T. Andriuškevičius.
Vilniaus biržoje seklu, likvidumas menkas, mažai naujų emisijų, stinga rimtesnių tarptautinių institucinių investuotojų. Visa tai tiesa. Dar daugiau – pastaraisiais metais šios negatyvios tendencijos tik stiprėjo, o kai kurios bendrovės, tarsi spėdamos, kad nedidelis „NASDAQ OMX Vilnius“ laivelis nuskęs, pradėjo darytis šiltos vietos Varšuvoje. Lygiai tas pats galioja biržoms Taline ir Rygoje, ypač pastarojoje.
Verslininkai nemato buvimo biržos sąrašuose privalumų. Didelės privačios Lietuvos bendrovės, nepaisant jų vadovų svarstymų apie skaidrumą ir vertės pasitikrinimą, į biržos sąrašus neskuba. Birža bando privilioti naujas bendroves lengvindama įtraukimo į sąrašus procedūras (alternatyvi prekybos platforma „First North“), tačiau toks palengvinimas iš esmės nieko nelemia, jei investuotojai nesidomi konkrečia įmone.
Galop, jei įmonės nustos jausti buvimo biržos sąrašuose naudą, jos tiesiog viena po kitos trauksis iš biržos. Po viso to, kas parašyta, būtų galima daryti išvadą, kad biržą reikia uždaryti. Ir padėti tašką. Tačiau tai būtų labai skubota ir nepasverta išvada.
Uždaras ratas
Pagrindinė mūsų kapitalo rinkos (kurią ir „simbolizuoja“ birža) nepatrauklumo priežastis yra tai, kad institucinių ir privačių investuotojų bazė Baltijos šalių biržose yra maža ir skurdi, o stambesni užsienio investuotojai ir fondai čia nesirodo dėl likvidumo stygiaus.
Lietuviškos bendrovės perkėlimas į kitą biržą šalia daug didesnių įmonių nepadaro jos nei likvidesne, nei patrauklesne. Veikiau atvirkščiai – smulkiesiems vietos investuotojams ji yra tiesiog mažai pažįstama ir nepastebima vietos milžinų šešėlyje.
Kapitalo rinkose egzistuoja priklausomybė tarp įmonės kapitalizacijos (darant prielaidą, kad laisvoje prekyboje esanti akcijų dalis yra pakankamo dydžio) ir akcijų likvidumo. Paprastai, kuo mažesnė įmonės kapitalizacija, tuo mažesnis jos akcijų likvidumas. Priklausomai nuo to, kuriuos kriterijus taikysime, visos arba beveik visos Baltijos šalių biržose esančios bendrovės papuola į mažos kapitalizacijos kategoriją, net ir tos, kurios mūsų akimis gali atrodyti kaip labai didelės įmonės. Todėl Baltijos šalių biržos laikomos nelikvidžiomis.
Dėl tos pačios priežasties jos neįdomios daugumai institucinių investuotojų, kuriems likvidumas yra būtina sąlyga. Tačiau lietuviškos bendrovės perkėlimas į kitą biržą šalia daug didesnių įmonių nepadaro jos nei likvidesne, nei patrauklesne. Veikiau atvirkščiai – smulkiesiems vietos investuotojams ji yra tiesiog mažai pažįstama ir nepastebima vietos milžinų šešėlyje.
Norėčiau priminti, kad prekyba „Olympic Entertainment Group“ ar „Silvano Fashion Group“, kurios abi yra įtrauktos tiek į Varšuvos (WSE), tiek į Talino biržų sąrašus, akcijomis „migravo“ atgal į Taliną. Panašu, kad „Agrowill“ variantas yra ar bus toks pats. O „Avia Solutions Group“ vidutinė dienos apyvarta Varšuvoje lygiai tokia pat sąlyginai menka, skirtumas tik tas, kad šios bendrovės atveju likvidumas neturi kur migruoti, nes Varšuva yra vienintelė listingavimo vieta. „Teo LT“ akcijų prekyba GDR forma Londone praktiškai nevyko. Didžioji dalis GDR sertifikatų buvo konvertuoti ir prekyba akcijomis „migravo“ atgal į Vilnių, kol galiausia GDR programa apskritai buvo panaikinta.
