Julius DAUTARTAS: nesakau, kad nenorėsiu avangardinių spektaklių

Į Panevėžio teatrą „Menas“ po daugiau nei dviejų dešimtmečių grįžta jo įkūrėjas Julius Dautartas. Režisierius, kurio pavardė siejama su klasikinio lietuviško teatro tradicija, laimėjo konkursą teatro direktoriaus pareigoms užimti.

Pastaraisiais metais „Menas“ buvo siejamas su šiuolaikinėmis scenos formomis, edukaciniais projektais ir atvirumu jaunajai auditorijai. Todėl J. Dautarto sugrįžimas daliai teatro bendruomenės sukėlė klausimų, ar teatras nesuks konservatyvesniu keliu. Pats režisierius tokius svarstymus vadina išankstinėmis baimėmis ir tikina nenorintis skirstyti teatro į seną ar naują – esą yra tik geras arba prastas teatras.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius trunkančią kūrybinę karjerą J. Dautartas dirbo didžiausiuose šalies teatruose, o 1991-aisiais įkūrė teatrą „Menas“. Iš kūrybinės veiklos režisierius buvo patraukęs į politiką, išrinktas į Seimą.

Pastaruoju metu J. Dautartas dirba Mykolo Romerio universitete dėstytoju, rektorės patarėju ir vadovauja universiteto teatrui.

Dabar grįžtantis ne tik į teatrą, bet ir į miestą, kuris, anot jo, labai pasikeitė.

Naująsias pareigas J. Dautartas pradės eiti gavus teigiamą Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadą.

Kodėl nusprendėte grįžti į Panevėžį, į teatrą „Menas“, kurį 1991-aisiais įkūrėte ir jam vadovavote?

Mano sprendimą lėmė matymas, kad teatrui „Menas“ reikia aiškumo, reikia sutvarkyti repertuarų politiką.

Taip, esu šito teatro įkūrėjas. Galbūt tai buvo mano idėja, bet tą teatrą kūrė visas miestas.

Pasikviečiau Kęstutį Vaičiulį, kuris buvo J. Miltinio dramos teatro vyriausiasis dailininkas. „Aurida“ turėjo konstruktorių-architektų biurą – sutvarkė teatro patalpas. Vis prisimenu J. Miltinio auklėtinį Algį Kochanauską, su kuriuo kalėme grindis. Prie teatro gimimo prisidėjo daugybė žmonių.

Pastaraisiais metais mačiau, kad teatras turėjo šiek tiek kitokią koncepciją, nei man jį palikus. Dabartinis teatras yra labai įvairus. Kiekvienas naujas režisierius, menininkas sako: reikia naujovių, reikia kurti naują meną. O iš tikrųjų tas naujas menas yra gerokai užmirštas senasis.

Visa tai ir vedė mane į tai, kad nusprendžiau kandidatuoti ir pritaikyti savo patirtį, suteikti teatrui naują impulsą.

Anksčiau būdavo du teatro vadovai – režisierius ir direktorius. Dabar tos funkcijos sujungtos. Tikiuosi, kad steigėjas Panevėžio savivaldybė leis ir pats galėsiu „Mene“ statyti spektaklius. Turiu, ką statyti.

Grįžtu ne tik į teatrą, grįžtu į mylimą miestą, kuris labai daug padarė. Esu sužavėtas kūrybiškumo centru „Pragiedruliai“, „Stasys Museum“, bibliotekomis, miestas juda architektūrine prasme.

Gavau ir labai gražų palaikymą iš miesto žmonių.

Prie buvusio vadovo „Menas“ įgavo šiuolaikiško teatro patrauklumą. Jūsų stiprioji pusė, sprendžiant iš jūsų praeities darbų, yra tradicinis teatras. Jums laimėjus, dalis kolektyvo žmonių neslepia esantys suglumę, kad gali keistis teatro kryptis.

Nieko negalima burti iš kavos tirščių nesusitikus ir nepasikalbėjus. Aš irgi girdėjau apie kolektyvo baimes. O žinote, kokia pagrindinė baimė? Ateis Dautartas ir atleis mus.

Noriu sutvarkyti teatre darbo ritmo pulsą ir tempą, kad jis būtų racionalus, kūrybiškai įdomus.

O tai priklauso ir nuo teatro vadovo, ir nuo režisierių, kurie atvažiuoja statyti spektaklių. Peržiūrėjau, kokie režisieriai paskutinius dvejus metus statė „Mene“, kai kuriuos jų irgi planuoja kviesti.

Taigi baimė yra dirbtinai sukelta, o gal yra ir kitų priežasčių. Galite nuraminti: aš žmonių neatleidinėju, kalbuosi su jais ir bandau suteikti naujas galimybes.

Teoriškai galima kalbėti labai daug, kas yra naujas, o kas – senas teatras. Nėra nei naujo, nei seno teatro, yra geras ir prastas teatras. Ir labai dažnai tas prastas teatras, neįdomūs, nereikalingi spektakliai yra ginami kaip naujo teatro pavyzdys.

