Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu prezidento apdovanotas panevėžietis pedagogas, muzikas Vytautas Šulskis mirus žmonai vienas užaugino tris sūnus, vienam jų tebuvo vos pusantrų metukų.
Atsisakęs didesnių galimybių sostinėje, grįžo į Panevėžį arčiau artimųjų, ir įsitikinęs, kad toks sprendimas buvo teisingiausias jo vaikams. Juk, neabejoja V. Šulskis, svarbiausia – ne daugiau uždirbti, o išlaikyti ryšį su atžalomis, užauginti juos gerais žmonėmis.
Nepatikėjo žinia iš prezidentūros
Mamas, tėčius ir globėjus iš visų Lietuvos regionų prezidentas kasmet apdovanoja už nuopelnus motinystei, tėvystei, globai ir rūpybai, už atsakingumą, pasiaukojimą bei bendruomenę įkvepiantį pavyzdį.
Tarp šiųmečių apdovanotųjų – ir keturių vaikų tėtis panevėžietis Vytautas Šulskis.
„Negaliu sakyti, kad toks įvertinimas nereikšmingas, tačiau gyvenu ir stengiuosi ne dėl apdovanojimų ar tikėdamas už tai kažką gauti“, – sako V. Šulskis.
Iš prezidentūros gavęs elektroninį laišką apie jam skirtą apdovanojimą, panevėžietis iš pradžių net suabejojo, ar žinia tikra.
Laiške buvo nurodyta, kad ceremonijoje gali dalyvauti dar du šeimos nariai, tačiau V. Šulskis prašė padaryti išimtį – nenorėjo išskirti nė vieno iš savo vaikų.
Po žmonos netekties 2009-aisiais jis vienas užaugino tris sūnus.
Vyras taip pat turi dukrą iš pirmosios santuokos.
Būti ir mama, ir tėčiu
Iš Utenos rajono kilęs V. Šulskis Panevėžyje gyvena nuo 1962 metų.
Daugiau kaip tris dešimtmečius praleidęs šiame mieste, nusprendė sparnus pakelti į Vilnių.
Ten, sako, galbūt būtų likęs ir visam laikui, tačiau šeimą užklupo skaudi nelaimė.
Po sunkios ligos 2009-aisiais mirė žmona.
Tuo metu vyresnieji sūnūs dar lankė pradines klases, o be mamos likusiam jaunėliui tebuvo vos pusantrų metų.
„Jau septyniolika metų mūsų namuose karaliauja vien vyrai. Kai vaikai buvo maži, reikėjo sugebėti jiems būti ir mama, ir tėvu. Kiek man tai pavyko, nežinau – parodys gyvenimas. Kol kas džiaugiuosi tuo, ką turime“, – kalba V. Šulskis.
Vyriausiajam sūnui Vygailai šiemet sukaks 28-eri, viduriniajam Daugirdui – 27-eri, o jaunėliui Dominykui – 19 metų.
Šiuo metu su tėčiu gyvena tik pastarasis, o vyresnieji jau kuria savarankišką gyvenimą kituose miestuose.
„Ir jis jau kelia sparnus, tad netrukus liksiu vienas“, – šypteli V. Šulskis, pasakodamas, kad Dominykas šiuo metu laiko abitūros egzaminus.
Vyras džiaugiasi šiltu ryšiu ir su 40-mete dukra, dirbančia psichologe.
Su visais vaikais artimą santykį išsaugojęs panevėžietis prisipažįsta po žmonos mirties taip ir neįsivaizdavęs šalia savęs kitos moters.
Ypatingai nešvenčia
Su vaikais dažnai susitinkantis V. Šulskis jų laukia sugrįžtančių ir sekmadienį, Tėvo dieną.
Tiesa, anot jo, išskirtinių šios šventės tradicijų šeima niekada neturėjo.
„Kai vaikai buvo mažesni, nupiešdavo piešinėlį. Kol buvo gyva jų mama, vyresnieji ir jai ką nors pagamindavo – kartu su manimi iš medžio sukonstruodavome kokią dovanėlę, kad ji nieko neįtartų“, – prisimena panevėžietis.
V. Šulskis šypsosi, kad sūnūs savo vardus tarsi atsinešė gimdami.
Jis pasakoja turėjęs seną, dar 1960 metų, mamos kišeninį kalendoriuką.
