G. Papandreou atstovaujamos Graikijos likimas didele dalimi priklausys nuo to, kaip elgsis A. Merkel.
Finansų rinkose didėjant nerimui dėl euro zonos šalių nesugebėjimo susitvarkyti su savo skolomis, vis garsiau skamba skeptiškos nuomonės dėl pačios euro zonos ateities, ir vis daugiau analitikų bei politikos veikėjų sutaria, kad norėdama išsaugoti eurą ES turės imtis bendros fiskalinės politikos. Tačiau ar tai įmanoma?
Kelios pastarosios savaitės euro zonos valstybėms nebuvo pačios sėkmingiausios. Naujuoju „Europos ligoniu“ tituluojamos Graikijos skolas greičiausiai teks restruktūrizuoti, o prie kreditorių nemalonę užsitraukusių euro zonos periferijos šalių klubo prisijungė vienas didžiausių ES ūkių – Italija. Be to, pasklido abejonės dėl Prancūzijos bankų sektoriaus stabilumo.
Siekdamas nuraminti išsigandusius investuotojus Europos centrinis bankas (ECB) paskelbė, kad esant reikalui pirks Italijos bei Ispanijos obligacijas. Tačiau nors finansų rinkose kilusi panika aprimo, pasigirdo kalbų, kad ECB neturėtų taip aktyviai kištis į fiskalinius euro zonos reikalus, nes taip centrinis bankas rizikuoja prarasti savo politinę nepriklausomybę.
Taigi šiuo atveju, kaip ir bendros energetinės ar užsienio politikos klausimais, ES susiduria su ta pačia nemalonia realybe: vienintelis būdas išspręsti problemas yra suderinti skirtingus šalių narių interesus ir surasti kompromisą. Čia svarbiausią vaidmenį vaidina dvi ES „centro“ šalys – Vokietija ir Prancūzija. Būtent nuo šių valstybių sprendimo priklauso, ar bendra fiskalinė politika išliks utopija, ar įgaus konkretų pavidalą. Visgi antradienį vykusio šių šalių lyderių susitikimo rezultatai nenuteikia optimistiškai.
Sunerimę investuotojai liko nepatenkinti susitikimu, nes ekonomiškai stipriausių euro zonos šalių lyderiai nepriėmė jokių realių sprendimų.
Iš Angelos Merkel vizito į Paryžių buvo tikimasi konkrečių sprendimų, pastumsiančių euro zoną bendros fiskalinės politikos link. Sekmadienį ji bei Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy atmetė pasiūlymą dėl bendrų euroobligacijų motyvuodami fiskalinės politikos koordinavimo stoka. Šį pasiūlymą kai kurie analitikai laiko realiausia priemone euro zonos periferijos skoloms refinansuoti.
Sunerimę investuotojai liko nepatenkinti susitikimu, nes ekonomiškai stipriausių euro zonos šalių lyderiai nepriėmė jokių realių sprendimų, tik miglotai kalbėjo apie galimą mokesčių suvienodinimą visoje pinigų sąjungoje bei mokesčio už finansinius sandorius įvedimą biudžeto pajamoms padidinti.
Vis dėlto nors susitikimo rezultatai yra nemalonūs, bet jų negalima pavadinti netikėtais. Visų pirma, A.Merkel vizitas neabejotinai buvo reikalingesnis Prancūzijos prezidentui N. Sarkozy. Daugelis Prancūzijos politikų pritaria siūlymui euro zonos skolas pasidalinti išleidus euroobligacijas bei laukia konkrečių veiksmų siekiant koordinuoti fiskalinę euro zonos narių politiką.
Tiesa, negalima teigti, kad N. Sarkozy liko nieko nepešęs: susitikimo metu A. Merkel pareiškė, jog euro zonos šalys į savo konstitucijas turėtų įtraukti reikalavimą turėti subalansuotą biudžetą. Tai papildomas argumentas šią auksinę taisyklę įteisinti siekiančiam ir su smarkiu socialdemokratų pasipriešinimu susiduriančiam Prancūzijos prezidentui. Nepavykus šiai iniciatyvai Prancūzijai gresia prarasti AAA skolinimosi reitingą, o tai prieš kitais metais vyksiančius rinkimus dar labiau nusmukdytų N. Sarkozy populiarumą.
Tikėtina, kad Prancūzija ir toliau sieks glaudžiau bendradarbiauti su Vokietija. Tai N. Sarkozy veikiausiai atneštų politinių dividendų: laikraščio „Le Parisien“ apklausos duomenimis, prancūzai labiausiai pasitiki būtent Angelos Merkel sugebėjimais – kone pusė apklaustųjų nurodė ją kaip asmenį, turintį daugiausia šansų išspręsti krizę.
Tačiau pati A. Merkel turi kur kas mažiau paskatų imtis ryžtingų sprendimų: susitarimas koordinuoti fiskalinę politiką veikiausiai nuramintų finansų rinkas, tačiau ne jos rinkėjus. Vokiečiai puikiai suvokia, kad mainais į euro zonos periferijos šalių pasižadėjimą laikytis griežtesnės fiskalinės drausmės centrui tektų ir toliau dalintis šių valstybių skolos naštą. O tai jiems jau ima įkyrėti.
Nors ir turėdama opozicinių partijų palaikymą, A. Merkel gali susidurti su pasipriešinimu savo pačios koalicijoje, kai rugsėjį parlamente mėgins patvirtinti liepos 21 d. euro zonos vadovų susirinkime priimtą krizės valdymo planą, į kurį įeina 440 mlrd. eurų vertės gelbėjimo paketas bei Europos stabilumo mechanizmo kaip nuolatinio gelbėjimo fondo įtvirtinimas.
S. Berlusconi taupymo planas sulaukė pagyrimų, tačiau neaišku, ar jį pavyks įgyvendinti Italijoje.
Be to, A. Merkel rizikuoja dar labiau nuvilti potencialius rinkėjus – ji jau neteko daugelio verslininkų paramos, kurie nepatenkinti ne tik skolų išpirkinėjimo politika, bet ir Bundestago sprendimu iki 2022 m. atsisakyti atominės energijos. Taigi finansinei euro zonos ašiai Vokietijai neturint paskatų imtis konkrečių veiksmų, bendros fiskalinės politikos ateitis atrodo miglota.
Be to, net ir pavykus susitarti dviem euro zonos centro šalims, pasiekti visus tenkinantį kompromisą gali būti dar sunkiau: fiskaline drausme pasižyminčios euro zonos naujokės, tokios kaip Slovakija ar perteklinį biudžetą turinti Estija taip pat gali būti nepatenkintos prievole dalintis skolas.
Maža to, visada išlieka klausimas, ar euro zonos periferija, net ir sutikusi susiveržti diržus, realiai sugebės tai padaryti – Graikijoje protestai nerimsta iki šiol, o Silvio Berlusconi taupymo planas, nors ir sulaukęs pagyrų iš ECB, Italijos visuomenės buvo sutiktas itin priešiškai ir vadinamas „nesąžiningu“.
