Nuo vienos didžiausių XX amžiaus tragedijų – Černobylio atominės elektrinės katastrofos – praėjo jau keturi dešimtmečiai. Šios nelaimės aidas pasiekia ne tik istorijos vadovėlius, bet ir žmonių likimus.
Panevėžietis Alvydas Marciūnas, būdamas vos dvidešimties, buvo išsiųstas į radioaktyviąją zoną likviduoti vienos didžiausių branduolinių nelaimių pasaulyje padarinių.
Praėjus keturiasdešimčiai metų, jis vis dar prisimena radioaktyviu grafitu nuklotus stogus, tuščius Ukrainos kaimus ir baisų nežinomybės jausmą.
Šiandien jo kasdienybė kitokia – globos namuose Gustonyse, Panevėžio rajone, gyvenantis vyras, nors turi negalią, pina maskuojamuosius tinklus Ukrainos kariams ir sako norintis būti naudingas tol, kol gali.
Tragedijos liudininkas
1986-ųjų balandžio 26-ąją sprogus ketvirtajam Černobylio atominės elektrinės reaktoriui, radioaktyvios medžiagos pasklido po didžiąją Europos dalį.
Tuo metu sovietinėje armijoje tarnavęs panevėžietis Alvydas Marciūnas nė nenutuokė, kad netrukus atsidurs pačiame katastrofos epicentre.
„Tada man buvo dvidešimt metų. Tarnavau Vladimire esančiame dalinyje, kuris specializavosi cheminės gynybos srityje, tad mus ir išsiuntė į Černobylį. Armijoje atsisakyti vykdyti užduotį prilygo mirties nuosprendžiui“, – prisimena vyras.
Į Černobylio zoną jis buvo atvežtas gegužės 3-iąją – praėjus vos savaitei po katastrofos.
Aplink elektrinę maždaug 30 kilometrų spinduliu jau buvo evakuoti gyventojai, o teritorijoje dirbo tik vadinamieji likvidatoriai – daugiausia jauni vyrai, paimti į sovietinę armiją.
„Baisu buvo tik pirmomis dienomis. Žinojome, kad ketvirtajame elektrinės bloke buvo atliekami bandymai, bet staigiai įjungtas reaktorius sprogo – čia kaip ant įkaitintos geležies užpilti vandens. Tai žmogiška klaida, kainavusi daug gyvybių“, – pasakoja A. Marciūnas.
Pragariškos sąlygos
Kiekvieną rytą likvidatorius nuveždavo į aikštelę prie administracinio atominės elektrinės pastato ir jiems paskirstydavo dienos užduotis.
Viena pirmųjų, tekusių A. Marciūnui, buvo nuo pastatų stogų šalinti po sprogimo iš reaktoriaus išmestą grafitą. Jis skleidė itin didelę radiaciją.
„Užlipdavome priešgaisrinėmis kopėčiomis ant stogo, skaičiuodavome iki devyniasdešimt ir greitai kasdavome grafitą, numesdavome jį žemyn ir vėl leisdavomės. Tada lipdavo kita komanda, ir taip nuolat keisdavomės“, – prisimena panevėžietis.
Likvidatoriai buvo nuolat tikrinami specialiais prietaisais, matuojančiais gaunamą apšvitą.
Kai radiacijos dozė viršydavo leistinas normas, žmogui dirbti pavojingiausiose vietose nebebūdavo leidžiama.
Ne mažiau pavojingas buvo ir darbas po sprogusiu reaktoriumi.
Sprogimas pažeidė ne tik reaktoriaus branduolį, bet ir betonines konstrukcijas.
Iš malūnsparnių ant reaktoriaus jį gesinti ir neutralizuoti pilamas smėlio bei kitų medžiagų mišinys nuo kaitros lydydavosi ir tekėdavo per trūkius.
Buvo baiminamasi, kad ši į lavą panaši masė gali pasiekti trečiąjį reaktorių ar prasiskverbti giliau po elektrine ir sukelti dar vieną sprogimą.
