Motinos ir dukters karas, juodasis humoras, vienatvė ir meilės ilgesys – visa tai telpa pjesėje, kurią režisierė Ieva Stundžytė vadina „užkoduotu detektyvu“.
Juozo Miltinio dramos teatre pristatoma Martino McDonagho tragikomedija „Lineino grožio karalienė“ žiūrovus kviečia ne tik pažvelgti į skaudžius šeimos santykius, bet ir atrasti paradoksalią tiesą: net tamsiausiose istorijose yra vietos juokui.
Apie spektaklyje nagrinėjamas temas, moteris veikėjas Lietuvos teatre ir paradoksalų pjesės komiškumą – pokalbis su režisiere I. Stundžyte.
Kaip jūsų akiratyje atsirado pjesė „Lineino grožio karalienė“?
Studijavau pirmame ar antrame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse ir į Vilnių gastrolių atvažiavo Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis pagal šią pjesę. Taip pirmą kartą susidūriau su šiuo tekstu, nors jo autorių jau žinojau. Tuo metu Martinas McDonaghas atrodė kaip iš tiesų šiuolaikinis autorius. Iš to spektaklio peržiūros man labiausiai įsikirto pati pjesė – sėdėjome krašte, greičiausiai ant laiptų, nelabai ką matėme, bet puikiai girdėjome.
Pjesės dialogai ir juodasis humoras, mane, studentę, tuo metu labai sužavėjo. Salėje žiūrovai spektaklį žiūrėjo labai rimtai, o man buvo paradoksaliai juokinga.
Kuo jums ši pjesė įdomi, kokios temos joje domina?
Visų pirma, mane domina pati istorija – ji kaip užkoduotas detektyvas. Vyksta veiksmas ir tu nežinai, kas laukia už kampo.
Taip pat mane labai domina psichologiniai santykiai ir jų niuansai.
Galiausiai domina ir tai, kad šios pjesės veikėjai nėra herojai – tai paribių žmonės, kai kurių gal net įvardijami kaip prasti žmonės ar žemesnio socialinio sluoksnio asmenys.
Mane labai domina ir traukia jų psichologija, kuri atskleidžia, kad bet koks žmogus vis dėlto yra žmogus ir jis yra apie kažką. Kad nesvarbu, ar tu gydytojas, ar žvejys, bet lygiai taip pat myli, jauti gėdą, baimę, vienatvę.
Taip pat man labai įdomu nagrinėti motinos ir dukters santykius.
Šią pjesę 2001 metais Klaipėdos dramos teatre statė Gytis Padegimas. Ar ankstesnio pjesės teksto scenoje variantas ką nors keičia jūsų kūrybinėje interpretacijoje?
Paties Padegimo spektaklio dabar jau nelabai ir atsimenu. Draminės pjesės struktūros iš esmės nekeičiu, einu klasikiniu keliu.
Kadangi statau jau antrą spektaklį pagal M. McDonagho dramaturgiją, aš jaučiu šį autorių ir jo pjesių struktūros man labai patinka.
Pjesė pasakoja apie motinos ir dukters – Megės ir Morinės – tarpusavio santykius. Ar galėtumėte apibrėžti šį santykį, kokie yra šių veikėjų portretai?
Jei kalbėtume šiuolaikinėmis sąvokomis, šie santykiai yra labai toksiški. Bet jie yra ir labai nevienareikšmiški – negalime pasakyti, kad viena veikėja yra iki galo bloga, o kita iki galo gera. Jų charakteriuose yra labai daug spalvų – nuo kasdienybės ir joms patogių gyvenimo modelių iki savo tikrųjų savybių atskleidimo, psichologinio ir netgi fizinio smurto. Faktas, kad šie santykiai aštrūs, tačiau jie persmelkti savito meilės ilgesio. Tiek viena, tiek kita nori ryšio, tačiau susiklosčiusios jų gyvenimo aplinkybės lemia, kad jos taip ir neišmoko viena kitos klausytis. Kaip taip neišgirsti? Kaip taip nejausti? Bet, manau, taip ir įvyksta mūsų gyvenimuose, kai kitas žmogus tampa savaime suprantamas.
Manau, tai ir mūsų visuomenės problema.
„Manau, kad Lietuvos teatrai turi daug labai stiprių ir nuostabių aktorių. Jos turi tiek daug potencialo ir neturi, kur jo išnaudoti.“
I. Stundžytė
Nors gyvename 2026 metais, stiprių, pagrindinių moterų veikėjų teatre gana maža – kuo jums scenoje svarbios moterys?
