Karą išgyvenančioje Ukrainoje teatras šiandien tampa ne tik menu, bet ir prieglobsčiu. Pilnos salės, medžiojami bilietai, kasdien rodomi spektakliai – būtent tokią jo galią savo akimis išvydo neseniai prie Panevėžio teatro „Menas“ trupės prisijungusi aktorė Ilona Doveiko, dirbdama nacionaliniuose Ukrainos teatruose.
Ukrainoje matytas teatro alkis dar kartą priminė: menas gali gydyti, telkti ir padėti žmogui išgyventi net sunkiausiomis aplinkybėmis.
Panevėžys pasirinko
Jaunosios kartos aktorė, Vilniuje gimusi ir augusi Ilona Doveiko šiandien gyvena intensyviu kūrybiniu ritmu. Iš sostinės į Panevėžį ji atsinešė smalsumą, atvirumą ir troškimą nuolat ieškoti naujų kūrybos formų.
Aktorystė jai nėra vien profesija – tai gyvenimo būdas, kuriame telpa nuolatinis augimas, abejonės, atradimai ir labai žmogiškas ryšys su pasauliu.
Visai neseniai I. Doveiko gyvenime prasidėjo naujas etapas – ji prisijungė prie Panevėžio teatro „Menas“ trupės.
Į Aukštaitijos sostinę aktorę ir atvedė teatro magija.
Iš pradžių I. Doveiko pamatė, kad organizuojama atvira atranka aktoriams, norintiems prisijungti prie „Meno“ trupės, vėliau sekė kvietimas prisidėti prie projekto „Smash“, vesti teatro dirbtuves, o netrukus – ir pasiūlymas tapti teatro bendruomenės dalimi.
„Dar nežinau kodėl, bet jaučiu, kad Panevėžys mane pasirinko ir turiu būti čia“, – šypsosi I. Doveiko.
Teatrų miestas
Pirmasis įspūdis apie Panevėžį Ilonai buvo netikėtai malonus.
Anot jos, miestas pasirodė gyvas, atsinaujinęs, tvarkingas, jaukus, daug gamtos ir vietos kultūrai, menui, renginiams, kūrybai.
Nauja teatro bendruomenė I. Doveiko irgi priėmė draugiškai – tiek kolegos, tiek aplinka suteikė saugumo jausmą naujo etapo pradžioje.
„Džiaugiuosi, kad turiu kolegų, kurie nuo pirmos darbo dienos maloniai priėmė ir į kuriuos galiu kreiptis pagalbos ar užduoti kvailą klausimą“, – juokiasi Ilona.
Nors prieš atvykdama neturėjo išankstinių lūkesčių, Panevėžyje ji atrado skirtingų teatro tradicijų sintezę.
„Be jokios abejonės, apie J. Miltinio teatro mokyklą neįmanoma nežinoti, bet atvykusi į Panevėžį įsitikinau, kad šitame mieste yra vietos skirtingoms teatro tradicijoms skleistis, o žiūrovas turi iš ko rinktis“, – pažymi aktorė.
Karo fone – meno troškimas
Ar teatras vis dar gali keisti žmogų? Ilona neabejoja: gali.
„Visi menai gali keisti žmogų, jei tik jis pats to nori“, – įsitikinusi I. Doveiko.
Ypač stipriai teatro reikšmę ji pajuto Ukrainoje, kur karo akivaizdoje žmonės veržiasi į spektaklius. „Salės perpildytos, bilietai medžiojami, spektakliai rodomi kiekvieną dieną“, – pasakoja aktorė. Pasak jos, teatras ten tampa vieta, kur žmonės gali išgyventi emocijas, kurias realybėje užgniaužia, permąstyti patirtis ar tiesiog ieškoti vilties.
Lietuvoje, anot I. Doveiko, žiūrovai labai skirtingi: vieni ieško šviesos, kiti – atsipalaidavimo po darbų ir galimybės smagiai pasijuokti, treti trokšta tikrumo, o kai kurie galbūt tiesiog ieško naujos vietos, kurią galėtų pažymėti greta nuotraukos socialiniuose tinkluose.
„Tikiuosi, kiekvienas teatre atranda tai, ko ieško. Jei ne, kviečiu į teatrą“, – šypsosi Ilona.
Ukrainoje palaikė vietine
Šiuo metu Ilona gyvena itin darbingomis ir kūrybingomis nuotaikomis.
Neseniai kartu su teatro „Menas“ komanda pristatyta spektaklio „Bulvės metafizika“ premjera, įkvėpta vieno reikšmingiausių Lietuvos filosofų, panevėžiečio Arvydo Šliogerio tekstų, o priešakyje laukia ir daugiau kūrybinių darbų ir teatre, ir už jo ribų.
„Galimybė kurti, ieškoti, analizuoti, fantazuoti, improvizuoti ir laisvai dalintis idėjomis išties yra tai, kas mane džiugina profesiniame kelyje“, – sako I. Doveiko.
