnė.

Po bemaž dviejų dešimtmečių, praleistų kartu, sutuoktiniai neprarado ir jaunatviško žaismingumo.

„Labai mėgstame slaptas žinutes. Būna, palieku jam meilės raštelį, o pati atsikėlusi randu jo padėtų malonių staigmenų. Su vyru vis dar elgiamės kaip tie ką tik susipažinę jaunuoliai su rožiniais akiniais, tik jau derindamiesi prie šeimos tempo“, – juokiasi V. Vambutienė.

Prisišaukė dukrytę

Gimus trečiam sūnui Vėjūnė buvo tikra: šeima jau pilna. Tokia, apie kokią svajojo.

Po ketvirtojo sūnaus sakė, kad daugiau gimdymų nebebus.

Tačiau po kelerių metų atsirado jausmas, kurio pati negalėjo paaiškinti.

„Kirbėjo, kad labai noriu susilaukti dar vieno vaikelio. Malonus šiurpuliukas lakstė kūnu pamačius tas dvi juosteles teste. Ir įvyko stebuklas – gimė dukrytė. Bet jau šį kartą tikrai sakau: paskutinis kartas!“ – juokiasi V. Vambutienė.

Apie dukrytę Vėjūnė svajojo labai garsiai.

Gal dėl to besąlygiško noro su pirmaisiais trimis berniukais net per echoskopijas gydytojai pranešdavo: ,,Sveikiname, laukiatės mergytės.“

Todėl, pamena Vėjūnė, pirmasis sūnus garderobe turėjo ne vieną rožinį drabužėlį.

„Man visada atrodė labai svarbu susilaukti dukrytės. Juk su ja ir į parduotuves gali nueiti, ir jai kasas pinti – visi tie moteriški reikaliukai. Bet kai vienas po kito gimė sūnūs, tapo ramu. Su ketvirtu nėštumu nebuvo svarbu vaikelio lytis, nes žinojau, kad net jei ir vėl gims berniukas, jis bus besąlygiškai mylimas kaip ir jo broliai“, – sako Vėjūnė.

Audringos reakcijos

Penkto vaikelio lytį šeima sužinojo labai anksti, nes V. Vambutienė turėjo darytis genetinius tyrimus.

Kai jų atsakyme pasirodė žodis „mergaitė“, šeimoje kilo tikra euforija.

„Kai pamačiau, kad atėjo laiškas su atsakymu, paprašiau vyro tyliai perskaityti ir pirmiausia pasakyti, ar nėra jokių genetinių ligų, o tik tada lytį. Pati atsisėdau ant lovos, prie kompiuterio subėgo visi berniukai ir lytį užrašė ant popieriaus. Visi kikendami atnešė man tą lapą, o aš jau matau, kad užrašyta ,,mergaitė“. Nežinau kodėl, bet iš inercijos dar įspyriau vyrui sakydama, kad meluoja. Vyras taip džiaugėsi, kad net nesiskundė, jog spyriau. Tos moterys tikrai nenuspėjamos“, – juokiasi pirmąją reakciją prisiminusi penkių vaikų mama.

Anot V. Vambutienės, vyro reakcija taip pat buvo itin emocinga – džiaugėsi ne ką mažiau.

„Atrodė, vyras norėjo visam pasauliui išrėkti, kad turės dukrą. Kartojo: va, matai, sakiau, kad bus dukra! Nors tą sakydavo man su kiekvienu nėštumu“, – juokiasi V. Vambutienė.

Ir priduria: nors mažajai jau mėnuo, kol kas sunku suvokti, kad tikrai augina dukrytę.

Vienu metu – ir euforija, ir siaubas

Nors šiandien apie dukrą Vėjūnė kalba su šypsena, gegužės 14-ąją, dukrytės gimimo dieną, šeima prisimins kaip veiksmo trilerį su laiminga pabaiga.

Anot V. Vambutienės, šis gimdymas nebuvo paprastas, tačiau jautė nuoširdų ligoninės kolektyvo palaikymą, rūpestį ir pastangas padaryti viską, kad jai būtų kuo lengviau.

O jau kitą dieną po dukrytės gimimo šeimą užklupo didžiulis išbandymas.

Kol Vėjūnė su naujagime laiką leido Akušerijos skyriuje, trejų metų sūnelis buvo skubiai paguldytas į Vaikų ortopedijos, traumatologijos ir chirurgijos skyrių, kur jam diagnozuota invaginacija.

Tai labai pavojinga būklė, kai viena žarnos dalis įsiterpia į gretimą žarnos segmentą.