Manau, kad Lietuvos teatrai turi daug labai stiprių ir nuostabių aktorių. Jos turi tiek daug potencialo ir neturi, kur jo išnaudoti. Kažkada net su kolege kalbėjomės, kad reikėtų perrašyti visą „Hamletą“, apkeičiant vaidmenų lytis. Ir su visa klasika taip padaryti. Beveik visuose savo spektakliuose noriu duoti aktorėms vietos saviraiškai, net jeigu dėl to reikia prikurti teksto. Vis dar atrodo, kad moterys menininkės turi atsikovoti savo erdvę, įdėti daugiau pastangų į savo darbą, stipriau ginti savo idėjas ir pasirinkimus. Žinoma, situacija kinta, bet labai lėtai.
„Lineino grožio karalienė“ įvardinta kaip tragikomedija, nors skaitant pjesę ši labiau šiurpina, negu juokina. Kur pjesėje atrandate komedijos užuomazgas, kaip sekasi jas atskleisti per repeticijas?
Dirbu intuityviai. Į šią pjesę labai lengva pasižiūrėti kaip į sunkią psichologinę dramą, bet, paradoksalu, per repeticijas daug juokiamės. Galbūt tai organizmo gynyba, tačiau man patinka taip dirbti – prieiti prie aštrių temų palengva. Nenoriu, kad aktorės vilktų didelį psichologinį krūvį. Pjesė neprivalo būti psichologizuota, kaip esame įpratę, ji turi turėti žaismės.
Skaitydamas dialogus ir nedarydamas dramatiškų pauzių, greitai pajusi jos žodžių žaismą, kuris iš tiesų kelia nuotaiką.
Norisi į pjesę pažvelgti iš vaizduotės pusės, kai baisūs dalykai gali atrodyti žaismingi ir netgi lengvi. Norisi, kad teksto krūvis pasiskirstytų per kelis sluoksnius. Su abiem pagrindinėmis aktorėmis, vaidinančiomis Morinę, kalbamės, kad atlikti šį vaidmenį turėtų būti smagu. Pajusti lengvumą, kad turi teisę pykti, būti negraži, valgyti, jeigu nori, verkti, jeigu reikia… teisę juoktis.
Tai yra antrasis jūsų darbas pagal M. McDonagho kūrybą. Kuo jus traukia šis autorius, kuo jis jums yra įdomus?
Labiausiai traukia juoduoju humoru, nes ką gi žmogui veikti, jeigu nejuokauti? Kai susiduriame su tamsiomis patirtimis, visada gelbsti juokas. Pavyzdžiui, kai kas nors miršta, vyksta šermenys, ir visad laidojimo namuose yra tas kambarėlis, kur kartais pagausi žmones juokaujant. Juodose aplinkybėse humoras gelbsti, kad neišeitum iš proto, nenulūžtų vidinis stuburas.
McDonagho pjesės man įsižaidžia, kažkas jose mane atitinka. Be to, man patinka, kad jis rašo apie Airiją – randu daug panašumų su Lietuva. Galiausiai man patinka, kad jis rašo apie niekam neįdomius, užribyje esančius žmones – ne vienplaniškai, bet su didele pagarba. Tai jaudina.
Kodėl pasirinkote kai kuriems vaidmenims po du aktorius?
Priežastis labai paprasta – tiesiog nepažįstu šio teatro aktorių ir norėjau atsivežti kelis žmones, su kuriais jau esu dirbusi. Atsivežiau du savo buvusius studentus – Aistę Šeštokaitę ir Luką Auksoraitį. Tiesa, šiame spektaklyje vaidins ir dar vienas buvęs mano studentas – Emilis Pavilionis.
Tai yra pirmasis jūsų darbas Juozo Miltinio dramos teatre. Kaip sekasi dirbti su šio teatro aktoriais?
Sekasi puikiai. Manau, kad su aktoriais susikūrėme gan jaukią kūrybinę aplinką, galime atvirai kalbėtis, jaučiu, kad jais pasitikiu. Kūrybinis procesas vyksta labai sklandžiai ir ne tik mano dėka. Kurį laiką manęs repeticijose nebuvo, o aktoriai vis tiek sąžiningai repetavo ir kartu, ir individualiai. Jaučiu, kad jiems yra įdomu dirbti. Retai kada taip pasitaiko, kad iki premjeros praktiškai viskas padaryta, tačiau vis tiek yra įdomu būti procese. Ir šiaip apie šį teatrą galiu sakyti vien teigiamus dalykus – norėčiau ir pati patenkinti lūkesčius.
