Jau šiandien milijonai žiūrovų visoje Europoje prie ekranų stebės didįjį „Eurovizijos“ finalą – konkursą, kuris per septynis dešimtmečius tapo ne tik muzikos, bet ir kultūros, politikos bei visuomenės nuotaikų veidrodžiu.
Šiemet 70-metį mininti „Eurovizija“ per savo istoriją ne kartą atsidūrė tarptautinių diskusijų centre: nuo politinių skandalų ir boikotų iki socialinių madų bei valstybių įvaizdžio kovų. Nors oficialiai konkursas siekia išlikti apolitiškas, realybėje jis jau seniai yra daugiau nei tik varžybos.
Tik kartą – 2020 m. per COVID-19 pandemiją – neįvykusiam konkursui per ilgą jo istoriją netrūko politinių skandalų ir kultūrinio ažiotažo, nuaidėjusio per visą Europą.
Nors organizatoriai siekia, kad „Eurovizijoje“ būtų kuo mažiau politikos, tai pavyksta ne visada. Pasaulines madas perimantis ir diktuojantis konkursas dažnai tampa įvaizdžio formavimo įrankiu, kuriuo siekiama savo valstybę parodyti iš geresnės pusės.
Apie „Eurovizijos“ dainų konkurso istoriją ir jo peripetijas pasakoja Justas Buivydas – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnas, žurnalistas, portalo „Eurodiena.lt“ redaktorius ir „Eurovizijos“ apžvalgininkas.
Jis ne tik rengia konkurso apžvalgas, bet ir savo bakalauro baigiamajame darbe nagrinėjo Lietuvos dalyvavimą „Eurovizijoje“ bei balsavimo ypatybes.
Madų tendencijos ir šalių „suneštinis balius“
„Euroviziją“ ir jos istoriją J. Buivydas, remdamasis Kriso Vesto knyga „Eurovizija! Šiuolaikinės Europos istorija per didžiausią pasaulyje dainų konkursą“, apibūdina kaip tam tikrą Europos ir pasaulio veidrodį, kuris atspindi, o kartais net ir diktuoja, laikmečio madas.
Pirmaisiais konkurso metais dominavo neutralesnės šalys, tokios kaip Šveicarija ir Nyderlandai, nes jos vengė tarptautinių konfliktų.
Vėliau išaušo frankofoniškos Europos era.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje, pasaulyje populiarėjant angliškai muzikai ir modernėjant pačiam konkursui, pamažu buvo atsisakyta orkestro.
Sugriuvus sovietų sąjungai, kartu su Europa pasikeitė ir „Eurovizija“.
Iš Vakarų ji išsiplėtė į Rytų Europą ir Balkanus.
„Net ir į dabartinę „Euroviziją“ galime žiūrėti kaip į madų atspindį. Jos dažnai atsilieka apie penkerius–dešimt metų nuo to, kas vyksta pasaulyje. Tai apima ne tik muzikos stilius, bet ir socialines temas. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais „Eurovizijoje“ daugiau pradėta kalbėti apie translyčių kultūrą, o prieš dvejus metus laimėjo pirmasis nebinarinės tapatybės žmogus – Nemo. Tačiau dabar pasaulis jau tarsi ima tolti nuo šios temos, populiarėja dešinieji šalių vadovai, kurie priešinasi tokiai „Eurovizijai“. Kita vertus, „Eurovizija“ ne tik atsilieka nuo madų ar jas atspindi, bet kartais jas ir padiktuoja. Nuo 2014 m. Europoje labai smarkiai ėmė kilti LGBTQ+ palaikymo banga ir būtent Končitos Vurst su barzda ir suknele pergalė galėjo tapti tam tikru akceleratoriumi“, – pasakoja „Eurovizijos“ apžvalgininkas.
Kita vertus, pažymi J. Buivydas, „Eurovizija“ taip pat yra savotiškas šalių „suneštinis balius“. Jame kiekviena šalis atsineša savo „patiekalą“, o visos kitos „ragauja“ viena kitos kūrybą. Net jei kai kurios šalys viena kitai nepatinka, jos vis tiek susėda prie to paties stalo.