Anot V. Vambutienės, tą akimirką visa šeima išgyveno tikrą siaubą. Mamai iki šiol skauda prisiminus tas nerimo dienas.

„Tos dienos man priminė kitą istoriją, kai vedžiau antrąjį sūnų pas akių gydytoją, o trečiasis tuo metu dar buvo kūdikis. Poliklinikoje mano berniuką pakvietė užeiti sulašinti akių vyzdžius plečiančių lašiukų, o mažylis pradėjo verkti. Koridoriuje sėdėjo vyresnė moteris. Pamačiusi, kaip sutrikau ir nežinojau, kurį vaiką „griebti“, ji man tarė: ,,Kaip mums, mamoms, sunku persiplėšti, nors to norėtume dėl abiejų vaikų“, – pasakoja V. Vambutienė.

Ligoninėje gulint su dukryte Vėjūnei nuolat aidėjo tos moters prieš bene devynerius metus ištarti žodžiai.

Tą dieną ji išgyveno du visiškai skirtingus jausmus – neapsakomą laimę pasitinkant naujagimę ir didžiulį nerimą dėl sūnaus sveikatos.

„Viduje plyšau iš skausmo, nors žinojau, kad mano vyras pats nuostabiausias tėtis ir jis tikrai pasirūpins sūneliu. Visgi pačiai norėjosi būti šalia abiejų vaikučių. Jaučiausi netgi kalta, negalėdama būti šalia sūnelio“, – prisimena V. Vambutienė.

Svajonių namus stato visi

Nors Vėjūnė nelaikė savo šeimos didele, kad ji gausi, suprato prie valgomojo stalo.

„Mūsų pirmasis valgomojo stalas buvo labai didelis. Prie jo stovėjo šešios kėdės, nors mes iš pradžių buvome tik trise. Vyrui sakydavau, kad mums reikia mažesnio stalo, nes prie tokio būti tik trims labai nejauku. Dabar man gražiausias vaizdas ir pilnatvė jaučiasi tada, kai visi susėdame prie to stalo ir jau nelieka laisvos kėdės“, – šypsosi Vėjūnė.

Šiuo metu Vambutai labai daug laiko skiria savo svajonių namų statybai – pagausėjus šeimai prireikė didesnės erdvės ne tik viduje, bet ir lauke.

Mintį apie didesnį būstą šeima brandino daugelį metų.

„Kai nusipirkome pirmąjį namą, man buvo vos devyniolika. O taip! Turėjau turtingą princą, susidėjo su manimi, ir šakės!“ – kvatoja Vėjūnė.

Savo svajonių būsto viziją Vambutai jau seniausiai buvo aptarę, bet vis delsė.

„Su vyru vis dar elgiamės kaip tie ką tik susipažinę jaunuoliai su rožiniais akiniais.“

V. Vambutienė

Praėjusiais metais spontaniškai nusprendė parduoti turėtą namą.

„Maniau, juokaujam ir tiek. Bet viskas buvo rimta. Pardavėme savo namus, net neturėdami sklypo, kur statysimės naujus. Su keturiais vaikais, mažu šuniuku išsikėlėme į nuomojamą būstą. Tik tada pradėjome ieškoti, kur galėtų stovėti tas mūsų svajonių namas“, – pasakoja pašnekovė.

Gyvenimas, atrodo, viską sudėliojo pats.

Šeima rado hektaro dydžio sklypą su nuostabiu vaizdu į Panevėžį.

„Dabar jau negalėsiu sakyti, kad per mažai kiemo – turime visą hektarą ir iš savo sklypo matome miestą. Sutemus miesto vaizdas tolumoje yra tobulas“, – sako V. Vambutienė.

Namo stato visi: ir tėvai, ir vaikai. Anot Vėjūnės, tai – puiki gyvenimo įgūdžių mokykla atžaloms.

„Nors su mažaisiais būna visko, kartais tenka eiti tvarkyti, ką jie ne vietoje pridirba, bet prie šio namo bus prisidėjusi kiekviena šeimos ranka ir rankytė“, – džiaugiasi mama.

Statybos suartino

Nors daugeliui gali atrodyti, kad namo statybos yra tikras kantrybės išbandymas, Vėjūnei tai teikia daug džiaugsmo.

Didžiausias iššūkis, anot jos, yra ne pats darbas, o laikas.

Apskaičiavusi, per kiek laiko šeima turėtų pasistatyti namą, Vėjūnė juokauja suklydusi mažiausiai dešimt kartų.

Šeimoje juokaujama, kad vyro leidžiama paklaida negali viršyti dviejų milimetrų, dėl to ir statybos vyksta lėčiau nei planuota.

