T. Janeliūnas.
Lietuva atidengusi „draugišką ugnį“ į Baltarusijos opoziciją, pati praskydo ir užsiėmė savinieka. Politikai bado vienas į kitą pirštais ir ieško kaltų. Tačiau reikėtų pripažinti, kad dvigubi žaidimai – ne skystablauzdžiams. Jei iki šiol dviveidiškai flirtavome tiek su Aliaksandru Lukašenka, tiek su opozicija, kažkada turėjo išaiškėti ir blefavimas.
Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, kalbėdamas apie duomenų išdavimą Baltarusijos teisėsaugos institucijoms, dėl ko buvo suimtas baltarusių opozicijos atstovas Alesis Beliackis, nesusilaikė. Jis užsiminė, kad ši Lietuvai garbės nedaranti istorija „bent jau tikrai kam naudinga, tai, ko gero, yra naudinga Rusijai“.
Po tokių, kad ir netyčia išsprūdusių frazių jau norisi griebtis už galvos. Jei apie tai kalbėtų profesorius Vytautas Landsbergis ar šiaip koks konservatorių apologetas, nebūtų nieko naujo. Šiaip jau visi žino, kad dėl visko kaltas Kubilius, o konservatoriai žino, jog dėl visko kalta Rusija. Tačiau „iki ko privedė Kubilius“, kad net vienas jauniausių ir liberaliausias Vyriausybės narys pradeda dėl visko kaltinti Rusiją!
Vis dėlto šaipytis dėl šios istorijas nelabai pridera. Situacija tikrai kelianti didžiulį apgailestavimą. Ne tik dėl žmogiško gailesčio, kad „nelemta klaida“ prisidėjo prie A. Beliackio suėmimo ir Lietuva šioje istorijoje pasirodė kalta dėl „draugiškos ugnies“. Ne mažesnį apgailestavimą kelia Lietuvos valstybės institucijų, politikų ir net kai kurių viešosios erdvės komentatorių pastangos visą skandalą paversti purvo drabstymosi turnyru.
Kažkas suskubo pavadinti Lietuvą „,maža suš… šalimi“, valstybės tarnautojai, kaip maži vaikai, su pasimėgavimu ėmė badyti pirštais vieni į kitus ir aiškinti, kad štai jie tai jau tikrai niekuo dėti, o kaltas kažkas kitas. Ir po truputį visi murkdomės dar didesniame purve.
Būtent ši valstybės reakcija į labai nemalonią situaciją kelia dar didesnį pasibjaurėjimą ir tikrai kažkuo primena mažos, nuolat savimi nepatenkintos ir nepasitikinčios asmenybės potraukį viešai niekinti save, bet kartu ir tikėtis sulaukti paneigimo: „na, ne tokia tu jau ir bloga, nesigraužk per daug“. O inercija didinti savo kaltę tampa jau nebevaldoma ir virsta vis smarkesniais kaltinimais: „ministras turi atsistatydinti!“, „Lietuva nebegali tikėtis teisingumo iš kitų šalių!“
Dviveidiškumo kaina
Akivaizdu, kad Teisingumo ministerija tapo atpirkimo ožiu. O didžiausia saviplakos dozė ateina iš tų politikų, kuriems patiems pritrūko valios ir ryžto gerokai anksčiau atsisakyti dviprasmiškos situacijos, kuri ir privedė prie dabartinio rezultato.
Lietuvos elgesys ir požiūris į Baltarusijos opoziciją ir A. Lukašenkos režimą yra dviveidiškas ir galiausiai tai turėjo išryškėti.
Derėtų pripažinti: Lietuvos elgesys ir požiūris į Baltarusijos opoziciją ir A. Lukašenkos režimą yra dviveidiškas ir galiausiai tai turėjo išryškėti. Viena ranka mes duodame pinigus Baltarusijos opozicijai ir drąsiname jos atstovus viešomis kalbomis, o kita ranka plekšnojame per petį oficialiems Baltarusijos valdžios atstovams ir tikimės „draugiškos kaimynystės“ bei pragmatiško bendradarbiavimo. Tiesa, taip elgiasi ir kitos ES valstybės, bet mūsų tai neturėtų guosti. Mums šis dviveidiškumas kainuoja brangiau, ypač kai išryškėja didžiuliai skirtumai tarp oficialios politikos ir „moralinės laikysenos“.