Valstybių įvaizdžio politika „Eurovizijoje“
Nors „Eurovizijos“ dainų konkursą stengiamasi kuo mažiau sieti su geopolitika, J. Buivydas pabrėžia, kad „Eurovizija“ niekada nėra vien tik dainavimo konkursas: „Tai ne „X faktorius“ ar „Lietuvos balsas“, kur vertinamas tik balsas ir atlikimas. Kai ekrano kampe atsiranda šalies pavadinimas, konkursas automatiškai įgauna ir politinį matmenį. Kartu su daina į sceną ateina valstybės istorija, jos santykiai su kitomis šalimis, visuomenės nuotaikos ir platesnis tarptautinis kontekstas. Todėl politika „Eurovizijoje“ yra neišvengiama.“
Pasak J. Buivydo, viena senesnių ir ryškesnių politinių kontroversijų siekia 1968 metus.
Tąkart „Eurovizija“ vyko autoritarinėje Ispanijoje.
Nors favoritu buvo laikomas Jungtinės Karalystės atstovas Klifas Ričardas, pergalė atiteko Ispanijai, o netrukus pasigirdo kaltinimų, kad diktatorius Fransiskas Frankas galėjo papirkti komisiją ir paveikti balsavimą. Tokie įtarimai kilo todėl, kad F. Frankas konkursu pasinaudojo kaip galimybe pademonstruoti Ispaniją kaip modernią, vakarietišką valstybę.
„Eurovizija“ neretai tampa savotiško „whitewashing“ – įvaizdžio pagražinimo dalimi. Valstybės konkursu naudojasi tam, kad parodytų save palankesnėje šviesoje. Anksčiau taip elgėsi Azerbaidžanas, siekęs per „Euroviziją“ įsitvirtinti Vakarų Europos erdvėje. Dabar panašų modelį taiko ir Izraelis. Ši šalis taip pat mėgina naudotis konkursu kaip platforma parodyti, kokį didelį palaikymą turi Europoje, nors toks aktyvus kišimasis, reklama ir balsų mobilizavimas daliai žiūrovų ima veikti priešingai ir sukelia atmetimo reakciją“, – apie „Eurovizijos“ panaudojimą įvaizdžiui formuoti pasakoja apžvalgininkas.
Kur baigiasi istorija ir prasideda politika?
„Eurovizijos“ organizatoriai stengiasi riboti konkurso naudojimą politiniais tikslais, tačiau, pasak J. Buivydo, atsiriboti nuo politikos „Eurovizijai“ sekasi labai sunkiai: „Šimtu procentų atsiriboti nuo politikos iš esmės neįmanoma, kai konkurse dalyvauja valstybės, o ne tik atlikėjai. Yra nemažai šalių, kurios į politines ar socialines potekstes beveik nesivelia ir į „Euroviziją“ žiūri tiesiog kaip į muzikinį renginį. Dažniausiai tai būna Vakarų Europos valstybės, tokios kaip Šveicarija, Austrija ar Prancūzija. Tačiau mažesnėms šalims konkursas dažnai tampa galimybe papasakoti savo istoriją, parodyti savo skaudulius ar priminti Europai apie savo patirtis. Dėl to nuolat kyla klausimas: kur baigiasi istorinis ar emocinis pasakojimas ir kur prasideda politika?“
Tokių atvejų „Eurovizijos“ istorijoje netrūko.
Kaip vieną iš pavyzdžių J. Buivydas mini 2009 m., kai po rusijos invazijos į Sakartvelą šios šalies atstovai maskvoje vykusiam konkursui buvo parengę dainą „We Don’t Wanna Put In“, kurios politinė potekstė daugeliui buvo akivaizdi.
Europos transliuotojų sąjunga pareikalavo keisti tekstą, tačiau Sakartvelas to nepadarė ir iš konkurso pasitraukė.
Ukrainos pasirodymas 2016 m., po Krymo okupacijos, taip pat turėjo aiškų istorinį ir politinį foną, o 2022 m. kilo daug diskusijų, kiek dainose atsispindi ne tik emocija ar istorija, bet ir politinė žinutė.