Vambutų svajonių namų vizija jau seniai aiški.

Berniukams buvo leista susiplanuoti svajonių kambarius – išsirinkti spalvas, baldus ir įvairias detales. Pasak Vėjūnės, vaikų kambariuose geriausiai atsiskleis jų asmenybės ir tai, kokie skirtingi jie visi yra.

Namo statybos šeimai tapo kur kas daugiau nei projektu ar investicija į ateitį. Tai bendras šeimos nuotykis, kuris kasdien moko naujų dalykų ir dar labiau suartina.

Iš pradžių planuota dalį darbų patikėti samdomiems specialistams, tačiau viskas pasikeitė tada, kai vyras sužinojo, jog šeima laukiasi mergaitės.

„Jei jau dukra pavyko, tai ir namą pavyks pasistatyti pačiam“, – juokaudamas nusprendė jis.

O Vėjūnė šypsosi: jei dukrytė gimė tobula, tai ir namas tikrai neturėtų sugriūti.

Didmiestis nuvylė

Vambutienė augo Stumbryne, Panevėžio rajone. Nors aplinkiniai kartodavo, kad čia nuostabu gyventi, Vėjūnei, jaunai merginai, gyvenimas vienkiemyje, švelniai tariant, nebuvo prie širdies.

Svajojo apie didmiesčio galimybes.

Svajonių miestas anuomet atrodė Kaunas. Ten pradėjo studijuoti administracinius mokslus.

Tačiau vos po metų suprato, kad didmiesčio šurmulys ir skubėjimas nėra tai, ko ieško.

Norėjosi bėgti iš išsvajoto miesto neatsigręžiant.

Grįžo į Panevėžį. Netrukus čia persikėlė ir vyras. Abu suprato radę vietą, kurioje nori kurti šeimą.

„Nusipirkome namą ir, atrodo, gyvenome kaip paprasta šeima tarp buities, vaikelio, studijų universitete ir darbo“, – pamena V. Vambutienė.

Jau pirmame universiteto kurse ji pradėjo savo pirmąją veiklą – kūrė papuošalus ir polimeriniu moliu dekoravo įrankius.

Šis pomėgis liko iki šiol, nors pagrindine veikla netapo.

Šiandien jos dekoruoti puodeliai, ypač garsieji lūpų motyvai, daugeliui atpažįstami.

„Pamenu, prieš daug metų buvau viena pirmųjų Lietuvoje, pradėjusi tokį dekoravimą, ir net nesapnavau, kad puodeliai taps tokie populiarūs“, – šypsosi Vėjūnė.

Tikroji prabanga

Tačiau tikrasis gyvenimo posūkis V. Vambutienės laukė kitur.

Per dešimtmetį Vėjūnė baigė daugybę mokymų apie holistinę sveikatą, mentorystės programas, mokėsi viešojo kalbėjimo ir po truputį tapo žmogumi, kuris šiandien veda konferencijas, seminarus bei konsultuoja kitus.

Paradoksalu, tačiau būtent tokio darbo ji kadaise sakė niekada nedirbsianti.

Jautėsi nedrąsi, nenorėdavo dėmesio, bet labai norėjosi savų pinigų.

Daug metų ji vaikėsi pinigus, nes šie asocijavosi su prabanga. Vardiniai rūbai, kelionės.

Tačiau holistinės studijos pakeitė požiūrį gyvenimą.

„Buvo laikotarpis, kai pinigų netrūko, bet trūko sveikatos. Tuo metu teko labai daug mokėti, kad vėl galėčiau džiaugtis gyvenimu, o ne vien leisti laiką lovoje su skausmais“, – prisimena Vėjūnė.

Tada ji suprato, kas iš tiesų svarbiausia.

„Prabanga tapo rytai, kai šviečia saulė, o aš galiu mėgautis ilgais pusryčiais žiūrėdama į mirguliuojantį tvenkinį. Bet svarbiausia išlieka sveikata. Savo konferencijose dažnai miniu Sokrato žodžius, nes tai patyriau ir pati: ,,Sveikata nėra viskas, bet be sveikatos viskas tampa nieku.“

Motinystė išmokė paleisti

Pirmasis vaikas Vėjūnei buvo nežinomybės teritorija. Daug baimės, daug kontrolės, daug noro apsaugoti.

„Nuolat šokinėjau aplink, perdėtai saugojau nuo visko. Jau su trečiu vaikučiu paaiškėjo, kad motinystė gali būti visai kitokia. Leidžiant vaikams išmokti gyvenimo per pačių patirtis. Ir po to skaičius tapo nebereikšmingas, nebeliko skirtumo, ar auginu tris, ar jau penkis vaikus “, – juokiasi Vėjūnė.

