Kone kiekvieną mėnesį imu ir užsuku į įstaigą pas draugą Tumbakovičių. Šis rimtas valstybės vyras kadaise man pažadėjo sutvarkyti vieną buitinį reikalą. Nuo to laiko kartą per mėnesį būtinai praveriu jo kabineto duris.
Draugas Tumbakovičius man patinka. Jis niekad nelaido darbo valandų tuščiomis. Visada užsiėmęs svarbiais ir neatidėliotinais valstybiniais reikalais, – bet tuo pačiu metu suranda laiko atsakyti į darbo žmonių klausimus. Jeigu ne ilgos kojos ir dar ilgesnis kaklas, draugą Tumbakovičių būtų galima pavadinti tarybiniu Napoleonu.
Paprastai, man įėjus, draugas Tumbakovičius mosteli į odinį minkštasuolį. Atsisėdu. O draugas Tumbakovičius tebedėlioja iš segtuvo į segtuvą lakštus su grifais ir lakštus be grifų. Sagsto juos. Atsagsto. Keičia sąvaržėles. Įdeda į stalčių ir išima iš stalčiaus. Atverčia. Užverčia. Perverčia. Dievaži, jei valstybė turėtų akis, ji neatitrauktų jų nuo draugo Tumbakovičiaus! – Jūsų reikalu darom viską, ką galim, – atsako į mano nebylų klausimą draugas Tumbakovičius.
– O kada padarysite? – pasiteirauju.
– Kai tik galėsime! – dalykiškai pažada draugas Tumbakovičius.
Įtikinta ir nuraminta, aš visuomet nuoširdžiai padėkodavau ir išeidavau. Širdyje būdavo gera ir lengva – iki kito mėnesio.
Šiandien kaip tik mano vizito diena. Kaip paprastai, įeinu į gerai pažįstamą kabinetą ir užimu savo vietą minkštasuolyje. Draugas Tumbakovičius, žinoma, nardo segtuvuose. Kažko ten ieško valstybei, bet neranda. Kai jis pagaliau suskanta, ieškodamas to valstybinio daikto, rausti šiukšlių dėžėje, aš įsidrąsinu ir prasižioju:
– Prašom pasakyti…
– Jūsų reikalu darome viską, ką galime, – nuramina iš dėžės draugas Tumbakovičius.
– O…
– Ką galim, tą darom, – pabrėžia Tumbakovičius. – Viską.
Kitais kartais aš atsikeldavau ir, karštai padėkojusi, išeidavau. Tačiau šiuosyk kažkodėl panūdau dar šnektelėti su valstybės vyru. Apie šį bei tą.
– Šiandien, – atsilošiu fotelyje, – apsiniaukę. Kad tik neužgriūtų audra!
– Darom, ką galim, – paguodžia mane Tumbakovičius.
– Skaitėte, – išskleidžiu laikraštį, – kad medžiotojas plikomis rankomis pasmaugė vilką?
– Mes darome, – atsklinda iš už segtuvų balsas, – ką tik galime!
– Tik pamanykite! Čia rašo, kad du vyrukai plaustu perplaukė visą vandenyną!
– Ką gi, – suspaudžia lūpomis sąvaržėlę draugas Tumbakovičius, – k… glm…, t… drm…
– Girdėjot,– sulankstau laikraštį, – vakar apiplėšė juvelyrinę parduotuvę? Vagys nesnaudžia!
– Darom viską, ką tik galim! – kukliai prisipažįsta Tumbakovičius, siekdamas smeigtuko.
– Brakonierius nušovė stumbrą!
– Darom, darom!
– O užvakar viena moteris pagimdė ketvertuką!
– Viską padarėm, ką galėjom!
Aš užsičiaupiu. Toliau klausinėti baugu: kad tik dar ko nepridarytų šis veiklusis valstybės vyras. Atsikeliu ir pilnomis pasigėrėjimo akimis žiūriu į mūsų laikų Napoleoną, į keliomis eilėmis sukabintus pagyrimo raštus ant jo kabineto sienų (valstybė, pasirodo, turi akis!). Ir čia mane užplūsta džiaugsmas: dabar aš tikiu, kad ne tik mano reikalas, bet ir didysis visų mūsų reikalas bus sutvarkytas – juk draugas Tumbakovičius šitiek gali, šitiek padaro!
1971