Gimus pirmagimiui, jame pamatė, kad tą dieną vardadienį švenčia Vygaila.
Vardas pasirodė retas, negirdėtas ir turintis pagonišką skambesį, todėl sūnui jis ir buvo suteiktas.
Vidurinėlis Daugirdas, pasak tėčio, savo vardą taip pat „atsinešė“.
O gimus jaunėliui tądien kalendoriuje neatsirado nė vieno tėvams patikusio vardo, todėl nuspręsta jį susieti su savaitės diena.
Kadangi berniukas gimė sekmadienį, duotas Dominyko vardas – reiškiantis gimusį Viešpaties, arba šventą, dieną.
Pasirinko bendravimą su vaikais
Po žmonos mirties V. Šulskis, likęs vienas su trimis vaikais, išėjo tėvystės atostogų.
Tuomet jam teko priimti nelengvą sprendimą: rinktis didesnes pajamas, bet sūnums skirti tik trupinius laiko, neretai gal tik miegantiems vakare paglostyti galvelę, ar būti šalia jų, nors tai reikštų kuklesnį gyvenimą.
„Mažyliui buvo vos pusantrų metų, jam reikėjo daug priežiūros. Teko apsispręsti: arba likti Vilniuje, samdyti auklę ir dirbti dieną naktį, kad išlaikyčiau šeimą, arba grįžti į Panevėžį“, – prisimena jis.
Panevėžyje gyveno vaikų močiutė, jo paties seserys, todėl vyras nusprendė grįžti ten, kur galės sulaukti daugiau artimųjų pagalbos ir pats daugiau laiko skirti sūnums.
Ir krepšius susikrovė labai greitai.
„Nusprendžiau, kad bala nematė to didesnio uždarbio. Vaikus ir taip likimas nuskriaudė. Jei dar manęs nebūtų šalia visą dieną, mūsų ryšys būtų visai kitoks. Tėvų nebuvimo šalia vaikams pinigais nekompensuosi. Tai galiu pasakyti iš savo patirties“, – tvirtina V. Šulskis.
Augindamas vaikus jis, kaip pats sako, iš naujo atrado, kokią reikšmę turi bendravimas ir ryšys su jais, dar mažais.
Anot tėčio, ankstyvame amžiuje vaikai itin imlūs, todėl tėvų ir artimųjų dėmesys turi be galo daug įtakos augančios asmenybės ateičiai ir, žinoma, santykiams su artimaisiais užaugus.
V. Šulskis prisimena, kaip su šešerių metų jaunėliu trims savaitėms buvo išvykęs į sanatoriją.
Ten berniukui sudarė aiškią dienotvarkę – šiek tiek skaityti, rašyti, groti smuiku.
„Per tas tris savaites jis padarė milžinišką pažangą. Pradėjo puikiai skaityti, rašyti. Tas buvimas šalia, nuoseklumas ir sistema yra be galo svarbūs“, – įsitikinęs keturių vaikų tėtis.
Sunkiausius prisiminimus atmintis blokuoja
V. Šulskis neslepia: pirmieji mėnesiai po žmonos mirties sostinėje buvo itin sunkūs.
Tas juodas etapas tarsi išsitrynė iš atminties – buvo per daug skausmo, nežinios ir svarstymų, kaip gyventi toliau.
Kai galiausiai apsisprendė grįžti į Panevėžį, viskas klostėsi labai greitai.
„Vėliau pagalvodavau, kad tai buvo beveik avantiūra. Jau rugpjūčio 20-oji, netrukus rugsėjis, o mes dar Vilniuje“, – prisimena vyras.
Anot jo, šiandien veikiausiai tokio sprendimo taip greitai nebepriimtų.
Didžiulės pagalbos tuomet sulaukė iš sesers.
Su vaikais grįžęs į Panevėžį, Vytautas išsinuomojo butą tame pačiame daugiabutyje, kuriame gyveno sesuo. Jis neabejoja: likus vienam su trimis mažyliais be artimųjų paramos išsiversti būtų buvę gerokai sunkiau.
Persikėlus į Panevėžį gyvenimą pamažu sustygavo kasdienė rutina.
