Kai kurių gyvenimai atrodo ne kaip tiesi linija, o kaip muzikinė partitūra – su įvadais, pauzėmis, netikėtais posūkiais ir grįžimais prie pagrindinės temos. Panevėžietės Gintautės Bakanavičienės istorija būtent tokia.
Jos kasdienybė – muzika, darbas Panevėžio socialinių pokyčių centre su jaunuoliais, turinčiais negalią, vargonavimas bažnyčioje.
Ėjo, kur likimas vedė
Gintautės Bakanavičienės užsiėmimų sąrašas skamba kaip kelių žmonių gyvenimai viename.
Gintautė – Panevėžio socialinių pokyčių centro socialinė darbuotoja ir muzikos vadovė, Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčios vargonininkė, dviejų vaikų mama, bažnyčios laikraščio redakcinės kolegijos narė, buvusi kapelos vadovė, dešimtmetį dirbusi Ramygalos kultūros centre.
Ir visur – muzika. Net ten, kur jos iš pirmo žvilgsnio nesitiki.
Tačiau pradžia nebuvo nei aiški, nei suplanuota.
Priešingai – socialinis darbas niekada nebuvo jos svajonių kryptis.
„Aš visiškai negalvojau, kad būsiu socialinė darbuotoja. Visiškai. Man viskas buvo ir yra muzika. Tačiau turėjau slaptą svajonę būti mokytoja“, – prisimena pašnekovė.
Vis dėlto muzika ją atvedė į lauką, kuriame šiandien mato didžiausią prasmę – darbą su žmonėmis, turinčiais negalią.
Šaltas dušas
G. Bakanavičienė baigė Panevėžio muzikos mokyklą, konservatoriją, įgijo akordeono specialybę. Kolegijoje studijavo muzikos pedagogiką.
Viskas atrodė aišku, kol atsirado nauja kryptis: anuomet vadintas neįgaliųjų muzikinis ugdymas, tuo metu dar tik formavęsis Lietuvoje.
„Mes buvome pirmoji grupė, tas keletas žmonių Panevėžyje, kurie pasirinko šią kryptį. Čia ir prasidėjo mano ėjimas link to, kur esu šiandien. Vos tik pabaigiau studijas, gavau diplomą, gal trijose miesto vietose, trimis skirtingais laikais sutikti žmonės man pasakė: „Žinai, Jaunuolių dienos centre tavęs reikia. Tuo metu centras taip vadinosi. Kitas vėl: „Ten tavęs reikia.“ Dar susitinki vieną, kitą dėstytoją: „Ten tavęs tikrai reikia.“ Kol galų gale mano buvusi kuratorė pasakė: „Reikia ir viskas. Tu juk baigei tą dalyką“, – prisimena Gintautė.
G. Bakanavičienė įsidarbino Jaunuolių dienos centre socialine darbuotoja, vėliau ir muzikos vadove.
Tuo metu centrą lankė trisdešimt penki jaunuoliai, vėliau skaičius išaugo ir iki septyniasdešimties.
„Nuėjau ir galvoju: jau dabar tai padarysiu! Koks čia bus orkestras! Ir visos viltys žlunga. Tada supranti: sveika, atėjo gyvenimas“, – juokiasi G. Bakanavičienė.
Mokosi vieni iš kitų
Anot Gintautės, tuomečiame Jaunuolių dienos centre, kurį lanko turintieji intelekto negalią, prasidėjo tikrasis mokymosi procesas – ne teorinis, o gyvas, kartais chaotiškas. Viską teko lipdyti nuo nulio.
Suprato, kad vieni jaunuoliai nenori muzikuoti, kiti tiesiog negali.
Visgi iš to „nulio“ gimė grupė. Iš grupės – bendruomenė. Iš bendruomenės – bemaž dvidešimt metų trunkantys ryšiai.
„Tuo metu susikūriau šiokią tokią mažytę grupę, su kuria pradėjome dalyvauti respublikiniuose konkursuose. Dabar turiu jau dvi grupes. Yra tie, kaip aš vadinu, grandai, kurie su manimi kartu jau aštuoniolika metų“, – pasakoja Gintautė.