Likvidatorių užduotis buvo iškasti daugiau kaip šimto metrų ilgio tunelį ir stiprinti pažeistas konstrukcijas, kad būtų galima sustabdyti radioaktyvių medžiagų patekimą į gruntinius vandenis. Dėl milžiniškos temperatūros ir radiacijos žmonės dirbdavo itin trumpai.
„Mūsų užduotis buvo prisikasti prie reaktoriaus ir užtaisyti tuos trūkius. Įleisdavo dešimčiai minučių – intensyviai dirbi, tada keičiasi pamaina. Ilgiau išbūti buvo tiesiog neįmanoma. Karštis siekė daugiau nei keturiasdešimt laipsnių“, – prisimena pašnekovas.
„Mūsų užduotis buvo prisikasti prie reaktoriaus ir užtaisyti tuos trūkius. Įleisdavo dešimčiai minučių. Karštis siekė daugiau nei keturiasdešimt laipsnių.“
A. Marciūnas
Valė namus
Visgi didžiąją dalį laiko A. Marciūnui ir jo komandai tekdavo valyti gyvenamuosius namus aplinkiniuose kaimuose.
Tuo metu jokių navigacijos sistemų nebuvo – likvidatoriams paduodavo žemėlapį su pažymėtomis teritorijomis, kurias reikėdavo dezinfekuoti.
Likvidatorių kasdienybė buvo monotoniška ir alinanti.
Į sunkvežimius jie kraudavo specialias talpyklas su dezinfekciniais skysčiais ir vykdavo plauti gyvenamųjų namų bei kitų pastatų.
„Iškart po plovimo radiacija kiek sumažėdavo, bet vakare matuokliai rodydavo tą patį lygį – lyg nieko nebūtume darę“, – pasakoja panevėžietis.
A. Marciūnui labiausiai įsiminė ne pats darbas, o aplinkiniai vaizdai.
Visos gyvenvietės jau buvo tuščios. Aplink – nė gyvos dvasios, tik šmirinėdavo peralkę naminiai gyvūnai, nes jų išsivežti neleido. Milicijos pareigūnai buvo gavę įsakymą benamius šunis ir kates naikinti, kad šie neplatintų radiacijos į kitas teritorijas.
„Gyvenvietės buvo visiškai tuščios, tylu. Tik katinai dar slampinėdavo tarp namų“, – pasakoja Alvydas.
Namiškiams – radioaktyvūs siuntiniai
Apleistuose kaimuose netrūko ir vadinamųjų marodierių.
Iš tuščių namų buvo vagiami vertingesni daiktai, kurie vėliau siųsti į įvairias sovietų sąjungos vietas.
Iš rūsių ilgapirščiai nešdavo naminį vyną – kaip lietuviai turėjo tradiciją gaminti alų, taip ukrainiečiai – vyną.
Pasak A. Marciūno, dabar panašios vagystės masiškai vykdomos okupuotose Ukrainos žemėse.
„Dažniausiai tai darydavo kariuomenėje tarnaujantys rusai. Vagystės išaiškėdavo atsitiktinai – pašto skyriuose pradėjus fiksuoti siuntinius, kurių radiacija viršijo visas normas“, – pasakoja pašnekovas.
Siekiant suvaldyti nuolatinius plėšikavimus, vakarais buvo įvesti itin griežti ribojimai.
„Po devintos valandos buvo draudžiama vaikščioti po kaimus ir namus. Milicija turėjo teisę šauti į tuos, kurie draudimo nepaisė. Todėl dažniausiai vogdavo darbo metu“, – prisimena A. Marciūnas.
Nuo radiacijos – respiratoriai
Likvidatorių apsauga Černobylyje buvo minimali.