V. Šulskis svarsto, kad žmogus geba prisitaikyti net ir prie skaudžiausių aplinkybių.
Taip ir jų šeima išmoko gyventi be žmonos ir mamos.
„Žinai, kad kitaip nebus, todėl tiesiog darai ką reikia“, – sako jis.
Vyras juokauja, kad maisto gaminimas niekada nebuvo jo stiprioji pusė, tačiau gyvenimas privertė išmokti ir to.
Pasak V. Šulskio, sūnūs augo gabūs, todėl dėl mokslų ar elgesio didesnių problemų nekilo.
Vis dėlto iki šiol jį lydi nerimas, kaip ankstyva mamos netektis gali paveikti sūnų gyvenimą ateityje – kuriant savo santykius ir šeimas.
Vyresnieji mamą dar prisimena, bet jaunėlis, su ja praleidęs vos 1,5 gyvenimo metų, neturi prisiminimų, į kuriuos galėtų atsiremti.
„Vaikai patyrė traumą. Neaišku, kiek tai jiems vėliau atsilieps. Sunku pasakyti, kaip žmogų paveikia augimas be mamos. Tai mane jaudina ir kelia nerimą“, – neslepia keturių vaikų tėtis.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu prezidento Gitano Nausėdos apdovanotas panevėžietis pedagogas, muzikas Vytautas Šulskis mirus žmonai vienas užaugino tris sūnus. LR Prezidento kanceliarijos nuotr.
Gyvenimo kelius renkasi patys
V. Šulskis – profesionalus muzikas, akordeonistas, daug metų dirbęs muzikos mokyklose.
Šiuo metu jis – Panevėžio rajono kultūros centro Liūdynės padalinio meno vadovas, vadovauja liaudiškos muzikos kapelai „Demba“, organizuoja koncertų ciklą „Kamerinės muzikos pirmadieniai“, aktyviai dalyvauja kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje, domisi krašto istorija. Taip pat groja „Grauduvoje“.
Nors visi jo vaikai muzikuoja, nė vienas nepasirinko profesionalaus muzikanto kelio.
V. Šulskis sako, kad augindamas vaikus pirmiausia stengėsi išugdyti dorus ir savarankiškus žmones. Kokias profesijas jie pasirinks, tėvui nebuvo svarbiausia.
Vyriausias sūnus Vygaila iki šiol groja violončele.
Tėvo nuomone, jo muzikinių gebėjimų galėtų pavydėti ne vienas profesionalas. V. Šulskis džiaugiasi, kad sūnaus kelyje pasitaikė puikūs pedagogai, nes pats gerai žino, kokią įtaką gali turėti geras mokytojas.
„Viskas mokytojo rankose. Paauglystėje, kai formuojasi asmenybė, jaunas žmogus ieško autoritetų ir pavyzdžių. Jei tuo metu šalia atsiranda mokytojas, dirbantis iš pašaukimo, vaikui tai yra tikras lobis“, – įsitikinęs Vytautas.
Vis dėlto Vygaila pasirinko ne muziką. Kadangi jį traukė ir tikslieji mokslai, baigė aviacijos inžinerijos studijas.
Vidurinis Daugirdas muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę, tačiau su muzika savo ateities taip pat nesusiejo.
„Baigė muzikos mokyklą, uždarė instrumentą ir daugiau nebeatidarė“, – juokiasi tėtis.
Vis dėlto nuo meno pasaulio sūnus nenutolo – šiandien dirba architektu.
Jauniausias Dominykas, pasak V. Šulskio, turi absoliučią klausą ir groja smuiku.
Tačiau ir jo muzikos pasaulis nepatraukė tiek, kad taptų profesija.
Po aštuonerių metų mokslų Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje matematikai gabus vaikinas perėjo į Juozo Balčikonio gimnaziją. Be to, jis – talentingas plaukikas.
Baigęs mokyklą Dominykas svarsto kelti sparnus už Atlanto – studijuoti garso dizainą ir kartu tęstų sportinę karjerą baseine.
„Esu girdėjęs klausimą: tai jūs ruošiate plaukiką ar muzikantą? O aš visada atsakau, kad pirmiausia noriu užauginti žmogų. Visa kita ateis savaime – kaip gyvenimas susiklostys“, – sako V. Šulskis.