Per pavasario mugę G. Bakanavičienė sujungė visus jaunuolius su negalia į vieną grupę – prieš ją sustojo aštuoniolika ypatingų žmonių.
„Man pačiai širdis dainavo. Galvoju: ar čia verkti, ar juoktis? Taip gražu žiūrėti į tai, ką pati išsiauginau“, – šypsosi muzikos pedagogė.
Natas pakeičia spalvos
Gintautė apie muziką kalba kaip apie gyvą sistemą, kur svarbiausia ne tobulumas, o tai, kas visiems „prilimpa“ ir leidžia mėgautis.
„Vienas jaunuolis geba vieną, kitas – kitą. Vadinasi, iš tų visų perliukų, iš tų visų gabalėlių reikia sudėlioti orkestrą. Jie mane labai daug ko moko. Moko kantrybės, moko pačią mokytis, išgyventi tam tikrose situacijose. Tame kelyje būna ir akmenukų, ir žiedlapių, ir pamokų. Bet aš džiaugiuosi, kad esu ten, kur esu“, – šypsosi G. Bakanavičienė.
Ji savęs nevadina nei pradininke, nei pioniere, nors jos muzikinė veikla ir gebėjimas suburti jaunuolius, turinčius negalią, bendram pasirodymui išties stebina.
Darbe ji taiko ir naujų metodų, kuriuos perėmė iš užsienio praktikos. Vienas tokių – spalvų muzika, leidžianti mokytis be tradicinės natų sistemos.
Gintautės auklėtiniai nepažįsta natų, tačiau pianino klavišai ir natos sąsiuviniuose pažymėti spalvomis.
„Jau yra keletas asmenų su negalia, kurie groja pianinu abiem rankomis. Tai jau pasiekimas“, – didžiuojasi muzikos vadovė.
Vyšnia ant torto
Darbas su negalią turinčiais žmonėmis Gintautei nėra tik profesinė veikla – tai nuolatinis savęs ir kitų pažinimo procesas.
Ypač dirbant su žmonėmis, kuriems reikia daugiau jautrumo ir empatijos.
Tokiose situacijose svarbiausi tampa ne žodžiai, o ryšys.
„Labai geras pavyzdys buvo teatro festivalis. Su kolegėmis galvojome, kad vieno centro lankytojo tikrai niekaip nenusivesime ir neaprengsime ta apranga, kurios reikėjo teatrui. Ir mums pavyko! Kai gauni tokią vyšnią ant torto, supranti, kad dirbi tikrai ne be reikalo“, – šypsosi Gintautė.
Iš tokių patirčių gimsta ir stipriausias jausmas – prasmė.
„Kiekvieną rytą išgirstas „Labas rytas“, kai suguža visa grupė, kai paduoda ranką, nusišypso arba stipriai apkabina, leidžia suprasti, vardan ko tu čia esi, vardan ko dirbi“, – pabrėžia G. Bakanavičienė.
Užvirdavo kraujas
Kalbėdama apie visuomenės požiūrį į žmones su negalia, G. Bakanavičienė prisimena laiką, kai ypatingi jaunuoliai dar tik pradėjo rodytis viešumoje.
Net paprastas išėjimas į miestą tapdavo išbandymu.
„Kai atėjau dirbti, jau buvo pradėta integracija – mes galėdavome išeiti į miestą, pasivaikščioti. Bet man, jaunai darbuotojai, būdavo gana skaudus momentas: eini, vediesi juos už parankės arba jie eina šalia, o žmonės atsisuka ir labai įdėmiai, ilgai žiūri. Ir tada man tiesiog užvirdavo kraujas“, – pasakoja Gintautė.
Šiandien, jos akimis, situacija jau stipriai pasikeitusi – nors dar ne tobula, bet pokytis akivaizdus.
„Vyksta konferencijos apie negalią, respublikiniai koncertai, festivaliai. Jaunuoliai į sceną išeina kaip lygiaverčiai aktoriai, lygiaverčiai muzikantai, lygiaverčiai lektoriai“, – džiaugiasi G. Bakanavičienė.
Krikštas vargonais
G. Bakanavičienė niekada neplanavo ir vargonauti, bet šiandien tai – jau daugiau nei dvi dešimtis metų trunkanti veikla.
Į Kupiškio Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčios parapiją Gintautė, kaip pati sako, atėjo netgi prieš savo pačios įsitikinimus.