Tokioje dviprasmiškoje pozicijoje Teisingumo ministerijos ar konkretaus valdininko kaltė yra tokia, kad jis ar ji buvo per daug biurokratiška ir per mažai „pilietiška“. Tačiau mūsų valdininkai įpratę laikytis instrukcijų ir nerodyti per daug asmeninės iniciatyvos, nes už tai gali gauti per galvą. O instrukcijos kol kas tokios, kad visa Lietuvos oficiali politika žiūri į Baltarusiją kaip į normalią valstybę ir laikosi tipinių procedūrų.
Kaltinti Teisingumo ministeriją ar ministrą būtų galima tik tuo atveju, jei veiksmai būtų skyręsi nuo oficialios politikos. Įsivaizduokime – Užsienio ministerija, Seimas ir prezidentė nepripažįsta A. Lukašenkos ir visų jo kontroliuojamų institucijų, o vienintele teisėta Baltarusijos atstove laiko Baltarusijos opoziciją ir staiga Teisingumo ministerija išduoda informaciją apie vieną iš opozicijos veikėjų. Štai tuomet ministras neišvengiamai turėtų atsistatydinti. Tačiau Baltarusija – vis dar ne Libija, kurioje tarptautinė bendruomenė vis labiau ignoruoja Muammarą Gaddafį ir pripažįsta Laikinąją nacionalinę tarybą, kaip teisėtą Libijos atstovę.
Kas prisiima riziką?
Todėl kol Lietuva ir kitos ES šalys, nepaisant smerkimų ir tam tikrų juokingų sankcijų A. Lukašenkai jį realiai laiko Baltarusijos valdžia, santykiai su Baltarusijos opozicija gali būti tik už oficialiosios politikos ribų. Klasikiniu atveju oficialiosios institucijos net nepripažįsta, kad kaip nors remia opoziciją ir šią veiklos sritį palieka nevyriausybinėms organizacijoms. Pilietinis pasipriešinimas vyksta nuolatinės konspiracijos bei rizikos sąlygomis ir tik nuo pačios priespaudą patiriančios visuomenės priklauso, ar ši imsis keisti savo valdžią.
Šioje vietoje verta iškelti dar vieną, labai nedėkingą klausimą. Ar patys Baltarusijos opozicijos veikėjai nežino, kad Lietuva vis dar palaiko oficialius tarpvalstybinius ryšius su A. Lukašenkos režimu? Turint galvoje, kad bet kokios uždraustos opozicinės veiklos pobūdis jau savaime yra slaptas, oficialiai nepripažįstamas ir dažnu atveju juridiškai neteisėtas, ar galima tikėtis, kad kita valstybės jaus pareigą oficialiai ginti ir saugoti tokią anaiptol ne skaidrią veiklą? Baltarusijos opozicijos rėmimas, finansavimas iš principo negali būti skaidrus ir visiškai viešas – dar nė viena revoliucija taip nebuvo padaryta. Todėl didžiausią riziką dėl tokios veiklos neišvengiamai prisiima pati Baltarusijos opozicija.
Lietuva iki šiol ne vienam Baltarusijos opozicijos veikėjui yra suteikusi prieglobstį, vykdo ne vieną projektą, skatinantį pilietinį sąmoningumą Baltarusijoje ir yra viena aktyviausių pokyčių Baltarusijoje rėmėjų. Patys Baltarusijos opozicijos atstovai tai pripažįsta ir vertina. Tačiau tai vis tiek lieka „pilkoji zona“, nes Lietuvos politikai dar nėra paskelbę, kad jų oficialus tikslas – siekti A. Lukašenkos režimo pakeitimo, o pripažįstamos tik Baltarusijos opozicijos institucijos. To ir negali būti, nes nėra ko pripažinti. Baltarusijos opozicijai dar toli iki vieningo, gebančio visą tautą pokyčiams įkvėpti judėjimo.
Ne Rusija kalta, kad Lietuvos politikai nemoka solidžiai žaisti dvigubų žaidimų
Tad kol kas barstytis galvą pelenais nėra dėl ko. Nustokime menkinti patys save. Pirma apsispręskime, ar mes galime nutraukti ryšius su oficialiąja Baltarusija. Atsikratykime dviveidiškumo – tik tuomet galėtume sąžiningai reikalauti iš visų aiškių ir morališkai pagrįstų sprendimų. O jei to Lietuvos valdžios vyrai ir moterys negali padaryti – tai gerbiamieji, bent jau žaiskite pagal taisykles. Ir ne Rusija kalta, kad Lietuvos politikai nemoka solidžiai žaisti dvigubų žaidimų. Save gerbiantis pokerio žaidėjas išlaiko rimtą veidą net ir išsidavęs, kad blefuoja. O jei jau nepajėgi to daryti – iš viso geriau nesėsk prie stalo.
____________________
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