Panacėjos beieškant
Tačiau Lietuvos verslininkai, kurie bent teoriškai galvoja apie ėjimą į biržą, ignoruodami tiek bendrą logiką, tiek jau įvykusius precedentus, it zombišką mantrą kartoja: „Vilniaus birža – blogai, o Varšuvos birža – gerai“.
Šiam požiūriui keistis nepadeda ir Varšuvos biržos reklamavimo kampanija, kurios metu nutylima, kad Baltijos šalių biržose esama puikiai čia besijaučiančių bendrovių („Teo LT“, „Olympic Entertainment Group“, „Tallink“ ir kt.), o Varšuvos biržoje apstu mažų ir nelikvidžių įmonių.
Biržų verslas yra turėti kuo daugiau emitentų. Atitinkamai WSE vilionės šviesios ateities pažadais yra visiškai suprantamos. Deja, kalbant apie konkrečius atvejus, pačių Lenkijos institucinių investuotojų nuomonė dėl Baltijos įmonių patrauklumo yra daug „žemiškesnė“. Aišku ir tai, kodėl Ukrainos ar Rusijos bendrovės eina į Varšuvą, nes vietinės biržos ir priežiūros institucijos nepakankamai gina investuotojų interesus, nepalaiko skaidrumo ir korporatyvinio valdymo standartų. Tačiau tas netinka Baltijos šalių biržoms, nes čionykštės sąlygos visiškai atitinka aukštus NASDAQ OMX ir ES direktyvų standartus.
Objektyvumo vardan reiktų paminėti, kad buvimas Varšuvoje ar kitoje užsienio biržoje greta listingavimo Vilniuje gali būti naudingas naujų emisijų platinimo atveju, siekiant pritraukti kai kuriuos Lenkijos institucinius investuotojus, kurių investavimo politikoje numatyti tam tikri indekso apribojimai. Tačiau viena vis tiek aišku, kad, remiantis ankstesniais pavyzdžiais, anksčiau ar vėliau visa ar beveik visa prekyba sugrįš į „namų“ biržą.
Nepaisant to, kad Varšuvos biržos alternatyva mūsų bendrovėms yra iliuzinis gėris, keletą naudingų patirčių kaimynai mums visgi gali pasiūlyti. Stebuklingų augimo piliulių nėra, tačiau galimybių pagerinti situaciją yra.
Ar Lietuvoje veikiančių pensijų fondų pinigai galėtų tapti dopingu biržai? Teoriškai – taip. Tačiau nei politiškai, nei juridiškai toks žingsnis beveik neįgyvendinamas.
Varšuvos biržos sėkmę lėmė pora paprastų dalykų: 1. Vietos pensijų fondai, kurie akcijoms skirtą dalį de facto privalo investuoti tik į WSE listinguotas bendroves. 2. Nuolatinis didelės kapitalizacijos privatizuojamų įmonių srautas, kuris pritraukė daugybę užsienio investuotojų.
Ar Lietuvoje veikiančių pensijų fondų pinigai galėtų tapti dopingu biržai? Teoriškai – taip. Tačiau nei politiškai, nei juridiškai toks žingsnis beveik neįgyvendinamas. Taip, Lenkijoje tokia sistema veikia iki šiol ir tikrai prisidėjo auginant Varšuvos biržos raumenis. Tačiau ES mano, kad dirbtinis pinigų srautų nukreipimas iškreipia konkurenciją ir laisvo pasirinkimo principus, todėl WSE patrauklumas baigsis, kuomet anksčiau ar vėliau bus nuimti apribojimai Lenkijos pensiniams fondams. Taip pat tikėtina, kad dar iki to Lenkijos investuotojai gali „atsikąsti“ Baltijos šalių bendrovių ir jomis domėsis dar mažiau nei dabar.
