Justas JASĖNAS rekomenduoja meną

Kunigas, poetas, eseistas – taip galima pristatyti Justą Jasėną, tačiau pats jis vengia apibrėžimų. Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje tarnaujantis dvasininkas tikintiesiems ir skaitytojams gerai pažįstamas kaip jautraus, savito braižo tekstų autorius.

Neseniai pasirodžiusi nauja jo eseistikos knyga „Esatis“ kviečia leistis į kultūros, tikėjimo, meno ir kasdienybės apmąstymų erdvę, kurioje telpa ir gimtosios tarmės skambesys, ir vienatvės temos, ir ilgesingas žvilgsnis į žmogų bei pasaulį.

Rubrikai „Rekomenduoja meną“ J. Jasėnas ne tik pasidalijo mintimis apie kūrybą bei žodžio galią, bet ir atskleidė, kokios knygos, filmai, spektakliai, muzikos bei meno kūriniai šiandien jį labiausiai jaudina.

Kunige Justai, kada pajutote žodžio talpumą, gylį ir galią?

Tas žodžio talpumas, gylis ir galia pasiekia mane iš pirmosios dienos, iš kūdikystės ir vaikystės, iš gimtosios tarmės.

Žmonės kalba, susikalba arba ne, išsikalba, nusikalba, apkalba. Tik kelis žodžius užrašiau, o žiūrėkit, kiek skirtingų reikšmių, atspalvių.

Žinoma, reikia tiesiog puikiai mokėti kalbą, ja rašyti, skaityti, bendrauti, net sapnuoti. Nepakanka vien tik „me ke ke, aha, jo“. Gal lietuviškai ir trūksta kokios mokslinės sąvokos, bet išreikšti savo jausmus, papasakoti, nupasakoti, perteikti aplinką, reiškinius tikrai galima. Pvz., estai savo kalba gali apie viską kalbėti, jiems nereikia kažko prisidurti, prašyti, maldauti ar ubagauti kaimynystėje. Mes irgi taip galėtume, jeigu tik panorėtume.

Jau pačią pirmąją dieną susitinkame su mama, kuri mus maitina ir mums taria žodžius. Jų nesuprantame, bet iš melodijos, iš tarimo vaikelis jaučia, kas yra kas šitoje keistoje žemėje, į kurią jam buvo lemta ateiti.

Ar buvo momentas, kai supratote negalėsiantis nekurti ir nerašyti? Kas jums yra kūryba – meditacija, atokvėpis, kančia ar dar kažkas?

Gimnazijoje besimokydamas supratau, kad galėsiu rašyti, bet galėsiu ir nerašyti. Neįmanoma išgyventi tik be oro, vandens ir maisto, o be kitų atributų tikrai įmanoma ištverti.

Čia tik įsitikinimas, kad negalėsiu ištverti dienos be kavos arba, jei valgau tik žoles, o suvalgysiu gabalėlį mėsos, tuojau ištiks koma. Jeigu vidinis kompiuteris veikia gerai, tikrai nereikės nei drebėti, nei virpėti.

Žinoma, kūryba, rašymas, sakinių dėliojimas, minties vedimas, skirstymas į pastraipas – kruvinas darbas. Daug jėgų ir laiko kainuoja, prakeikta kankynė. Štai ir dabar galėčiau eiti pasnausti arba pasivaikščioti Skaistakalnio parke, o turiu čia prakaituoti ir dusintis atsakinėdamas.

Esate pristatomas ne tik kaip kunigas, bet ir kaip poetas bei eseistas. Kaip pats jaučiatės šiuose kūrybiniuose vaidmenyse? Ar naujos knygos pasirodymas vis dar suteikia kūrybinio jaudulio?

Neparašiau romano, nerašau apysakų ir apsakymų, tad nesu prozininkas. Rašau eilėraščius, esu išleidęs keturias jų knygas, tad kai esu vadinamas poetu, nesusigėstu ir nesislepiu pakelės krūmuose.

Malonus džiugesys aplankė pasirodžius antrajai eseistikos knygai „Esatis“. Galėsiu bičiuliams padovanoti, nusiųsti, pasikalbėti, gal dar bus koks kūrybinis vakaras. Toks gyvenimo pratęsimas.

Jūsų naujausia knyga „Esatis“ taip pristatoma: „Justo Jasėno „Esatis“ kviečia skaitytoją panirti į poetinę-kultūrinę-religinę erdvę, kurioje atsiskleidžia paties autoriaus asmenybė ir gyvenimo būdas.“ Kūryba yra apsinuoginimas prieš visuomenę. Kaip jaučiatės pasirodžius naujai knygai? Ar nepasijuntate tarsi viską atvėręs visuomenei, kuri ne visada yra empatiška?

Apie visuomenę, tiksliau minią, nieko visai nežinau – nei kur ji yra, nei ką dirba, nei ko nori.

Nesijaučiu prieš ją nei labai apsitūlojęs, nei vienmarškinis.

Apie knygas, bendrai literatūrą, gana daug pasikalbu su kolegomis iš Rašytojų sąjungos.

Papildomų recenzijų ir rekomendacijų iš pašalies man nereikia.

Žinoma, jei kas užkalbina, ką nors pasako apie eilėraštį ar „Sekundėje“ pasirodžiusį rašinį, visada pasikalbame, išklausau, tai vertinu, branginu, saugau.

Kartais reikia artimesnių žmonių, nedaug, tik kelių, o svarbiausia – ne bet kokių ir ne iš bet kur.

