Miesto istorija slypi ne tik archyvuose, muziejuose ar istorijos vadovėliuose. Kartais ji gyvena medžiuose, senose gatvelėse ar akmenyse, prie kurių užauga ne viena karta.
Tokį išskirtinį akmenį, vadinamą Aukojimo akmeniu ar Velnio krėslu, tvirtina turėję ir panevėžiečiai. Prieš kelerius metus šis akmuo dingo iš Senvagės prieigų. Miesto praeities pėdsakų ieškantys visuomenininkai piktinasi nelikus svarbaus istorijos liudytojo, tačiau istorikai tvirtina, jog tai tebuvo gražus sukurtas mitas apie nemenko dydžio riedulį.
Dingo ir daugiabučių pašonės
Aukojimo akmens pasigedęs panevėžietis Viktoras Vitkauskas pasakoja, kad dar vaikystėje šis galiūnas vietos gyventojams buvo gerai žinomas.
„Vietiniai jį vadindavo Aukojimo akmeniu. Eidami maudytis į Nevėžį, vaikai ten aukodavome žalias varles. Akmuo gulėjo vyšnių sodelyje dabartinėje Senvagėje, tikriausiai privačiame sklype“, – prisimena V. Vitkauskas.
Jo teigimu, akmuo ilgą laiką gulėjo Senvagėje, prie Nevėžio upės.
Sovietmečiu, įrengiant Senvagę, jis perkeltas arčiau daugiabučių netoli Laisvės aikštės.
O prieš keletą metų akmuo dingo.
„Tikrai pamenu, kad tai buvo tas pats akmuo, kuris anksčiau gulėjo prie Nevėžio. Jis buvo didelis – ant jo galėjo sulipti trys ar keturi vyrai. Kadangi stovėjo už gyvatvorės, ne visi jį matė. Tačiau prieš keletą metų jo neberadau. Niekas net nepastebėjo, kur jis dingo. Nejaugi taip niekam ir nerūpi mūsų miesto istorija?“ – svarstė pašnekovas.
Tikėjosi įkurdinti muziejuje
Senosios kultūros puoselėtojas Laimutis Vasilevičius, pats gyvenantis šalia legendomis apipinto akmens, įsitikinęs, kad jo dingimas sutapo su naujo daugiabučio Laisvės aikštėje statybomis.
„Akmuo dingo staiga, kai šioje vietoje buvo pastatytas naujas daugiabutis, įsiterpęs tarp senųjų namų. Naujakuriams pritrūko vietos automobiliams statyti, todėl akmuo buvo iškeltas ir išvežtas nežinoma kryptimi. Maža to, nukirstas ir didžiulis gluosnis. Niekam kitam jie daugiau nekliuvo“, – kalbėjo L. Vasilevičius.
Anot jo, tai nebuvo pirmasis mėginimas atsikratyti akmeniu.
„Jau anksčiau buvo bandymų šį akmenį išvežti, tačiau mums pavyko jį apginti. Tokių planų turėjo netoliese veikęs bankas. Statybininkai vis bandė klibinti akmenį, nes jis trukdė atsivežti techniką. Bet bankui bankrutavus, ramybėje buvo paliktas ir akmuo“, – pamena L. Vasilevičius.
Tuomet jis kreipėsi į Panevėžio kraštotyros muziejų, prašydamas padėti išsaugoti akmenį. Pasak pašnekovo, svarstyta galimybė jį perkelti į muziejų, kur būtų saugomas.
„Kalbėjome, kad akmuo galėtų būti nuvežtas į muziejų. Tačiau neturėjome reikiamos technikos, todėl viskas ir liko tik planuose. Vėliau situacija aprimo, o po kelerių metų akmuo tiesiog dingo“, – kalbėjo L. Vasilevičius.
Pašnekovas prisimena, kad akmuo buvo išskirtinis. Anot jo, tai ne tik svarbus istorijos liudytojas, bet ir baltų tikėjimo simbolis.
„Jame buvo įduba, primenanti kėdę. Norisi tikėti, kad jis nebuvo tiesiog suskaldytas. Bet dėl mitologinio akmens niekam širdies neskauda. Jeigu būčiau matęs, kas vyksta, būčiau kvietęs pareigūnus. Bet mes savo miškų negalime apsaugoti, tai ką jau kalbėti apie akmenį“, – nusivylimo neslepia L. Vasilevičius.
Nespėjo apsaugoti
Keramikas ir tautinės kultūros puoselėtojas Algirdas Jonušis apie šį akmenį taip pat girdėjęs iš senųjų panevėžiečių pasakojimų.
Pasak A. Jonušio, prieš pusšimtį metų akmuo stovėjo vyšnių sode dabartinėje Senvagėje ir buvo vadinamas Vyšniaus krėslu.
