Kaimynai gyvena visai šalia, tačiau pasitaiko, kad nežinome net jų vardų. Vieniems kaimynystė baigiasi mandagiu pasisveikinimu laiptinėje, kitiems ji tampa tikra bendryste – kartu kasamas sniegas daugiabučio kieme, prižiūrimi augintiniai ar net patikimi namų raktai.
Svetur gyvenę panevėžiečiai pastebi ir tautinius kaimyniškų santykių skirtumus – italai pažįsta visus savo kaimynus ir sveikinasi net su nepažįstamaisiais, o uždari ir santūrūs norvegai itin gerbia kaimynų privatumą ir ramybę. Tad panevėžiečių klausiame, kokie jų santykiai su kaimynais?
Jolita SKUKAUSKAITĖ
Juozo Miltinio dramos teatro aktorė
Nemanau, kad santykiai tarp kaimynų mieste ir kaime skiriasi.
Jei bendrauji su kaimynais, tai ir nėra skirtumo, kur gyveni. Santykiai priklauso nuo pačių žmonių. Nepasakyčiau, kad daug bendrauju su savo kaimynais. Mano darbas mieste, išvažiuoju ten.
Bet kai susitinkame, pamojuojame vieni kitiems. Su vienais kaimynais gal daugiau bendrauju, su kitais mažiau, bet su visais sveikinamės ir nesipykstame. Nelabai ir turime dėl ko pyktis.
Žmonės pasakojo, kad anksčiau Miežiškiuose buvo rengiamos kaimynų dienos, bet dabar nunyko. Buvo kalbama, kad tradiciją reikėtų atnaujinti – būtų visai smagu.
Mane kaimynai buvo nustebinę. Kai atsikrausčiau gyventi į Miežiškius, vienas kaimynas pasisiūlė nupjauti žolę, nes dar neturėjau žoliapjovės. Visada primindavo, kad prireikus kreipčiausi.
Pas mane jokių daržų nėra, tad kitas kaimynas palygino žemę. Duoda pomidorų. Viena kaimynė šiemet jau davė ridikėlių, kad parneščiau dukrai. Tokie malonūs kaimyniški santykiai.
Drąsiai patikėčiau kaimynams ir namų raktus. Ir pati esu pasisiūliusi prižiūrėti kaimynų šuniuką, kol jie bus išvykę.
Lina BUDREIKAITĖ
Panevėžio lopšelio-darželio „Žilvitis“ direktorė, Aukštaičių-Žemaičių bendruomenės pirmininkė
Gyvenu daugiabutyje. Su vienais kaimynais tik pasisveikiname prasilenkdami laiptinėje, su kitais kartu švenčiame šventes, dalijamės ne tik duona ir druska, bet ir pasirūpiname vienas kito gyvūnais. Turiu tokių kaimynų, kuriems drąsiai patikiu savo namų raktus.
Man atrodo, kad užmegzti draugišką ryšį nėra sunkiausia. Kur kas sudėtingiau jį išlaikyti. Pastebiu, jog jauni žmonės šiandien retai ilgiau užsibūna vienoje vietoje – vos spėji susidraugauti, o jie jau kraustosi į naujus namus. Todėl stipriausios draugystės su kaimynais mano gyvenime užsimezgė dar tada, kai tik atsikėliau gyventi į daugiabutį. Jas patikrino laikas. Dalis kaimynų dabar jau vyresnio amžiaus, tad vis dažniau vieni kitiems padedame ir kasdieniuose reikaluose.
Būdama bendruomenės pirmininke, matau ir kitą pusę – kai reikia švęsti ar susiburti smagiam vakarui, žmones sukviesti labai lengva. Tačiau vos prireikia talkos ar bendro darbo, norinčiųjų gerokai sumažėja. Ne kartą organizavome aplinkos tvarkymo akcijas, tačiau į jas ateina vos keli. Tada tenka kalbinti kiekvieną asmeniškai, prašyti pagalbos.
Bet bendruomenės šventėse vaizdas visai kitoks – susirenka pilnas kiemas.
Daugiabutyje žmonės tikrai dažnai susvetimėję. Esu įsitikinusi, kad bendruomeniškumui stiprinti reikia daugiau bendrų renginių ir, svarbiausia, iniciatyvių žmonių, kurie gebėtų suburti kaimynus. Tačiau kartais labiausiai suartina ne šventės, o bendros problemos. Galiu pasidžiaugti, kad šią žiemą viso mūsų daugiabučio gyventojai labai draugiškai kasė sniegą. Taip pat buvo trūkęs vamzdis, paskandinęs visus rūsius. Tos bendros bėdos išties labai suartina. Net iki tol nesisveikinę kaimynai pradeda sveikintis.
Pastebiu ir dar vieną įdomų dalyką – labai suartina augintiniai, ypač šunys.
Kaimynai, vedžiojantys šunis, dažniausiai tampa draugais, o ilgainiui pradeda bendrauti jau ir šeimomis.