Vieną stipriausių emocinių pėdsakų Ilonos profesiniame kelyje paliko darbas Ukrainoje su režisieriumi Jokūbu Braziu.
2023 metais Ivano Frankivsko mieste ji dirbo prie spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“, o 2024-aisiais – prie „Prikaltojo Prometėjo“ Kyjive.
Kūrybiniai procesai Ukrainoje Ilonai tapo ne tik profesine, bet ir žmogiška patirtimi.
„Abu spektakliai man labai brangūs, o kūrybinį procesą prisimenu iki šiol – kiekvienas kūrybinės komandos narys į spektaklius įdėjo dalelę savęs. Į emocinę atmintį įsirėžė jausmas, jog tai, ką darai, turi prasmę ir yra reikalinga“, – sako aktorė.
Pati Ilona neturi šaknų ar giminių karo draskomoje Ukrainoje – arba bent jau to nežino.
Ukrainiečių kalbą ji pradėjo mokytis savarankiškai nuo didžiojo karo pradžios klausydama dainų ir laidų.
„Tik nuvažiavusi dirbti į Ukrainą iš vietinių sužinojau, kad mano pavardė turi ukrainiečių kalbai būdingą galūnę, daugelis manė, kad esu vietinė“, – šypsosi Ilona.
„Be jokios abejonės, apie J. Miltinio teatro mokyklą neįmanoma nežinoti, bet atvykusi į Panevėžį įsitikinau, kad šitame mieste yra vietos skirtingoms teatro tradicijoms skleistis, o žiūrovas turi iš ko rinktis.“ I. Doveiko
Nuo psichologijos prie vaidybos
Pirmoji pažintis su scena I. Doveiko užklupo itin anksti.
Ji prisimena, kad dar darželyje su didžiausiu malonumu vaidindavo, šokdavo, grodavo, rengdavo namų koncertus ir įvairius pasirodymus.
Yra baigusi muzikos mokyklą, fortepijono specialybę.
„Vaikystėje buvau gana berniukiška, tačiau mokėjau virsti pamaiva, kai mama įjungdavo kamerą“, – šypsosi aktorė.
Ilgą laiką teatras I. Doveiko atrodė tik smagus laisvalaikio užsiėmimas. Aplinkoje nebuvo menininkų, todėl aktorystė neatrodė rimta profesija.
„Žiūrėdavau vaidybinius filmus ir galvodavau: ,,aš irgi taip galėčiau“. Bet greitai nuvydavau tas mintis į šalį, nes neturėjau savo aplinkoje artimų žmonių, kurie būtų pasirinkę kūrybinę, meninę profesiją. Teatras ir kiti menai tebuvo labai smagus laisvalaikio leidimo būdas“, – pasakoja Ilona.
Viskas pasikeitė pradinėse klasėse, kai teatro būrelio mokytoja simboliškai per Teatro dieną pakvietė profesionalius aktorius papasakoti apie savo darbą.
Tuomet I. Doveiko pirmą kartą išgirdo apie Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir suprato, kad aktorystės galima mokytis profesionaliai.
„Nuo to laiko pradėjau vertinti aktorystę kaip „normalią“ profesiją, – prisimena Ilona. – Esu dėkinga mamai, kuri vežiojo mane į spektaklius vaikams, savaitgalinę mokyklėlę, šokio ir dainavimo konkursus. Taip pat džiaugiuosi, kad tėvai palaikė mano norą stoti į muzikos mokyklą, o dar vėliau – ir į akademiją.“
Vis dėlto galutinį sprendimą rinktis vaidybą Ilona priėmė tik paskutinę akimirką – likus pusmečiui iki egzaminų, reikalingų stojant į psichologiją.
„Galiausiai tvirtai sau pripažinusi, kad noriu studijuoti vaidybą, jų atsisakiau ir pradėjau ruoštis stojimams į akademiją. Labai džiaugiuosi šiuo sprendimu“, – šypsosi Ilona.
Mokėsi iš geriausiųjų
Lemtingu postūmiu į aktorystę Ilonai tapo teatro studija „Žmogonai“, veikusi Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje.
„Likimas susiklostė taip, kad įstojusi į gimnaziją buvau pastebėta teatro mokytojos Aldonos Ramelienės. Ji pakvietė vaidinti jos teatro studijoje. Teatro pamokose bei repetuodama vakarais studijoje jaučiau, kad man ten gera, jog ten mano vieta“, – pamena I. Doveiko.
Šis jausmas tapo svarbiausiu impulsu pasirinkti aktorystę.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete Ilona studijavo vaidybą.
Jos kurso vadovas buvo vienas garsiausių Lietuvos teatro ir kino meistrų Valentinas Masalskis.
Akademinį laikotarpį Ilona prisimena kaip labai intensyvų.
„Pastatėme nemažai spektaklių, su kuriais gastroliavome po Lietuvą, dalyvavome įvairiuose konkursuose bei festivaliuose. Išmokau dirbti didelėse skirtingų žmonių komandose, partneriauti“, – sako ji.