„Sakiau: vargonininke niekada nebūsiu. Ir gyvenimas nusprendė iš manęs pasijuokti“, – šypsosi pašnekovė.
Šiandien bažnyčia yra neatsiejama G. Bakanavičienės dalis, o šio kelio pradžia buvo grįsta ir šeimos tradicija, ir netikėtu aplinkybių sutapimu.
Gintautės ryšys su bažnyčia užsimezgė dar vaikystėje – augant praktikuojančių katalikų šeimoje, kuri sekmadieniais ir per šventes lankydavosi mišiose.
Lemiamu tašku tapo vargonininkės pasitraukimas iš Palėvenės parapijos.
„Aš iš kaimo išvažiavau, bet kaimas iš manęs neišvažiavo. Išsinešiau iš ten ir tradicijas, ir tautiškumą.“
G. Bakanavičienė
Tuo metu dar besimokydama konservatorijoje ir gyvenimą siejusi su muzika Gintautė netikėtai patyrė, kad būtent ji turi perimti šią atsakomybę.
Prie to prisidėjo ir tuometinis vikaras, dabartinis Krekenavos klebonas Gediminas Jankūnas.
„Jis per savo išleistuves bedė pirštu į mane ir sako: va, šita mergaičiukė groja ir ji vargoninkaus“, – prisimena G. Bakanavičienė.
Nors pati tam prieštaravo, sprendimas jau buvo tarsi priimtas už ją.
„Bandžiau atsišaudyti. Nepavyko. Sėdau prie vargonų su didžiule baime, nes visą religinę dalį kaip ir žinau, natas pažįstu, bet kunigas užgieda, o choras žiūri į mane. O ką aš? Gerai, kad šalia turėjau vieną labai patyrusią choristę, kuriai galėdavau bakstelėti ranka į šoną: gelbėk, ką daryti?!“, – juokiasi G. Bakanavičienė.
Sakykit, jei atsibodau
Santykį su bažnyčia Gintautė apibendrina labai paprastai – ne kaip pasirinkimą, o kaip gyvenimo tėkmę, kuri ją pati atvedė į šią vietą ir laiko joje iki šiol.
„Visur mane įstato pats gyvenimas. Nors aš sakau, kad pati rinkausi, bet iš tikrųjų nieko pati nesirinkau. Viskas mane pasirinko. Gal esu reikalinga, jeigu pasirinko?“ – svarsto G. Bakanavičienė.
Ir nors tempas didelis, o atsakomybių daug, Gintautė lieka čia – tarp repeticijų, švenčių, choro žmonių ir šeimos, kuri taip pat įsitraukusi į šį muzikos ritmą.
„Gyvenu Panevėžyje, o visi mano savaitgaliai – Palėvenėje: šventės, repeticijos. Kartais atrodo, kad jau nebepavežu. Bet kai matau, kad žmonės nori, kad jiems reikia ir kol dar manęs nenurašo, esu čia. Kartais pasijuokiu: „Jeigu jau atsibodau – sakykit“, – šypsosi pašnekovė.
Panevėžys užaugino
Gintautė į Panevėžį iš Kupiškio rajono atvyko būdama visai jaunutė dėl labai aiškaus tikslo – mokslų Muzikos mokykloje.
Visgi ryšys su gimtine iki šiol labai stiprus.
„Esu Kupiškio krašto vaikas. Aš iš kaimo išvažiavau, bet kaimas iš manęs neišvažiavo. Išsinešiau iš ten ir tradicijas, ir tautiškumą. Nesu praleidusi nė vieno himno giedojimo liepos 6-ąją, labai myliu tautinį rūbą ir moku bei saugau kupiškėnų tarmę“, – pasakoja Gintautė.
Šiandien ji su šypsena prisimena kelią, vedusį į Panevėžį.
„Tai buvo dar vienas mano „niekada“, – juokiasi pašnekovė. – Sakiau, kad niekada negyvensiu Panevėžyje, o gyvenu dabar jau turbūt kokius dvidešimt šešerius metus.“
Laikui bėgant Panevėžys iš svetimo, didelio miesto tapo sava erdve.