Pasak A. Marciūno, dažniausiai jiems tekdavo dirbti dėvint paprastus respiratorius, panašius į tuos, kuriuos daugelis naudojo pandemijos metu. Nors buvo išduoti ir specialūs apsauginiai kostiumai, tenykštėmis sąlygomis jie menkai gelbėjo.
„Tomis dienomis buvo pasiutęs karštis. Su tais guminiais kostiumais dirbti buvo tiesiog neįmanoma, todėl dažniausiai vilkėdavome paprastą karišką uniformą, o veidus dengdavome respiratoriais“, – prisimena vyras.
Likvidatorių darbas dažniausiai prasidėdavo dar prieš aušrą. Paskui pakeisdavo kita pamaina.
Po darbų visi grįždavo į maždaug už trisdešimties kilometrų nuo elektrinės įrengtą laikiną stovyklą. Ten pirmasis sustojimas būdavo pirtis – bandymas nusiplauti radioaktyvias dulkes ir bent trumpam pamiršti pavojų.
Nuotraukas ir medalį pasiglemžė ugnis
Nors praėjo jau keturi dešimtmečiai po šios katastrofos, atsiminimai iki šiol gyvi.
Kadaise Alvydas buvo sukaupęs nuotraukų iš Černobylio, turėjo medalį už dalyvavimą likviduojant avarijos padarinius.
Visi tai dingo per gaisrą, sunaikinusį tėvų namus.
Dar skaudžiau jam kalbėti apie likimo draugus, su kuriais teko dirbti katastrofos zonoje.
„Kiek turėjau pažįstamų ar bičiulių, kurie buvo išsiųsti į Černobylį, šiandien nebėra gyvo nė vieno. Šitos patirties nepamiršiu, kol būsiu gyvas“, – tyliai sako Alvydas.
Tinklų pynėjas
Grįžęs iš kariuomenės A. Marciūnas apsigyveno Panevėžyje, dirbo įvairius darbus.
Nemažą gyvenimo dalį jis praleido Panevėžio autobusų parke, vėliau savarankiškai išmoko siuvimo įrenginių mechaniko specialybės.
„Visada mėgau meistrauti“, – nusišypso vyras.
Šiandien 60-metis didžiąją dalį laiko skiria maskuojamųjų tinklų pynimui Ukrainos kariams.
Šią veiklą pasiūlęs bičiulis, aktyviai prisidedantis prie paramos karo alinamiems ukrainiečiams.
„Armijoje turėjau labai gerą draugą ukrainietį. Kaip sakoma, kartu perėjome vandenį ir ugnį. Norėjosi kaip nors padėti“, – pasakoja Alvydas.
Prieš penkerius metus jam pačiam teko išgyventi sunkų etapą – dėl nušalimo buvo amputuota koja.
Tapus sudėtingiau savarankiškai verstis, apsigyveno globos namuose.
Nors Alvydo gyvenimą paženklino daug skaudžių patirčių, vyras tikina, kad svarbiausia yra nepasiduoti ir rasti prasmingos veiklos.
„Kai pamatau, kiek jaunų vyrų Ukrainoje liko suluošinti, kiek jų neteko galūnių, suprantu, kad bent taip galiu prisidėti. Gal tie tinklai kažkam padės apsisaugoti“, – tikisi jis.
Kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas Alvydo negąsdina. Vien per praėjusius metus jis numezgė 56 maskuojamuosius tinklus, o šiemet – jau 29.
„Bandžiau kalbinti ir kitus gyventojus prisijungti, bet ne kiekvienas ilgai ištveria. Darbas monotoniškas, tačiau labai prasmingas“, – įsitikinęs A. Marciūnas.
Laisvalaikiu Alvydas imasi taip pat kruopštumo reikalaujančios veiklos: kuria paveikslus iš karoliukų, dėlioja itin smulkias dėliones, o baigtus darbus paverčia paveikslais.
Šiandien jais papuošti Gustonių socialinių paslaugų centro, kuriame ir gyvena Alvydas, koridoriai.