Tačiau svarbiausia pamoka buvo ne tik profesiniai įgūdžiai.
„Dėstytojas V. Masalskis dažnai sakydavo, jog jo pagrindinis tikslas yra mus išmokyti būti gerais žmonėmis. Tikiuosi, jam pavyko“, – šypsosi pašnekovė.
Traukia nežinomybė
Paklausta, ką šiandien reiškia būti aktore, Ilona sako, kad ši profesija nuo jos jau neatsiejama. O kartu reikalaujanti kiek kitokio gyvenimo būdo, nei galbūt daugeliui įprasta.
„Žiūrovai nedažnai susimąsto apie tai, kad jei spektaklis prasideda 19 valandą, aktorius ryte dar gali turėti kito spektaklio repeticiją, per pietus techninę rodomo spektaklio repeticiją, o po jos dar ,,perbėgą“. Ir kas be ko, aktorių darbingiausios dienos – savaitgaliai“, – pasakoja I. Doveiko.
Ji atvirai kalba ir apie abejones, kurios kartais aplanko kūrybiniame kelyje.
„Jų buvo. Ir nemažai“, – pripažįsta aktorė.
Pasak jos, dažniausiai abejonės sustiprėja tada, kai trūksta kūrybinio darbo. Tada joms tarsi atlaisvėja vietos.
Šiandien Ilonai teatre įdomiausia nežinomybė ir paieškos.
„Mėgstu smalsiai ieškoti ir bandyti vis ką nors naujo“, – sako pašnekovė.
Nuo pamokų iki scenos
Vaikystėje Ilona svajojo būti mokytoja. Šiandien ši svajonė tam tikra prasme taip pat išsipildė – aktorė dirba teatro mokytoja tarptautinėje mokykloje Vilniuje ir pedagoginį darbą vadina itin prasmingu.
„Bet gal jau tada norėjau būti aktore, tik pati to dar nežinojau? Kokius aš performansus krėsdavau, kai grįžusi namo iš paruošiamosios grupės jaunesniajam broliui įsijautusi dėstydavau paskaitas! Vargšas vaikas pirmoje klasėje neturėjo ką veikti, nes sesės performansų metu išmoko visą pirmos klasės kursą…“ – juokiasi Ilona.
Mokytojos darbas I. Doveiko atrodo auginantis bei mokantis ir ją pačią.
„Darbas su vaikais padeda nesusenti vidumi – tarp nuoširdžių, atvirų, smalsių mažų žmonių sunku pačiam tokiam nebūti“, – įsitikino aktorė.
Vis dėlto pedagoginis darbas ją privertė kitaip pažvelgti į mokytojo profesiją.
„Tik pati pradėjusi dirbti mokytoja, ėmiau kitaip vertinti šį darbą, pavyko geriau suprasti kai kuriuos savo mokytojus. Mokytojas atsakingas ne tik už savo, bet ir už dešimtis, šimtus, o kažkas ir už tūkstančius kitų gyvenimų. Norėčiau, kad visuomenė pajustų tą svarbą ir pradėtų labiau vertinti mokytojus“, – pabrėžia Ilona.
Pasak I. Doveiko, teatro pamokos turi ypatingą pranašumą – jose mokymasis vyksta kitaip.
„Man, kaip teatro atstovei, gal kiek lengviau rasti raktą į vaiko širdį, nes teatro pamokose yra begalė skirtingų veiklų, užduočių bei būdų, kaip sudominti vaiką ir sukurti sąlygas atsiskleisti. Teatro pamokose mokymasis vyksta per žaidimą, o žaisti, tikiu, mėgstame visi“, – šypteli pašnekovė.
Už teatro ribų
Nulipusi nuo scenos Ilona labiausiai vertina laiką gamtoje ir artimų žmonių draugiją.
Svarbiausi prioritetai gyvenime išlieka labai žemiški: sveikata, mylimi žmonės šalia, prasmingas darbas, o kasdienybėje – gamta ir skani kava.
Aktorei patinka keliauti, skaityti, lankytis spektakliuose, meno parodose, koncertuose, taip pat – dalyvauti protmūšiuose.
„Net ir už teatro ribų labai mėgstu žaisti, esu azartiška“, – šypsosi Ilona.
Nors planų ir idėjų netrūksta, I. Doveiko prisipažįsta labiau mėgstanti kalbėti apie jau nuveiktus darbus nei apie ateitį.
Svarbiausias principas, kuriuo šiandien ji vadovaujasi, labai paprastas: ką darai – daryk gerai.
Būtent todėl ji siekia nuolat augti profesiškai, o kartu išsaugoti nuoširdumą tame, ką daro.
„Atrodo, kad kaip visada trūksta laiko visoms idėjoms įgyvendinti. Linkiu sau nuoširdžiai, smalsiai kurti, tikiuosi ir toliau mokytis bei augti“, – sako teatro „Menas“ aktorė.