„Pasižiūri – čia pažįstamas, ten pažįstamas, čia „labas“, ten „labas“. Per tiek laiko miestas pasidarė labai savas, artimas“, – sako G. Bakanavičienė.
Iš ramios, nedrąsios merginos iš kaimo ji pamažu tapo tuo žmogumi, kuris šiandien drąsiai buria žmones scenoje.
„Buvau jaunutė mergina iš kaimo. Baikšti, naivi, tyli pilka pelytė. Panevėžys mane užaugino. Keičiausi aš, keitėsi ir miestas.“, – sako pašnekovė.
Iniciatyvumą perėmė iš senelio
Panevėžys šiandien Gintautei tapęs ne tik gyvenamąja vieta, bet ir veiklos centru, kuriame persipina darbas, kūryba, atsakomybės.
Tačiau pati ji į šį miestą žvelgia be romantinių iliuzijų – kaip į erdvę, kurioje viskas priklauso nuo pačio žmogaus pastangų.
„Kai nori – viską gali. Ir kai sako, kad čia nėra darbo – darbo yra. Tik reikia norėti“, – pabrėžia G. Bakanavičienė.
Gintautė prisimena laiką, kai dar dirbo ir Panevėžio jaunuolių dienos centre, ir Ramygalos kultūros centre meno vadove, kol gyvenimas privertė sulėtinti tempą.
„Ramygalos atsisakiau, kai jau laukiausi. Supratau, kad laikas truputėlį sustoti. Kai atsiranda vaikai, reikia tikėtis ir vyro, ir vaikų supratimo. Ir kad neišregistruos iš namų“, – juokiasi G. Bakanavičienė.
Sugrojo tėčio akordeoną
Gintautė svarsto, kad norą būti visur paveldėjusi iš senelio. O meilę muzikai – iš tėčio, savamokslio muzikanto.
Ji su šypsena prisimena, kaip tėčio akordeoną tiesioginio žodžio prasme sugrojo rankomis ir kojomis.
Tokia buvo jos pirmoji pažintis su šiuo instrumentu.
Vėliau akordeono subtilybių mokėsi ir konservatorijoje.
„Žmogus orkestras“ G. Bakanavičienės gyvenime nėra metafora, o kasdienybė.
Ji groja akordeonu, pianinu, bandė armoniką, gitarą.
„Dar labai gerai nervais groju, – kvatoja pašnekovė. – Savo choristams sakau: tikrai nesu aukso gabalėlis. Mano charakteris kietas. Nežinau, už ką jie mane myli.“
Eilėraščiai apnuogina
Šiandien G. Bakanavičienė sako, jog nebereikia nieko įrodinėti, bet vis dar kyla klausimas, kas būtų, jei viskas būtų pasisukę kitaip.
„Kartais pagalvoju, ką daryčiau, jeigu šitų darbų nedirbčiau. Nieko kito nemoku. Mane dar labai jauną gyvenimas įstatė ten, kur reikėjo. Labai tikiuosi, kad iki pat pensijos“, – šypsosi Gintautė.
O greta gausybės darbų ir muzikos G. Bakanavičienės siela trokšta ir poezijos.
Ji rašo eilėraščius. Ta kūryba – intymi, dar ne vieša, bet labai tikra.
„Parašiusi eilėraštį jaučiuosi nuoga. Reikės nemažai laiko, kol ištrauksiu juos iš stalčiaus. Vis pasvajoju apie knygą, bet pagalvoju, gal ne visiems įdomūs tie mano išgyvenimai“, – šypteli Gintautė.
O laimei nusakyti G. Bakanavičienė neieško apibrėžimų ar sudėtingų formulių. Viskas susiveda į paprastą, bet nuolat kartojamą mantrą.
„Mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Apsidairyti aplinkui ir suprasti, kad ne tik kažkas labai didingo yra svarbu. Tiesiog mokėti pasižiūrėti į žvaigždes, į pražydusias gėles, išgirsti paukščio čiulbėjimą. Ir jeigu gyvenimo svajonės išsipildys – valio. Neišsipildys – vadinasi, taip turėjo būti.“