Faktas, kad kol kas nesiseka privilioti didžiausių Baltijos šalių įmonių į vietos biržas. Tačiau tokios misijos lengvai gali imtis valstybė. Transporto, valstybės NT valdymo ar energetikos bendrovių atvedimas ar jau esančių Vilniaus biržoje įmonių akcijų emisijos gerokai padidintų biržos likvidumą. Tai, savo ruožtu, pritrauktų daugiau investuotojų ir didžiąsias privačias įmones pavyktų lengviau įtikinti skaičių ir argumentų kalba.
Beje, ekonomikos augimo ir paskolų bumo metu meškos paslaugą Baltijos šalių biržoms padarė bankai. Paskolos buvo tokios pigios ir lengvai gaunamos, kad patogesnio ir pigesnio būdo pritraukti kapitalo tuo metu tiesiog nebuvo. Dabar situacija pasikeitusi ir kai kurioms įmonėms būtent birža galėtų būti patogiausias įrankis kapitalui generuoti, tačiau padaryti tai šiuo metu gana sunku dėl labai skeptiško investuotojų požiūrio į Baltijos šalių ūkius ir nepalankios situacijos kapitalo rinkose apskritai.
Trys viename – geriau
Taip pat reikia pripažinti, kad trys atskiros biržos Vilniuje, Rygoje ir Taline greičiausiai yra neracionalu. Visame pasaulyje biržos stambėja jungdamosi. JAV jau anksčiau vykę pokyčiai iš esmės buvo panašūs – vietos ar regioninės biržos išnyko arba sumenko, o didžiosios iškilo. Biržos konkuruoja su didesnėmis biržomis ir MTF (daugiašalės prekybos sistemos), valdomomis didelių finansinių grupių. Tokioje aplinkoje vienos regioninės biržos sukūrimas būtų logiškas žingsnis, juolab kad visos trys biržos priklauso tam pačiam savininkui.
Bendra Baltijos šalių birža, nors iš esmės ir neveiktų atskirų bendrovių kapitalizacijos dydžio, tačiau padėtų sukurti likvidumo iliuziją per padidėjusį bendrą kapitalizacijos dydį.
Be to, tokios biržos „arealas“ sutaptų su investuotojų suvokiamos Baltijos šalių ekonominės erdvės arealu. Investuotojai niekada nelaikė Lenkijos ir Lietuvos viena rinka. Tuo tarpu Baltijos šalis – taip. Todėl mintis sukurti bendrą Baltijos šalių biržą yra daug logiškesnė, nei mintis „atsiduoti“ WSE. Bendra Baltijos šalių birža, nors iš esmės ir neveiktų atskirų bendrovių kapitalizacijos dydžio, tačiau padėtų sukurti likvidumo iliuziją per padidėjusį bendrą kapitalizacijos dydį. Baltijos šalių birža taptų bent šiokia tokia atsvara Varšuvos biržos traukai.
Tačiau net jei taip neįvyks, Vilniaus birža ir toliau išliks gyvybinga. Galbūt vietinė kapitalo rinka nėra tobula, tačiau mes nieko geresnio neturime, o kiti, drįsčiau teigti, nieko geresnio nesiūlo. Birža turi teisę egzistuoti ir jai nieku gyvu negalima leisti užsidaryti. Didesnės bendrovės gali tikėtis pakliūti į didesnes užsienio biržas, tačiau mažesnės to padaryti negalėtų. Tai reikštų, kad smulkesnės įmonės, kurios yra ekonomikos augimo pagrindas, netektų galimybės viešai pritraukti kapitalo.
____________________
Tomas Andriuškevičius yra „SEB Enskilda Lietuva“ asocijuotasis direktorius