„Kai į Laisvės aikštėje vykusį turgų atvykdavo žmonės su arkliais, juos iškinkydavo ir vesdavo pagirdyti į senvagę. Tas akmuo buvo naudojamas arkliams girdyti“, – pasakojo A. Jonušis.
Iki šiol likę pasakojimų, kad tais laikais druska buvusi itin brangi, tad gyventojai labai subtiliai šią problemą spręsdavo.
„Vaikai pasišlapindavo į akmenyje esančią įdubą, o arkliai laižydavo druską. Ir mano močiutė pasakojo, kad taip būdavo sprendžiama druskos stygiaus problema“, – kalbėjo A. Jonušis.
„Ten, kur dabar stovi Panevėžio apygardos teismas, būta Panevėžio piliakalnio.“
A. Jonušis
Vis dėlto keramikas mano, kad šio akmens reikšmė buvo kur kas didesnė nei praktinė.
„Aš pats turiu panašų akmenį, atsivežtą iš dvarvietės. Tokie akmenys dažnai būdavo naudojami gyvuliams girdyti. Tačiau šis akmuo galimai buvo mitologinis. Apie jį man pasakojo žinomas panevėžietis, kurio senelis Birutės gatvėje, ten, kur dabar stovi „Lietuvos draudimo“ pastatas, vadovavo saldainių fabrikui. Jis teigė, kad akmuo anksčiau buvo senvagėje, tačiau sovietmečiu didžiuliu kranu ir specialiais bėgiais buvo iškeltas į viršų“, – pasakojo A. Jonušis.
Pasak jo, miesto istorijai neabejingi panevėžiečiai siekė, kad šis akmuo būtų pripažintas saugomu objektu, tačiau nesuspėjo.
„Ten, kur dabar stovi Panevėžio apygardos teismas, būta Panevėžio piliakalnio. Istorikai ir miesto praeičiai neabejingi žmonės ne kartą bandė ieškoti dingusio piliakalnio akmens. Tiesa, jis buvo kitoks nei vadinamasis Velnio krėslas, tačiau ir šis mūsų miestui labai svarbus. Mes labai norėjome jį išsaugoti, kad būtų įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, tačiau nespėjome“, – apgailestauja A. Jonušis.
Apipintas legendomis
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Dovilas Petrulis teigia, kad Panevėžyje nemažai išskirtinių akmenų.
Yra akmenų su pėdomis, įvairiais įspaudais ar kitokiais išskirtiniais požymiais, tačiau muziejus neturi informacijos, kad būtų dingęs koks saugomas akmuo.
„Tokių įdomesnių akmenų Panevėžyje turime ne vieną – tiek muziejaus kieme, tiek privačiose valdose. Tačiau neturime duomenų, kad minimas akmuo prie Laisvės aikštės būtų buvęs valstybės saugomas objektas“, – teigė D. Petrulis.
Todėl, anot jo, sprendimus dėl tokio akmens likimo priima žemės savininkas.
„Jeigu akmuo nėra saugomas, jo likimą sprendžia to sklypo, kuriame stovi, savininkai“, – sakė muziejininkas.
Panašios pozicijos laikosi ir Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas.
„Aukojimo akmenys paprastai pasižymi tam tikra įduba, skirta apeigoms. Kiek žinoma, minėtas akmuo tokių požymių neturėjo. Todėl kalbos apie jo mitologinę paskirtį labiau priklauso liaudies pasakojimų ir legendų sričiai“, – sakė muziejaus vadovas.
Mįslė lieka neįminta
Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiasis dizaino specialistas Arvydas Narkevičius teigia, kad Savivaldybė su šio akmens dingimu nesusijusi.
„Toje vietoje, kur anksčiau stovėjo šis akmuo, jau nebėra privatus sklypas. Bet Savivaldybė šio akmens nelietė“, – tvirtina A. Narkevičius.
Vis dėlto jis neatmeta galimybės, kad akmuo galėjo būti iškeltas vykdant infrastruktūros darbus. Pasak specialisto, kadangi akmuo nebuvo įtrauktas į saugomų objektų registrą, apie jo galimą perkėlimą ar išvežimą Savivaldybė neprivalėjo būti informuojama.
„Nebent jis trukdė šilumos trasų rekonstrukcijai ir dėl to buvo perkeltas į kitą vietą. Tačiau tikslios informacijos apie tai neturime. Tai nėra saugomas akmuo. Jis galbūt buvo apipintas įvairiomis istorijomis ir pasakojimais, tačiau oficialaus saugomo objekto statuso neturėjo. Todėl apie jo iškėlimą ar perkėlimą mums niekas nepranešė“, – aiškino A. Narkevičius.
