Keturiasdešimt metų kaimų keliais Panevėžio lėlių vežimo teatro lėlininkai leidžiasi ieškoti žiūrovų. Ir ne autobusu, o arklių traukiamu vežimu.
Šiandien tai vienintelis toks teatras ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Kasmet vasaros pradžioje spalvingas vežimas išrieda Panevėžio rajono ir aplinkinių vietovių keliais, į kaimus atveždamas ne tik spektaklius, bet ir ypatingą nuotaiką, kurios nepakeis nei moderniausios technologijos, nei didžiausios scenos.
Šios neeilinės kelionės garsėja ne tik arklių traukiamu vežimu ar spektakliais po atviru dangumi.
Savotišku gastrolių performansu tapo ir kiekvienos dienos pabaigoje direktoriaus Antano Markuckio trupei ant lauko viryklės ruošiamos vakarienės, kokių neatsisakytų ir geras restoranas.
Per dieną po du kaimus
Panevėžio lėlininkai gastrolėse po kaimus skaičiuoja jau septynias dienas.
Į miestą planuojantys sugrįžti birželio 10-ąją, per tą laiką bus suvaidinę 22 spektaklius.
Trupė kasdien aplanko po du Panevėžio rajono kaimus.
Pokalbio metu lėlininkai buvo apsistoję Naujarodžiuose.
Nors visas teatro kolektyvas vyksta kartu, šiandien dviejų kumelaičių traukiamame vežime važiuoja tik trys žmonės – pats A. Markuckis, arklių šeimininkas ir vadeliotojas Remigijus iš Alytaus bei aktorius Vytautas Kraujelis.
„Visi trys kinkome arklius. Reikia juos papuošti, uždėti kantarus. Vienam žmogui būtų sunku susitvarkyti“, – pasakoja teatro direktorius ir šių kelionių siela A. Markuckis.
Likusieji į gastroles rieda automobiliais.
Romantika tik iš tolo
Kelionė dviejų kumelaičių traukiamu spalvotu vežimu iš šalies atrodo romantiškai, tačiau jo kasdienybė kur kas mažiau primena atviruką.
Dar visai neseniai visa trupė važiuodavo vien arklių traukiamu vežimu. Tada kelionės virsdavo tikru ištvermės išbandymu.
„Trečiadienį iš Naujamiesčio iki Krekenavos vos 18 kilometrų važiavome keturias valandas. Automobiliu tą atstumą įveiktum per dešimt minučių“, – pasakoja A. Markuckis.
Iššūkių tenka ne tik žmonėms.
„Arkliams tokia kelionė irgi yra stresas: kiekvieną dieną nauji kvapai, nes kiekvienas kaimas turi savąjį, o jie pripratę prie savo namų aromato. Be to, šie arkliai nepratę būti rišami prie grandinės. Pas šeimininką gyvena bandoje visada palaidi. O dabar vieną riša prie grandinės, kitas palaidas, bet teritorija aptveriama elektriniu piemeniu“, – kalba teatro vadovas.
Paskui arklių traukiamą vežimą keliauja ir du kemperiai, virtę laikinaisiais lėlininkų namais.
Kai kurie aktoriai po spektaklių grįžta nakvoti į Panevėžį, tačiau aštuoni trupės nariai lieka kaimuose.
Performansas prie puodų
O vakarais prasideda dar viena neatsiejama lėlininkų gastrolių tradicija – bendra vakarienė.
Jau keturiasdešimt metų ją ruošia pats teatro direktorius.
Kol aktoriai vaidina, A. Markuckis skuta bulves, verda košes ar čirškina kotletus. Ir taip kas vakarą reikia pagaminti vakarienę 15-ai žmonių.
Tos vakarienės irgi tapusios savotiškais teatro performansais.
