„Standard & Poor's“ išdrįso atnešti blogą žinią Jungtinėms Valstijoms.
Anglakalbiame pasaulyje šnekant apie blogas naujienas labai populiarus posakis „Nenušauk pasiuntinio“ („Don‘t shoot the messenger“). Tačiau ką daryti, jei pranešamos žinios kokybė ir įtaka labai priklauso nuo paties pranešėjo?
Reitingų agentūra „Standart & Poor‘s“, rugpjūčio 5 dieną pirmą kartą istorijoje sumažinusi Jungtinių Valstijų ilgalaikio kredito reitingą iki AA+, ko gero, rėmėsi logika, kad pasiuntinys nėra kaltas dėl to, kad praneša blogas žinias. Tačiau kai kurie kredito reitingą suteikiančių agentūrų veiksmai vis dėlto verčia suabejoti, kad jos tėra nekaltos avelės, puolamos piktų politikų.
Pripažinimas ir pasitikėjimas
Kredito reitingo paskirtis yra teikti objektyvią ir nepriklausomą informaciją investuotojams, kad šie leisdami savo ar jiems patikėtus pinigus galėtų lengviau orientuotis painioje finansų rinkoje. Šiuo metu įtakingiausios agentūros yra „Standard & Poor‘s“ („S&P“), „Moody’s“ ir „Fitch Ratings“. Jos kontroliuoja 95 proc. vertinimo rinkos visame pasaulyje. Visos didžiojo trejeto narės įsikūrusios JAV, tačiau „Fitch Ratings“ save laiko europietiška agentūra, nes turi dviejų dalių centrinę būstinę – viena Niujorke, kita Paryžiuje.
„Moody‘s“, „S&P“ ir „Fitch“ svarba buvo įtvirtinta dar 1975 metais, kai JAV vertybinių popierių ir biržos komisija suteikė joms nacionalinės svarbos statistinio vertinimo institucijų statusą. Nacionalinis pripažinimas suteikė daugiau pasitikėjimo reitingo agentūrų vertinimais.
Tačiau pasaulyje atsirado daugybė neįvertintų rinkų, kurių pobūdis smarkiai skyrėsi nuo įprasto vakarietiško modelio. Galbūt dėl to dvidešimto amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ekonomistai pražiopsojo Azijos krizę. Aukštus reitingus turėjusios bendrovės bankrutavo, taip sukeldamos finansinę krizę visame regione. Investuotojai, pasitikėję didžiojo trejeto vertinimais, prarado šimtamilijonines sumas, o reitingų agentūros tik skėsčiojo rankomis.
Vos už kelerių metų panaši istorija pasikartojo su liūdnai pagarsėjusia energetikos bendrove „Enron“, kurią likus kelioms dienoms iki bankroto reitingų agentūrų įvardijo kaip saugią investiciją.
Šantažo purslai
Reitingų agentūros buvo įsivėlusios ir į šantažo skandalus. Praėjusio dešimtmečio viduryje agentūra „Moody‘s“ savavališkai vertino vieną didžiausių pasaulyje perdraudimo bendrovių „Hanover Re“. Suteikdama mažesnius reitingus gerus rezultatus rodančiai bendrovei „Moody‘s“ tikėjosi, jog ši galiausiai paprašys būti įvertinta.
„Hanover Re“ atsisakius vertinimo paslaugų, minėta agentūra dar labiau sumažino pelningos įmonės reitingą. Šią bendrovę Europos ekonomistai vadino visiškai stabilia ir saugia. Dėl šių vertinimų vokiečių įmonė prarado 175 milijonus dolerių.
Ta pati reitingų agentūra 2007 metais atleido kelis darbuotojus, kurie viešai apkaltino savo vadovybę klaidingų reitingų teikimu pavojingoms būsto paskoloms.
Liūdnai pagarsėję būsto bankai „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ bei finansinių paslaugų gigantė „Citigroup“ likus savaitei iki valstybinės paramos prašymo turėjo aukščiausią AAA reitingą.
Pražiopsojo finansų krizę?
Daugiausia kritikos reitingų agentūros sulaukė po prieš trejus metus pasaulį sukrėtusios finansų krizės. Likus savaitei iki investicinio banko „Bear Stearns“ bankroto, reitingų agentūra „Moody‘s“ suteikė šiam bankui AA2 reitingą, kuris nurodo, jog nėra grėsmės prarasti pinigus investuojant į šį banką. Ta pati situacija pasikartojo su investiciniu banku „Lehman Brothers“ bei tuo metu didžiausia draudimo bendrove AIG.
Liūdnai pagarsėję būsto bankai „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ bei finansinių paslaugų gigantė „Citigroup“ likus savaitei iki valstybinės paramos prašymo turėjo aukščiausią AAA reitingą. 2008 metų viduryje reitingų agentūra „Standard & Poor‘s“ suteikė Islandijos bankams AAA reitingą, nors atlikus detalų tyrimą paaiškėjo, kad Islandijos bankų kapitalo ir skolų portfelio santykis nuo 2006 metų kėlė grėsmę visos šalies ekonomikai.