Dar vienas ryškus pavyzdys – 2017-ieji, kai „Eurovizija“ vyko Ukrainoje, o rusija išsiuntė atlikėją, anksčiau pasirodžiusią Kryme, todėl pagal Ukrainos įstatymus ji negalėjo įvažiuoti į šalį.
Panašių diskusijų kilo ir 2024 m., kai Izraelis po spalio 7-osios įvykių planavo siųsti dainą „October Rain“, aiškiai referuojančią į „Hamas“ išpuolį. Europos transliuotojų sąjunga tokio dainos varianto neleido, todėl teko keisti ir pavadinimą, ir dalį teksto.
Visa tai rodo, kad „Eurovizijoje“ nuolat tenka laviruoti tarp leidžiamo istorinio ar emocinio pasakojimo ir draudžiamos politinės žinios.
Neutralumas – tik utopija
„Visiškas neutralumas „Eurovizijoje“ labiau primena utopiją nei realiai pasiekiamą tikslą. Konkursas yra savotiškas tautų katilas, kuriame susitinka skirtingos istorijos, interesai ir noras būti išgirstiems.
Dėl to Europos transliuotojų sąjunga nuolat balansuoja: vienais atvejais brėžia labai griežtas ribas, kitais – palieka daugiau vietos interpretacijoms.
Pavyzdžiui, rusija iš konkurso buvo pašalinta, o Izraelio atvejis vertintas kitaip, nors tai sukėlė daug kritikos. Tai leidžia manyti, kad sprendimai ne visada grindžiami vien abstrakčiu principu „be politikos“ – kartais atsižvelgiama ir į tai, kas tuo metu mažiausiai pakenktų pačiam konkursui“, – apibendrina „Eurovizijos“ apžvalgininkas.
Didžiausias boikotas istorijoje ir kodėl šalys atsisako dalyvauti „Eurovizijoje“
Šie metai „Eurovizijai“ bus išskirtiniai, nes dėl Izraelio kelios šalys dainų konkurse nedalyvauja.
J. Buivydas pažymi, kad šiemet vykstantis boikotas yra didžiausias „Eurovizijos“ istorijoje, nes tiek daug šalių pasitraukia būtent dėl politinių priežasčių ir tai aiškiai įvardija.
Panašių atvejų būta ir anksčiau.
2005 m. Libanas taip pat turėjo dalyvauti „Eurovizijoje“, buvo išrinkęs ir dainą, ir atlikėją, tačiau pareiškė, kad per Izraelio pasirodymą rodys reklamą.
Europos transliuotojų sąjunga to neleido ir nurodė Libanui arba transliuoti visus pasirodymus, arba visai nedalyvauti. Libanas pasirinko pasitraukti.
2012 m., kai konkursas vyko Azerbaidžane, jame nedalyvavo Armėnija.
„Kitus atvejus, kai valstybės savo noru nustoja dalyvauti, galime sieti su dešiniųjų judėjimų stiprėjimu Europoje. Kai kurios šalys iš esmės to neslėpdamos pasitraukė todėl, kad konkursas joms tapo per daug laisvas ir pernelyg nesuderinamas su jų propaguojamomis vertybėmis. Tai galima iliustruoti Turkijos pavyzdžiu. Nors oficialiai pasitraukdama ji nurodė, kad pagrindinė priežastis buvo komisijų balsų sugrąžinimas, nes vien pagal žiūrovų balsus Turkija dažnai užimdavo aukštas vietas, vis dėlto svarbus buvo ir Turkijos prezidento Redžepo Tajipo Erdohano politinis kursas, kuris nėra palankus LGBTQ+ bendruomenei. Tad tai irgi galėjo būti viena iš pasitraukimo iš konkurso priežasčių “, – svarsto J. Buivydas.
Apžvalgininkas pamini ir dar vieną šalį, kuri iš „Eurovizijos“ dainų konkurso pasitraukė aiškindama, kad jis tapo pernelyg proLGBTQ+: Vengrija, valdant Viktoro Orbano vyriausybei, 2019 m. paskutinį kartą pasirodė konkurse.
Vis dėlto J. Buivydas tikisi, kad po balandžio 12-ąją Vengrijoje vykusių rinkimų pasikeitus valdžiai, ji mėgins sugrįžti į „Eurovizijos“ sceną.