Socialiniame tinkle Lėlių vežimo teatro paskyroje įkeliami vaizdo įrašai, kaip dar ir kulinariniu talentu garsėjantis A. Markuckis skuta bulves, minko kotletus, kepa mielinius blynelius su razinomis ir aguonomis, sulaukia šimtų reakcijų ir galybės susižavėjusių komentarų.
Ir ketvirtadienio popietę kalbėdamas su žurnalistais direktorius jau dėliojo vakaro meniu.
„Bus šaltibarščiai su virtomis ir aliejuje pakeptomis bulvėmis“, – šypsosi direktorius.
Dieną prieš lėlininkai sotinosi grikių koše ir kotletais iš kiaulienos bei vištienos faršo. Prie jų buvo patiektas didžiulis dubuo šviežių salotų.
„Aktorės padėjo supjaustyti salotas, o kol gerą valandą vyko spektaklis, spėjau išvirti grikius ir iškepti apie 50 kotletų. Kitąkart per rytinį spektaklį nuskutu vakarienei bulves, morkas“, – pasakoja A. Markuckis.
Beje, salotos vakarienei gaminamos kone kiekvieną vakarą. Ir maišomos ne su grietine, o su firminiu padažu iš medaus, garstyčių, alyvuogių aliejaus, citrinos, krapų, saulėgrąžų, moliūgų sėklų.
Tinka ir vegetarams
Gastrolėse kartu keliauja konservuoti agurkai, pomidorai, naminės uogienės, daržovės, vanduo. Trūkstamus produktus – grietinę, mėsą, miltus, duoną – lėlininkai perka vietos parduotuvėse.
Rūpinantis, kuo palepinti kolektyvą, A. Markuckiui tenka pagalvoti ir apie patiekalus vegetarams. Mat trupėje yra nevalgančiųjų mėsos.
„Vieną vakarą virėme daržovių troškinį, į jį dėjome šernienos konservų. Išvirėme daržovių – morkų, svogūnų, kopūstų, pomidorų, bulvių. Tos makaliūzės įsipylė vegetarai, o tada troškinį papildėme mėsa“, – šypsosi direktorius.
Anot jo, būtina, kad trupė bent kartą per dieną gautų karšto maisto.
„Ryte verdame kavos, arbatos, prie jų – sausainiai, riestainiukai, kažkas šakotį dovanoja, prisitepame sumuštinių. Per pietus tarp dviejų spektaklių aktoriai tik greitai kažką užkremta – kaimo parduotuvėje pirktų riešutų, dar kažko. O rimtai valgome tik vakare. Gastrolėse nuo ryto iki nakties praleidžiame lauke. Pabandykite taip lauke išbūti dieną iš dienos – oi, kaip valgyti norėsis!“ – šypsosi A. Markuckis.
Lauko sąlygomis kepė net tortą
Ir ko tik A. Markuckis nėra gaminęs gastrolėse per tuos keturis dešimtmečius!
Jo lėlininkų jau nebenustebinsi lietiniais, skryliais, virtinukais, šašlykais ar sriubomis – burokėlių, agurkine, pomidorine, pieniška.
Per tiek metų direktorius kolektyvui yra viręs ir cepelinų, ir spurgų. Unikalioji trupė gardžiavosi netgi naminiu tortu, iškeptu lauko sąlygomis.
Tiesa, per šias gastroles A. Markuckis juokauja dar neturėjęs kur įsibėgėti.
Anot jo, tos 12-a dienų – tik naujojo vežimo patikrinimas. Jei šis atlaikys pirmąsias gastroles po Panevėžio rajoną, kitąmet lėlininkų kelionės geografija plėsis.
Kaimas pasikeitė
A. Markuckis gerai prisimena pirmąsias teatro keliones dar sovietmečiu, kai kaimuose lėlininkų pasirodymas būdavo tikras įvykis.
Vaikai spalvingą vežimą sekdavo penkis, netgi dešimt kilometrų. Jų susirinkti tėvai motociklais sulėkdavo.