Atsilygina už reitingus
Rizikos draudimo fondų analitiko Billo Ackmano teigimu, reitingų agentūrų uždarbis priklauso nuo to, kiek reitingų suteikiama. Taip pat pastebėta, kad aukščiausią reitingą gavusios įmonės buvo linkusios atsilyginti kur kas dosniau. Ko gero, todėl nuo 2000 iki 2008 metų aukščiausią reitingą gavusiųjų kiekis padvigubėjo.
JAV Senato inicijuotame tyrime dėl šalį sukrėtusios finansų krizės didžiojo trejeto agentūrų vadovai tvirtino, kad suteikiami reitingai tėra nuomonė ir neatspindi realios rizikos ar potencialaus akcijų nuvertėjimo galimybės, o už nuomonę juk nebaudžiama.
Dar 2008 metų sausį Jungtinių Tautų Prekybos ir plėtros konferencijos ataskaitoje buvo teigiama, kad kredito reitingų agentūros neturi jokio kontrolės mechanizmo, kuris galėtų apsaugoti investuotojus nuo klaidingų reitingų.
Vokietijos bankų asociacijos direktorius Siegfriedas Utzigas savo publikacijoje apie kredito reitingų agentūrų priežiūrą teigia, kad nėra būdų, leidžiančių komercinėms reitingų agentūroms didinti skaidrumą. S. Utzigo nuomone, problema ta, kad jei už reitingo suteikimą moka vertybinių popierių pardavėjas, galima laukti pernelyg aukštų reitingų. Tačiau jei už reitingus mokės investuotojai, galima tikėtis, kad šie lauks, kol įvertinimą užsakys „kas nors kitas“, dėl ko įvertinimai būtų suteikiami pavėluotai.
Ar įmanoma prižiūrėti?
2010 liepą Jungtinėse Valstijose buvo priimtas Volstrito reformos įstatymas, kuriame dėmesys skiriamas ir reitingus teikiančioms agentūroms. Šiame įstatyme numatoma, kad asmenys, kurie prarado savo pinigus dėl neteisingų reitingų, turi teisę paduoti į teismą juos suteikusias agentūras. Taip pat buvo numatoma įkurti valstybinę kredito reitingų agentūra.
Reaguodamos į galimus suvaržymus didžiojo trejeto narės pareiškė nebeleisiančios naudoti savo duomenų oficialiose Vertybinių popierių ir biržos komisijos ataskaitose. Bijodama galimų pasekmių, komisija atmetė galimybę kurti nepriklausomą reitingų agentūrą.
„Bloomberg“ duomenimis, nuo 2009 metų „Moody‘s“ ir „Standart & Poor‘s“ išleido 6,17 milijono dolerių lobistams, kovojantiems prieš reformą.
Europiečiams, siekiantiems didinti rinkų priežiūrą sekasi geriau. Pasipiktinę reitingų mažinimu Graikijai, Airijai ir Portugalijai, Europos politikai ėmėsi priemonių. Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos vadovas Stevenas Maijooras interviu „Bloomberg News“ teigė, kad didžiojo trejeto narės arba laikysis Europos Sąjungos teisės normų, arba bus priverstos sustabdyti savo veiklą. Numatoma, kad S. Maijooro vadovaujama įstaiga taps vienintele reitingų agentūras prižiūrinčia institucija Europoje, taip užtikrinant, kad šios laikytųsi įstatymų. Vis dėlto kritikai netiki sėkme, nes esą Europos teisė ir taip sunkiai skverbiasi į nacionalines valstybes, tad sunku tikėtis, kad biurus didžiuosiuose Europos miestuose turinčios agentūros bus išvytos lauk.
Trapioje pasaulinėje rinkoje klaidingos žinios pasekmės per didelės, kad būtų galima ignoruoti pasiuntinio vaidmenį.
Blogiausia, kad šiuo metu politikai yra įkalinti kredito reitingų. Jei būtų atsisakyta tikėti agentūrų perspėjimais ir galiausiai reitingas valstybei būtų sumažintas, tikėtina, kad perspėjimus ignoravę valdantieji greitai prarastų savo pozicijas, o šalies ekonomika patirtų didelių nuostolių. Kita vertus, aklai klausant reitingų, visa sprendžiamoji galia perleidžiama nestabilioms rinkoms.
Nuo pasaulinės finansų krizės, dar vadinamos Didžiąja recesija, pradžios praėjus beveik trejiems metams, pasiuntinio dilema išlieka opiu klausimu tiek politikams, tiek ekonomikos specialistams. Kredito reitingų agentūrų įtakos problema niekur nedingo. Reitingus teikiantieji ir toliau neprivalo atsakyti už savo veiksmus, o investuotojai labiau tiki agentūrų įverčiais nei politikų raminimais.
Didžiojo trejeto agentūrų lobistams ir toliau kovojant prieš didesnę rinkų priežiūrą, sunku tikėtis greitų pokyčių, o atskaitomybės ir skaidrumo nebuvimas verčia susimąstyti apie potencialius interesų konfliktus, slypinčius reitingų skaičiavimo užkulisiuose. Galiausiai neaišku, kas turėtų prižiūrėti agentūras ir ar iš viso įmanoma užtikrinti nepriklausomą vertinimą. Tačiau aišku, kad trapioje pasaulinėje rinkoje klaidingos žinios pasekmės per didelės, kad būtų galima ignoruoti pasiuntinio vaidmenį.