KNYGA

Jau keletą metų su mama domimės Klaipėdos kraštu, kuršių genties likimu, Prūsijos istorija ir tos valstybės gyvavimu, Mažosios Lietuvos miestais, asmenybėmis, darbais ir įtaka Didžiajai Lietuvai.

Vis randame, ką skaityti, kur nuvažiuoti, sustoti, pasidairyti, dar negreit nusibos. Rekomenduoju skaityti Roko Flick knygas, jos visos apie tai, ką anksčiau pasakiau. Mėgstu skaityti knygas, jei ir ten, danguose, bus kokia kukli bibliotekėlė, jau ir šiandien galėčiau eiti ten, įsikurti ir per visą amžinybę daugiau nieko nebeveikti, tik skaityti.

MUZIKA

Lapkritį visada klausausi Bacho. Gruodžio 31-ąją visada (be jokių išimčių) – Šuberto „Serenados“. Sausio 1-ąją visada (vėl be jokių išimčių) pradedu „Radeckio maršu“. Labai laukiu smuikininko André Rieu birželio pradžioje Kaune. Po jo pasirodymo nebereikės jokių kitokių koncertėlių, pasigrojimų ir nusigrojimų.

Pernai buvau Mūzos Rubackytės koncerte, po jo daugiau niekur kitur nebevaikščiojau visus metus.

Kai į Lietuvą atvyksta Violeta Urmana, stengiuosi nepraleisti jos koncerto.

Neturiu nei ausinių, nei ausinukų, negalėčiau muzikos klausytis garaže, daržinėje ar maudydamasis duše. Reikia progos, nusiteikimo, pasiruošimo, tinkamiau apsirengti, žinoma, reikia geresnės salės. Jei visos tos sąlygos yra, tik tada klausausi muzikos.

Pats jokiu instrumentu negroju, o geriausi mano dainavimai ir šokiai buvo gimtojo kaimo kultūros namuose.

FILMAS

Labiausiai patinka dokumentiniai, istoriniai filmai. Jeigu tik susigaudau pats arba pažįstami rekomenduoja, būtinai pasižiūriu.

Man labiausiai patinka juos žiūrėti kino salėje. Bet jeigu ko nepasižiūriu arba užmirštu, tai nenumirštu.

Rekomenduočiau tokius filmus: „Raudonmedžio rojus“, „Elzė iš Gilijos“, „Moteris ir keturi jos vyrai“ bei „Birželis, vasaros pradžia“.

SPEKTAKLIS

Ak, esu didis teatro mėgėjas ir gerbėjas, todėl ten retokai lankausi iš pagarbos ir dėkingumo.

Gyvenimas yra pats didžiausias teatras. Tūkstančius metų ta pati pjesė, tik aktoriai keičiasi daugmaž kas 20 metų. Visi pastatymai – drama, komedija, tragedija, tragikomedija – vyksta čia pat: gatvėje, aikštėje, turguje. Teatre nėra nieko nei dieviško, nei dangiško. Tik žmogaus, tautos, visuomenės gyvenimas, jausmai, konfliktai, meilė ir t. t.

Man labai patinka Astos Preidytės ir Ligitos Kondrotaitės balsai, kokie jie sodrūs, stiprūs, ekspresyvūs, man įspūdinga, o nemėgstu cypsėjimo ir mekenimo.

Kauno Nacionaliniame dramos teatre esu žiūrėjęs spektaklį „Kai mes būsim jauni“, kalbantį apie vienatvę ir senatvę. Jame vaidina kitos mano dievaitės – Jūratė Onaitytė ir Vilija Grigaitytė.

Alytaus teatras rodo spektaklį „Marytė“ pagal Alvydo Šlepiko knygą. Jame vaidina Eglė Juškaitė, su ja kaimynystėje gyvenome, lankėme tą patį vaikų darželį.

VAIZDUOJAMASIS MENAS

Prieš keletą metų Uficių galerijoje, Florencijoje, teko matyti Sandro Botičelio paveikslą „Veneros gimimas“. Įspūdinga, genialu.

Rodos, praėjusiais metais Vilniaus Valdovų rūmuose buvo eksponuojamas Dž. Belinio „Madonos“ paveikslas iš Krokuvos. Abu su poete Violeta Palčinskaite tam paveikslui parašėme po eilėraštį. Ten tokia keista ta Mergelė, taip nepatikliai žvelgia į savo kūdikį, lyg visai ne jos būtų. V. Palčinskaitei buvo gaila to vaikelio, o man – skurdaus medelio šalia.

Lietuvoje turiu savo taką. Rasose aplankau M. K. Čiurlionio kapą, Priekulėje pastoviu prie Ievos Simonaitytės paminklo. O Šiauliuose, pėsčiųjų bulvare, kiekvieną sykį būtinai pasimatuoju batus (skulptoriaus ir dailininko Martyno Gaubo kūrinys „Mano batai“). Dideli tie batai, laisvai telpa juose ne tik mano pėdos, bet ir visas užpakalis, jei būtų reikalas, ir dar kelioms džiūsnoms, tokioms kaip aš, pakankamai vietos yra.

Gegužė, tai vis žiūriu Romualdo Rakausko fotografijų albumą „Žydėjimas“. Ten ir motina prie lango ar po žydinčiomis obelimis, ten ir vaikas, sningant žiedlapiams, bėgantis kaimo keliuku, glėbyje laikantis triušį.

Jei tektų šiomis dienomis būti Vilniuje, užsukite į Nacionalinę dailės galeriją. Ten rasite retrospektyvinę fotografijų parodą „Virgilijus Šonta: atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“.

Beje, V. Šonta gimė, gyveno, mokėsi Panevėžyje. Tad – pirmyn, bičiuliai.