Lėlininkams įsikūrus kaime, iš karto prisistatydavo vietiniai. Senoliams rūpėdavo, kaip sumeistrautas vežimas, vaikai vis bandydavo užmesti akį į lėles užkulisiuose, o juos atlydėję tėvai – bent porą žodžių persimesti su aktoriais.
Gastrolės neapsieidavo be nuotykių.
„Šeštą ryto močiutė su tuščiais buteliais beldžia į vežimą – galvojo, kad „autolavkė“ atvažiavo“, – prisiminęs juokiasi direktorius.
O vežimui stabtelėjus kur netoli autostrados, netrukdavo prisistatyti lietuviškai nesuprantantis prašalaitis rusas vairuotojas, tikėdamasis tame vežime nusipirkti arbatos ir užkandžių.
Dėmesio būdavo tiek daug, kad aktoriai nakvynei stengdavosi trauktis kuo toliau nuo gyvenviečių – į miškus ar laukus.
„Norėjome bent kiek ramybės. Pas mus sueidavo visas kaimas“, – pasakoja A. Markuckis.
Tiesa, nuo tų 1986-ųjų, kai Panevėžio lėlininkai pirmą kartą arkliniu vežimu išriedėjo į gastroles po kaimus, nutiko ne tik smagių dalykų.
Trupė buvo ir apvogta, ir užpulta, netgi teko bylinėtis.
Šiandien, pastebi A. Markuckis, kaimai jau kitokie.
„Jei anksčiau būtume Krekenavos centrinėje aikštėje sustoję nakvynės, tikrai būtume nepamiegoję. O dabar – ramus miestelis. Spektaklis baigiasi ir jau po 20 minučių nieko aplink nebėra.
Kaimuose pasibaigė ir alubarių laikotarpis. Anksčiau, būdavo, kaime penkios sodybos ir trys aludės. Dabar jų beveik nepamatysi“, – sako unikalaus teatro vadovas.
Teatras, kurio vis dar laukia
Nors kaimo gyvenimas pasikeitė, viena liko nepakitę – žiūrovų noras susitikti su teatru.
Ir prieš kelis dešimtmečius, ir šiandien į lėlininkų spektaklius susirenka, kaip juokauja A. Markuckis, pilnos salės.
Trupė vežasi 100 kėdučių ir palapinę nuo lietaus bei saulės. Ji visada būna pilna.
Tai dėl šių susitikimų teatras ir toliau leidžiasi į kelią.
„Jeigu sukėlėme žmogui teigiamą emociją, vadinasi, savo tikslą pasiekėme“, – įsitikinęs direktorius.
Ir nors šiemet gastrolių projektui Regioninė kultūros taryba pirmą kartą neskyrė finansavimo, o kultūros ekspertai pareiškė, kad jis pernelyg mažos geografinės aprėpties ir nepakankamai inovatyvus, A. Markuckis dėl pasirinkto kelio neabejoja.
Priešingai – jis stebisi, kaip prieš keturiasdešimt metų gimusi idėja parodyti spektaklį kaimo vaikams virto tradicija, kuri ir šiandien tokia pat gyva ir neturi analogų Europoje.
Tai patvirtina ir atvažiuojančių lėlininkų dar laukiančio Trakiškio kultūros centro darbuotojos rastos pirmųjų gastrolių šiame kaime nuotraukos. Joms – jau 37 metai.
Per tą laiką pasikeitė arkliai, vežimai, kaimai ir žmonės.
Nepasikeitė tik svarbiausias dalykas – A. Markuckio suburtų žmonių noras nuvežti teatrą ten, kur jo laukia.
Ir kol kaimo keliais vasaromis dardės spalvingas Panevėžio lėlininkų vežimas, tol gyvuos tradicija, bylojanti, kad meno vertę lemia ne inovatyvumo raktažodžiai paraiškose, o gebėjimas sujaudinti, pradžiuginti, įkvėpti vaikus patikėti pasaka ir būti laukiamam net po keturių dešimtmečių.