Esu tikra, kad net ir daugiabutyje galima turėti puikią kaimynystę. Tereikia tik noro, atvirumo ir pačiam neužsidaryti. Jei nenorėsi bendrauti, niekas už tave pirmo žingsnio nežengs.
Rimas BARANAUSKAS
Panevėžietis
Mūsų gatvė trumputė, vos keturi namai, pažįstu ne tik gatvės, bet ir turbūt visus Liekupio mikrorajono kaimynus. Su vienais sveikinamės, su kitais ir artimiau sueiname.
Yra tekę kaimynų ir prašyti pagalbos, ir pačiam padėti. Mūsų pati artimiausia kaimynė – viena gyvenanti senjorė. Nors vaikai kartkartėmis atvažiuoja, buityje prireikia visokios pagalbos: tai žoliapjovė neužsikuria, tai į parduotuvę kartu nuvažiuojam.
Gyvenu mikrorajone, kur kaimynai visi vieni kitiems padeda.
Turime draugišką kaimyną, su keturračiu sniegą nuo gatvių valiusį.
Manau, mūsų mikrorajone kaimynų santykiai net ne draugiški, o puikūs. Tai ir yra svajonių kaimynai.
Visas mūsų rajonas maždaug nuo 2000-ųjų kartu statėsi, nuo tų statybų visi ir suartėjome. Ir parką mikrorajone kartu sodinome, patys ir prižiūrime.
Konfliktų su kaimynais nesu turėjęs. O išvažiuodami ramia širdimi jiems paliekam namų raktus. Žinom, kad ir namai bus prižiūrėti, ir gėlės palaistytos.
Jau daugiau nei dvidešimt metų važinėju į Norvegiją, dirbu statybose.
Ten santykiai tarp kaimynui labai skiriasi nuo mums įprastų Lietuvoje.
Norvegai jaučia gerokai daugiau pagarbos kaimynui nei lietuviai. Norvegas niekada nepastatys savo automobilio į kaimyno stovėjimo vietą, savo būste netriukšmaus, kad tik kaimynams netrukdytų. Lietuvoje tokios pagarbos ir supratingumo stinga.
Tačiau Lietuvoje įprasta su kaimynu kasdien šnektelėti, vieniems pas kitus užsukti kavos, kartu švęsti gimtadienius, Naujuosius.
Norvegai santūresni, labiau užsidarę savo šeimose. Jei kokia šventė, norvegai ją mini šeimoje, bet – be kaimynų. Pas juos nėra įprasta pas kaimyną bent kartą per savaitę užsukti pasišnekučiuoti prie kavos. Negaliu kalbėti apie visą Norvegiją, bet pietinėje jos dalyje, kur pats dirbtu, tas uždarumas labai ryškus.
Alina RANCEVA
Ultratriatlonininkė, vaikų trenerė
Apie ketvertą metų gyvenau Italijos šiaurinėje dalyje netoli Milano, nedideliame Galaratės miestelyje.
Tenykščiai gyventojai – labai skubantys, bet labai šiltai bendraujantys. Sakyčiau, su kaimynais nemažai bendraudavome. Sveikindavomės tai jau būtiniausiai, jiems būdavau įdomi svetimšalė, juo labiau kad sportuodavau. Italai mėgsta sportuoti, kas kelintas italas važinėja dviračiu. Greitai susiorganizavome bendras treniruotes dviračiais, piknikus rengdavome.
Miestelyje vykdavo daugybė bendruomenės švenčių – susistatydavo stalus, sunešdavo vaišes, jie mėgdavo skaniai pavalgyti ir pabendrauti.
Tame miestelyje italai sveikindavosi su visais – nesvarbu, pažįstamas ar pirmą kartą sutiktas praeivis.
Lietuviai kur kas šaltesni, daug mažiau bendraujantys. Ten gyvendama buvau priversta prisitaikyti prie italų, mokytis to šilto itališko bendravimo, su visais sveikintis. Iš tokios šaltos šalies atvažiavus reikėjo mokytis atsipalaiduoti, bendrauti. Juk Lietuvoje tikrai būna ir taip, kad net kaimynui nei labas, nei sudie.
Gyvenu Panevėžyje, individualių namų mikrorajone. Mano kaimynai – puikūs! Jei reikia, vienas kitam ir padėsim. Žodžiu, ir varge, ir džiaugsme – visada palaikantys, visada besišypsantys.
Bet porą metų su vyru gyvenome daugiabutyje. Net vardų visų laiptinės kaimynų nežinojau. Ką ten vardų, ne visus ir mačiusi buvau – tiesiog nesusitikdavom, nebendraudavom. Susitinki laiptinėje kartais ir net nežinai, čia gyventojas ar koks prašalaitis. Kai gyveni individualiame name, nuolat matai kaimynus, neįmanoma nepažinti ir neužkalbinti.
