Panevėžio fotografijos galerijoje nauja paroda „Kelyje“ kviečia leistis į ne visada tiesų, tačiau prasmingą maršrutą per asmenines istorijas, kultūrinę atmintį ir sapnų pasaulį.
Bendroje Almyros Veigel ir Tomo Veigelio parodoje kelionė tampa ne geografine kryptimi, o būsenos, tapatybės ir atminties metafora.
Parodos centre – du skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys pasakojimai.
Almyros Bartkevičiūtės-Veigel erdvinė instaliacija „Palikimas“ ir Tomaso Veigelio kūrinys „Neramių sapnų knyga“ kalba apie tai, ką žmogus nešasi su savimi – iš praeities, iš gimtinės, iš vaikystės ir iš ateities nuojautų.
Atminties lagaminai
Menotyrininkės prof. dr. Rasos Žukienės teigimu, instaliacija „Palikimas“ yra vienas naujausių Almyros kūrinių, ilgai brandintas ir tik neseniai įgavęs galutinę formą.
Joje panaudoti lagaminai, kurių kiekvienas turi savo istoriją, bei mokslinės kartotekos medžiaga, menininkei perduota lietuvių etnografijos tyrinėtojos Aušrelės Kargaudienės.
„Almyrai reikėjo atrasti šiuolaikišką būdą, kaip kūrinyje sujungti kaip palikimą gautą mokslinę informaciją ir gilios pagarbos lietuvių senajai kultūrai jausmą, kuris yra labai brangus tarp Kauno ir Berlyno migruojančiai menininkei“, – sako prof. dr. R. Žukienė.
Bartkevičiūtė-Veigel jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvena ir kuria dviejų kultūrų – lietuviškosios ir vokiškosios – apsuptyje, tad natūralu, kad lagaminas yra tapęs dažnu palydovu.
Tačiau menininkės instaliacijoje „Palikimas“ jis tampa kur kas daugiau nei daiktu.
„Bet svarbiausia yra tai, kad kūrinyje šiam buitiniam daiktui menininkė suteikė gilesnes prasmes. Lagaminas gali būti ir malonaus keliavimo, ir skubaus išvykimo, ir net tremties simbolis. Šie lagaminai turi savus pasakojimus. Juos dovanoję žmonės menininkei perdavė ir nepaprastas savo lagaminų istorijas. Štai tokia šio įstabaus šiuolaikinio kūrinio kilmė ir prasmė, suausta iš tradicijų, pagarbos praeičiai ir įkūnyta pasitelkiant kompiuterines technologijas“, – pažymi prof. dr. R. Žukienė.
Praeities ir ateities dialogas
Almyra Bartkevičiūtė-Veigel gimė Prienuose, 1987–2001 m. studijavo tekstilę Vilniaus dailės akademijoje.
„Ji priklauso ratui Lietuvos menininkių, kurios XXI a. pradžioje mūsų tekstilės meną atvedė į tarptautinį pripažinimą“, – teigia prof. dr. R. Žukienė.
Bartkevičiūtė-Veigel savo darbuose tyrinėja kultūrinės atminties, tradicijų ir šiuolaikinio žmogaus santykį. Tekstilės menininkė garsėja eksperimentinėmis technikomis, netradicinių medžiagų naudojimu ir konceptualiomis instaliacijomis.
Jos „Palikime“ pagarba praeičiai susijungia su šiuolaikinėmis technologijomis, o paveldėta mokslinė medžiaga tampa gyvu pasakojimu apie kultūros tęstinumą.
Sapnų pasakojimai
Tuo metu Tomas Veigelis lankytojus kviečia atsiversti „Neramių sapnų knygą“.
Kūrinys suskirstytas į tris dalis – „Vaikų sapnai“, „Sapnai apie gimtinę“ ir „Sapnai apie ateitį“. Kiekviename skyriuje pateikiami trys saviti sapnai, sudėlioti iš tekstų fragmentų ir fotografinių vaizdų.
Autoriaus teigimu, sapnai konstruojami taip pat, kaip ir mūsų pasąmonės vaizdiniai – iš nuotrupų, prisiminimų, žodžių ir vaizdų. Todėl kūrinyje susitinka gerai žinomos citatos bei Lietuvoje užfiksuotos fotografijos.
Ypač intriguoja atskirų skyrių temos.
„Vaikų sapnuose“ atgyja sovietmečiu populiarių vaikų filmų ir dainų fragmentai, o lietuviški tekstai pateikiami rusiškais rašmenimis, sukuriant keistą pažįstamumo ir svetimumo jausmą.
„Sapnuose apie gimtinę“ skamba pirmoji Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ eilutė, sapnuojama net trimis kalbomis – jidiš, lenkų ir lietuvių.
O „Sapnuose apie ateitį“ net Vilniaus oro uosto informacinės lentos pranešimai ima priminti siurrealistinį sapno fragmentą.
Tapatybės kelionė
Šių dviejų menininkų darbus sujungianti paroda „Kelyje“ kalba apie nuolatinį judėjimą – tarp šalių, kalbų, prisiminimų ir tapatybių.
Tai pasakojimas apie tai, ką išsivežame iš namų ir ką parsivežame atgal, apie kultūros ženklus, kurie lydi žmogų net tada, kai jis atsiduria toli nuo savo gimtosios vietos.
Ši paroda – proga ne tik susipažinti su dviejų kūrėjų darbais, bet ir susimąstyti, kokius lagaminus – tikrus ar nematomus – nešamės savo gyvenimo kelyje.