Net ir penkių vaikų mamą atžalos vis dar priverčia išpūsti akis iš nuostabos.

„Vaikai tikras lobis. Atrodo, skrynią jau atvėriau, bet joje vis randu kažko netikėto“, – sako pašnekovė.

Vėjūnė juokauja, kad visi jos sūnūs turi tik vieną panašumą – yra berniukai.

Kaip asmenybės – jie visi unikalūs ir labai skirtingi.

Vyresnysis turi verslininko gyslelę, antrasis sūnus – puikius pardavimo įgūdžius.

„Vis pasvarstau, kokia puiki komanda jie galėtų būti ateityje savame versle“, – šypteli mama.

Trečiasis sūnus stebina savo kūrybiškumu ir polėkiu dailei. Mažasis dar tik skleidžiasi, yra jautrus ir visus mylintis vaikas.

O dabar visa šeima stebi augančią mažąją sesę.

Padaugėjo mergaitiškų atributų

Dukrytės atėjimas į šeimą pakeitė ne tik kasdienybę, bet ir namų atmosferą.

Po keturių berniukų šeimoje atsirado kaspinėliai, mergaitiški plaukų aksesuarai ir naujos spalvos, o artimieji mažąją jau vadina princese.

Tačiau didžiausi pokyčiai įvyko santykiuose.

Pasak Vėjūnės, gimus sesutei, mažieji berniukai dar stipriau pradėjo ieškoti mamos artumo ir dėmesio.

„Gimus dukrai, lovoje pradėjau miegoti aš ir mažieji berniukai, o vyrui dažniausiai atitenka čiužinys šalia lovos. Kol kas sutarėme pagyventi taip, kad ir mažiesiems užtektų mamos dėmesio“, – sako V. Vambutienė.

Vėjūnė pasakoja, kad jos mama jau dabar žada, jog tikroji dukters auginimo magija atsiskleis šiai paaugus. Esą tuomet suprasianti, kokia laimė mamai turėti dukrą.

Vis dėlto Vėjūnė į tai žvelgia su šypsena.

„Pati turiu du jaunesnius brolius. Žinau, kaip su manimi pasisekė mano mamai“, – juokiasi Vėjūnė.

Labiausiai nesinori tylos

Vambutienė neslepia: būna dienų, kai atrodo, jog sprogs galva, o vienintelė mintis – negyvenama sala, kurioje tik ji su vyru ir ,,Pina Colada“ kokteiliu rankose.

„Turiu savų nusiraminimo metodų. Labai mėgstu chna tatuiruotes. Jei kas mane pamatysite gatvėje su jomis, turėkite omenyje, kad namie buvo chaosas ir man prireikė piešimo meditacijos“, – šypsosi mama.

Tiesa, koja kojon vaikų gyvenime eina ir jų tėtis.

„Vyras dažnai pabūna su vaikais ir mane išleidžia susitikti su draugėmis ar tiesiog nuvykti į miestą praleisti laiką. Manau, dėl to turiu tikrai gerą dvasinę pusiausvyrą, tad apie negyvenamą salą dažnai svajoti netenka“, – sako pašnekovė.

Dažniausiai Vėjūnei aplinkinių užduodamas klausimas: ,,Kaip tu viską spėji?“

„Niekur neskubu, tad ir spėju!“ – šypsosi V. Vambutienė.

Paklausta, ko pasiilgs, kai visi vaikai užaugs ir išsikraustys iš namų, Vėjūnė nė akimirkai nesudvejoja: triukšmo.

„Kai berniukai išvykdavo iš namų į stovyklas ar pasibūti pas dieduką, namuose tapdavo per tylu. Pradžioje dar atrodydavo – kokia nuostabi ramybė, bet po kurio laiko man trūkdavo juoko ir keliamo vaikiško triukšmo. Labiausiai to ir nesinori – tylos“, – sako penkių vaikų mama.

Galbūt todėl šiandien, gyvendama tarp vaikų juoko, namo statybų, darbo, svajonių ir kasdienio šurmulio, Vėjūnė nejaučia nuovargio. Tik dėkingumą ir laimę.

Ir kai po dešimties metų atsigręš į šį gyvenimo etapą, nori prisiminti ne chaosą, ne bemieges naktis ir ne statybų dulkes.

Tik tai, ką jaučia dabar.

„Aš nesu pavargusi. Aš esu laiminga, tad prisiminti norėčiau tą absoliučią laimę, kurioje gyvenau“, – šypsosi V. Vambutienė.