Ugdė savarankiškus žmones
Sakoma, kad ne tik tėvai moko vaikus, bet ir vaikai augina savo tėvus.
„Stebi jų santykius, matai, kaip jie tobulėja, bręsta, stiprėja jų mąstymas. Tuomet ir pats jauti poreikį mokytis, skaityti, tobulėti. Jei liksi vietoje, bus negerai“, – sako keturių vaikų tėtis.
V. Šulskiui visada buvo įdomu stebėti vaikų tarpusavio santykius.
Tarp dviejų vyresniųjų brolių tėra metų ir keturių mėnesių skirtumas, o tarp vyriausiojo ir jaunėlio – aštuoneri metai.
Šiandien jie geri bičiuliai, tačiau vaikystėje toks amžiaus skirtumas atrodė kur kas didesnis.
Kol Dominykas buvo mažas, jį prižiūrėdavo tas brolis, kuris tuo metu būdavo namuose. V. Šulskiui nesinorėjo visos atsakomybės užkrauti seserims ar artimiesiems. Vyresnieji ne tik prižiūrėdavo mažylį, bet ir savaip jį auklėdavo.
„Tėvų pareiga – kiek įmanoma išugdyti savarankišką žmogų. Ne taip, kad įmestum į upę ir lieptum plaukti, bet kad vaikas išmoktų pats mąstyti ir priimti sprendimus“, – įsitikinęs tėtis.
Anot V. Šulskio, savarankiškumas ypač svarbus suaugus. Sprendimai nebūtinai visada būna teisingi, tačiau svarbu, kad jie būtų priimti savo galva.
Šią savybę, pasak jo, įvardijo ir vyriausias sūnus, kai prezidentūroje žurnalistai paklausė, ką svarbiausio išmoko iš tėčio.
Vytautas sako nuo mažens mokęs vaikus atsakomybės ir savarankiškumo.
Gyvenant Vilniaus pašonėje, Avižieniuose, vaikams teko kasdien derinti mokyklą, muzikos pamokas Balio Dvariono muzikos mokykloje ir repeticijas „Ąžuoliuko“ chore.
V. Šulskis neslepia, jog su žmona girdėdavę kalbų, kad vaikai labai apkrauti, tačiau tėvai taip nemanė. Anot jo, kai rutina užsisuka, viskas spėjama.
Ne pinigai svarbiausia
V. Šulskis svarsto, kad dalies šiuolaikinių vyrų požiūris į šeimą nėra teisingas.
Nors sakoma, kad moterys „laiko tris kampus“, Vytauto įsitikinimu, jos iš tiesų laiko visus keturis. Tuo tarpu dalis vyrų, jo nuomone, pernelyg susitelkia į materialinę gerovę ir uždarbį.
„Vyrai labai klysta manydami, kad apipils šeimą materialiniais dalykais ir viskas bus gerai. Taip nėra. Svarbiausia yra santykis su vaiku, buvimas kartu“, – įsitikinęs tėtis.
Jo nuomone, pinigai suteikia daugiau laisvės, tačiau jie nėra esminis šeimos pagrindas.
„Tai supranti tada, kai jau būna per vėlu, ir taip dažnai nutinka. Vaikui 16–17 metų, o ryšio nėra. Kaip jis atsiras, jei per dieną vaikui būdavo skiriama vos dešimt minučių? Tai labai rimta problema šeimose. Tėvų požiūris į vaikus turėtų būti visiškai kitoks“, – mano V. Šulskis.
Jis įsitikinęs: kuriantieji šeimą turi būti pasirengę kažką dėl jos aukoti – atsisakyti dalies laisvalaikio, pomėgių.
„Šeima yra pareiga. Jei tam nesi pasiryžęs, neverta ir pradėti“, – mano Vytautas.
Paklaustas, kokių tėviškų patarimų savo vaikams galėtų duoti šiandien, svarsto, kad žodžiai jau nebūtinai juos pasiektų.
„Tai, ką galėjau perduoti, jau perduota anksčiau. Jų pasirinktas kelias – tai pasekmės to, kaip buvo gyventa iki šiol“, – sako jis.
Vis dėlto V. Šulskis savo atžaloms labiausiai linki išlikti žmonėmis plačiąja prasme ir – nepamiršti skaityti knygų.