Iššūkiai – natūralus dalykas, vadovas turi juos priimti ir spręsti. Pagaliau, teatras yra atvira institucija. Su manimi daug kas susisiekia. Turiu didžiulį teatro profesionalų, kurie žino mano kūrybą, palaikymą.

2004 m., prieš man patenkant į Seimą, teatro kritikai, turėdami omeny mano statytus spektaklius „Senojo gluosnio pasakojimas“, „Paskendusi vasara“, „Gyvenimą po klevu“, parašė: Dautartas – paskutinis romantikas, mirštantis Lietuvos profesionalioje scenoje.

Man tai buvo ir mano braižo, ir kitų tendencijų pastebėjimas.

Bet mane visada traukia ir naujos teatro formos. Nesakau, kad nenorėsiu avangardinių spektaklių „Meno“ scenoje.

Tikiu, kad su kolektyvu rasime bendrą kalbą. Juk aktoriai dirbs su kviestiniais režisieriais, o aš, steigėjui leidus, statysiu vieną spektaklį per metus.

O jeigu jie nemato jokios problemos teatro organizacijoje, tai yra vienas dalykas, bet man atrodo, kad yra.

Atvirai šnekant, kolektyvas dar nežino ir mano programos.

Pastaraisiais metais „Mene“ žiūrovų srautai ryškiai neaugo, bet, kaip matyti iš metinių ataskaitų, augo edukacinių taikomojo teatro programų poreikis. Kaip manote, ar žiūrovai į teatrą neateina dėl jo turinio, ar apskritai teatrai sulaukia mažiau lankytojų?

Manau, lemia ir viena, ir kita. Tai yra kompleksinė problema. Sakoma, kad į bažnyčią eina iki 7 proc., o į teatrą iki 4 proc. visuomenės, nežinau, kiek tokia statistika teisinga.

Jokiu būdu nenoriu nagrinėti buvusio vadovo veiklos, tai būtų negarbinga.

Bet nebuvau atitrūkęs nuo teatro ir Panevėžio reikalų. Esu registruotas Panevėžyje, atvažiuodavau čia, su bičiuliais pasikalbėdavau. Kad viešųjų ryšių nedarau, tai kitas dalykas.

Edukacijos yra šiuolaikinio kultūros ir socialinio gyvenimo išraiška, nesiruošiam jų atsisakyti, tik klausimas, kokios jos. Jos negali būti imitacinės, turi būti reikalingos ir gyvos. Bet teatre pagrindas yra spektakliai. Planuoju kviesti statyti patikrintus, gerai žinomus režisierius, kuriems teatras „Menas“ nebūtų tik laikina stotelė. Kad čia pastatytas spektaklis jiems būtų rimtas kūrybinis laiptelis.

Kaip vertinate dabartinę teatro „Menas“ vidinę situaciją ir kokius pirmuosius pokyčius planuojate įgyvendinti pradėjęs vadovauti teatrui?

„Mene“ reikia sutvarkyti aktorinę trupę – vietoj numatytų 12 etatų dabar užimti 9 ir dar, girdėjau, kažkas ruošiasi išeiti.

12 etatų įgalina spektaklį statyti dvigubu sąstatu. Skaitydamas buvusio vadovo ataskaitą mačiau, kad keli spektakliai neįgyvendinti dėl aktorių ligos. Vadinasi, teatras neturėjo techninės galimybės užimti sergančio aktoriaus vietą. Todėl ieškosiu būtų sukurti pilną sąstatą.

Man svarbu, kad aktoriai ne tik formaliai turėtų vaidmenis teatre, bet ir jų individualybės, jų kūrybinė perspektyva, kad tie vaidmenys būtų nevienaplaniai.

Kasdienis teatro darbas irgi ne mažiau svarbus nei teatro šventės – premjeros. Daug ūkinių dalykų, kurie susieti su teatro veikla. O iš „Meno“ išėjo siuvėja, kiek žinau, ruošiasi išeiti muzikos garso takelio režisierius.

Kolektyvas jau keletą mėnesių be vadovo ir suprantama, kad yra pasimetęs.

Kaip gyvenime, kaip šeimoje, taip ir teatre – yra labai daug gerų dalykų, bet yra ir spręstinų. Tariamės ir sprendžiame. Mano devizas: išgirsti, išklausyti ir priimti teisingus sprendimus. Jei nežinai, kokį sprendimą priimti, – tarkis, bet tą daryti reikia dinamiškai ir valingai.

Labai svarbus bendradarbiavimas tarp miesto teatrų techninėmis ir kūrybinėmis sąlygomis. Panevėžys, viena vertus, didmiestis, bet, kita vertus, mes dar galime vienas kitą pažinti ir viens kitam paspausti ranką. Panevėžys – tarpusavio ryšio miestas.

Taigi, mano žinutė aiški: nusiraminkite, mus sieja bendras darbas ir bendri tikslai.

Ačiū už pokalbį.