Naujausiame numeryje IQ žurnalas atkreipia dėmesį į datą ir sukaktį – dvidešimtmetį nuo 1991 metų rugpjūčio 19–21 dienomis Maskvoje įvykusio pučo – kai supuvęs ir merdėjantis komunistinis režimas pats save pribaigė.
Ši data dažnai nublanksta prieš labiau simbolines valstybės šventes, tačiau tai buvo lūžio taškas, kai nepriklausomybės siekusi mūsų jauna, varginga ir beveik niekieno nepripažinta valstybė įsuko į naujų galimybių greitkelį.
Nors praūžusi ekonomikos krizė pagausino niurgzlių ir nusivylusių gretas, galima drąsiai teigti, kad pastaruosius du dešimtmečius Lietuvą lydėjo neįtikėtina sėkmė. Nors dar dažnai girdime, kad sovietmečiu buvo geriau, nes visiems buvo darbo ir visi buvo lygūs, nėra sudėtinga įsivaizduoti, kaip dabar gyventume, jei 1991-ųjų perversmas būtų pavykęs ir SSRS keletą dešimtmečių būtų pratęsusi savo agoniją.
Šiame žurnalo numeryje apžvelgiame penkiolikos buvusių „broliškų“ respublikų situaciją. Baltijos valstybės atrodo tarsi stebuklas. Baltarusijoje net už plojimus gatvėse žmonės kišami į kalėjimus. Ukrainos ekonominė ir politinė evoliucija tarsi įstrigo kryžkelėje neapsisprendžiant, kuriuo keliu sukti – Maskvos ar Europos link. Moldova ir Kaukazo valstybės (prie to prisidėjo ir Rusijos užkulisiniai žaidimai) pateko į teritorinių konfliktų gniaužtus – užsienio investuotojams tos šalys atrodo tarsi raupsuotosios, o įšaldytais vadinami konfliktai bet kada gali tapti liepsnojantys.
Vidurio Azijos valstybėse diktatorių režimai visuomenes yra pasmerkę skurdui ir sąstingiui – auksiniai tironų paminklai atrodo tarsi siurrealistinė sovietmečio parodija. Tačiau jiems tai – realybė. Pati Rusija, iš esmės palaikoma išaugusių naftos ir dujų kainų, lyg didžiulis „Titanikas“ sugedusiais varikliais dreifuoja nežinoma kryptimi.
Be abejo, dabartinė Lietuvos padėtis taip pat gerintina, o pastarųjų dienų įvykiai tik paryškina ydas, neišgydytas po sovietmečio ar įgytas naujas. Tad pažvelgus į per 20 metų nueitą kelią kyla klausimas, o kokie mes būsime po 20 metų?
Ar būsime demokratiškesni? Tikėtina, kad taip. Dabartinį politinį elitą neišvengiamai pasieks kartų kaita, nes būtent sovietinis mentalitetas, mėgavimasis draudimais ir ribojimais, konkurencijos baimė partijų viduje, svarbių sprendimų atidėliojimas yra Lietuvos Achilo kulnas. Estija šį etapą išgyveno pirma. Ir tai yra svarbiausia priežastis, kodėl mažiausia iš penkiolikos posovietinių šalių yra pažangiausia, sėkmingai kovojanti su korupcija, sukūrusi palankiausias sąlygas verslui, didžiausią gerovę savo piliečiams ir visur pirmaujanti.
Ar asmeniškai tapsime savarankiškesni? Dabartinė emigracijos banga yra ne tik kerštas politikams, bet ir sovietmečio užkrato likučiai, kad kažkas tavimi turi pasirūpinti. Nekalbu apie studentus, išvykstančius įgyti geresnio išsilavinimo, ar tarptautinės karjeros laiptais kopiančius talentus. Tačiau turime pripažinti, kad emigracijos motyvu dažnai tampa ir socialinė pašalpa, siūloma turtingesnių ES valstybių, ir vietiniai darbdaviai, aprūpinantys juodu darbu, už kurį – tarsi sovietmečiu – įmanoma šiaip ne taip išgyventi. Reikėtų tikėtis, kad ateitį kuriančių čia, Lietuvoje, o ne pasirinkusių evakuaciją, po 20 metų bus gerokai daugiau.
Ar vertybes kelsime virš racionalumo? Lietuvai tėkštas Austrijos antausis, kai ši paleido Sausio 13-osios byloje įtariamą KGB karininką Michailą Golovatovą, vadovavusį Vilniaus televizijos bokštą šturmavusiam galvažudžių būriui, yra labai nemalonus. Tačiau ar mes patys neapsimetame nepastebintys to, kas vyksta Baltarusijoje, vos už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus? Beveik prieš dešimtmetį mums mesta tuomečio Prancūzijos prezidento Jacques’o Chiraco frazė – „jie praleido gerą progą patylėti“ – gerokai įskaudino. Tačiau ar ne būtent taip dabar dažniausiai ir elgiamės? Ar kiekvienais metais blėstant prisiminimams apie mūsų laisvės kainą po dvidešimtmečio sugebėsime suprasti tuos, kurie laisvės tik siekia?
Ar išmoksime tolerancijos? Emigracija yra šių dienų iššūkis Lietuvai, tačiau ateityje susidursime ir su imigracija. Tai – neišvengiama, nes mūsų valstybė dar turi potencialo ekonominei plėtrai, o senstančiai visuomenei išlaikyti reikės darbo rankų iš skurdesnių šalių.
Ar atsikratysime sovietizmo likučių? Nėra abejonių. Laikas užgydo visas ligas, o netrukus universitetus baigs pirmoji absolventų karta, kuri jau gimė nepriklausomoje Lietuvoje. Jau prieš keletą metų vienoje mokykloje atlikta apklausa, ką reiškia raidžių CK santrumpa, nustebino rezultatais. Moksleiviai atsakė „Calvin Klein“, o ne Centro Komitetas. Skeptikai gali burbėti dėl įsigalinčios vartotojų kultūros, tačiau į visa tai žvelgiant su humoru galima matyti sveikstančios visuomenės požymių.
Į ateitį tikrai galime žvelgti su optimizmu. Prisiminkime 1991 metų rugpjūčio perversmo pradžią ir suvoksime, kad blogiau nei galėjo būti niekada jau nebus.
_____________________
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
