Naują iniciatyvą Lietuvoje – antrus metus rengiamą Tautadienį – Panevėžyje paminėjo į Laisvės aikštę susirinkusių kelios dešimtys tautiniais kostiumais vilkinčių panevėžiečių.
Nuo senjorų iki vaikų susibūrę iniciatyvos dalyviai tikino taip norintys parodyti pagarbą tautiniam paveldui ir paskatinti lietuvius drąsiau puoštis tautiniais drabužiais ne tik per koncertus ar folkloro renginius, bet ir kasdienybėje.
Tačiau etnologai neslepia kuriamą naują tradiciją vertinantys dviprasmiškai.
Pasipuošiančiųjų daugėja
Į Tautadienio minėjimą Panevėžyje susirinko Moterų lygos, Tėviškės bei Lietuvai pagražinti draugijų, Liekupio bendruomenės nariai, kiti tautiškumui neabejingi panevėžiečiai.
Pasipuošę tautiniu kostiumu, jie fotografavosi prie Aleksandro paminklo, mieste centre kalbino praeivius, kviesdami atsigręžti į krašto paveldą.
Viena iniciatyvos dalyvių, Panevėžyje žinoma senjorė Bronė Slapšienė pasakoja, kad tautinis drabužis jos gyvenime užima ypatingą vietą.
„Labai džiaugiamės, kad Liekupio bendruomenėje įskiepijome jaunimui meilę tautiniam kostiumui. Per Jonines, Liepos 6-ąją susirenkame juo pasipuošę“, – sakė panevėžietė.
Pasak jos, pernai panevėžiečiai Tautadienį minėjo kukliau, šiemet iniciatyva sulaukė gerokai daugiau dalyvių.
„Kvietėme panevėžiečius tą dieną ir į darbą vykti jei ne su tautiniu kostiumu, tai bent su tautiniais akcentais“, – teigė B. Slapšienė.
Vilkėjo ir sovietmečiu
B. Slapšienė pirmą kartą tautinį kostiumą apsivilkusi būdama vos keturiolikos, pakviesta į pamerges.
„Nors buvo gūdus sovietmetis, mano tėvelis, Smetonos laikų pradinių klasių mokytojas, puoselėjo mūsų tautiškumą – augome mokėdami „Tautišką giesmę“ ir žinodami tikrą Lietuvos istoriją“, – kalbėjo B. Slapšienė.
Atgavus nepriklausomybę, tautinis kostiumas tapo neatsiejama jos švenčių dalimi.
Panevėžietė neslepia nusivylimo matydama, kad per valstybines šventes tautinis drabužis vis dar retas pasirinkimas.
„Širdį skauda, kai Liepos 6-ąją matau į Laisvės aikštę giedoti „Tautiškos giesmės“ ateinančius žmones su džinsais, tarsi į daržą“, – atkreipė dėmesį B. Slapšienė.
Ji pati turinti du tautinius kostiumus, kitus išdalinusi draugėms.
„Jaučiu atsakomybę ir laimę, kad galiu vilkėti mūsų senelių, prosenelių drabužį. Labai sujaudina, kai taip apsirengusi mieste sulaukiu praeivių prašymų nusifotografuoti kartu“, – šypsosi pašnekovė.
Į darbą su tautiniu kostiumu
Tautadienis Lietuvoje minėtas antrus metus iš eilės. Žmonės buvo raginami puoštis tautiniu ar baltišku kostiumu ir keliauti į miestus, darbus ar viešąsias erdves.
Jo organizatoriai skelbia, kad šiemet Tautadienis subūrė dalyvius net iš 30 Lietuvos miestų ir septynių užsienio valstybių.
Iniciatyvos idėjos autorė ir komunikacijos partnerė Gitana Baliutavičienė teigia, kad Tautadienis gimė pastebėjus, jog Lietuvoje tautinis kostiumas vis dar dažniausiai suvokiamas kaip folkloro kolektyvų atributas, o ne prasmingų gyvenimo progų drabužis.
Įžvelgia komercijos poskonį
Vis dėlto ne visi tautinio kostiumo puoselėtojai Tautadienį vertina vienareikšmiškai.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė tautinį kostiumą dažnai vilki, tačiau Tautadienio idėja etnologei kelia abejonių.
„Toks, koks jis dabar vyksta, man atrodo labai komercializuotas. Tiesiog pasipuoškime tautiniu kostiumu, o daugiau? Kur ši idėja veda?“ – svarsto L. Vilienė.
Jos manymu, daug prasmingiau tautinį kostiumą akcentuoti per valstybines šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ar Liepos 6-ąją, kuri oficialiai paskelbta ne tik Valstybės ir Tautiškos giesmės, bet ir Tautinio kostiumo diena.
„Turime tiek gražių švenčių, kurios siejasi ir su tautiniu kostiumu. Kažkodėl tomis dienomis nematome tokios aktyvios reklamos pasipuošti tautiniu kostiumu, nors tos šventės – mūsų identitetas, mūsų savastis. Gerai, kad populiarinamas tautinis kostiumas, bet Tautadienis užgožia tris mūsų gražias šventes, kurios dvasiškai siejasi su mūsų esybe ir per kurias privalėtume dėvėti tautinį kostiumą“, – pažymi L. Vilienė.
Karūnos ištekėjusioms netinka
L. Vilienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad tautinis kostiumas neretai dėvimas nesigilinant į jo prasmę ar autentiškumą.
„Matant, kaip kai kurie pasipuošia per Tautadienį, etnologams širdį skauda, nes kostiumai ne taip turėtų atrodyti“, – teigia etnologė.
L. Vilienė itin kritiškai vertina populiarėjančią madą prie tautinio kostiumo derinti karūnėles.
„Labai bijau, kad įsigali nauja tendencija, jog Liepos 6-ąją visos moterys turi būti su tautinėmis karūnėlėmis. Jei taip nutiks, iš viso bus nesąmonė. Moters galvos apdangalas atspindi jos socialinį statusą. Karūnėlė yra jaunos, neištekėjusios mergaitės galvos danga. Tikrai bijau, kad visos moterys nepradėtų jomis puoštis. Manęs klausia, o kodėl negalime? Daug ką galime. Galbūt prie karūnėlės ir bikinį galime apsivilkti. Kitą kartą prasilenkiame su savasties supratimu. Kadangi man tai labai sakralu, neteisingos interpretacijos užgauna širdį“, – kalba etnologė.
Pasak L. Vilienės, širdis džiaugiasi matant, kad yra sąmoningų abiturientų, kurie atsiimti brandos atestato ateina vilkėdami tikru tautiniu kostiumu.
„Jie supranta, kad toks drabužis vilkimas ne šiaip, o įžengiant į naują etapą. O ryšio tarp tautinio kostiumo ir vidinės brandos aš Tautadienyje nematau“, – pabrėžia etnologė.
Tinka ir oficialiuose priėmimuose
Visgi L. Vilienė sako visiškai sutinkanti, kad tautinį kostiumą reikia populiarinti.
Pati turi du valstietiškus, vieną miestietišką tautinį kostiumą ir dėvinti keturis galvos apdangalus, skirtus ištekėjusiai moteriai.
„Dėvėdama tautinį kostiumą jaučiuosi labai gerai. Jį galima vilkėti ir oficialiuose priėmimuose, kur nurodytas aprangos kodas – niekada nepraloši. Man jis labai artimas“, – sako L. Vilienė, taip pasipuošianti kartais ir tris sykius per savaitę.
P. Židonio nuotr.
