Gyvenimas svetimoje šalyje, ypač kai ją nuo gimtosios skiria kultūra ir religija, niekada nėra lengvas. Ką reiškia palikti gimtinę dar paauglystėje ir atsidurti visiškai kitokioje aplinkoje, iš Irano kilęs Hamidas Zibaie žino iš asmeninės patirties – iš tėvynės jis išvyko būdamas vos septyniolikos.
Jau du dešimtmečius Hamido namai – Panevėžys.
Į Aukštaitijos sostinę Hamidą Zibaie atvedė meilė – Olandijoje susipažino su būsima žmona, panevėžiete Vaida, ir pora nusprendė kurti gyvenimą jos gimtajame mieste.
Šiandien jis dirba Respublikinės Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriaus slaugytojo padėjėju, o prieš tai ilgus metus darbavosi statybose.
Jo istorija – kur kas platesnė nei profesinis kelias. Jo pasakojimas – apie emigraciją, prisitaikymą, kultūrų skirtumus ir namų jausmą, kuris laikui bėgant įgauna kitą prasmę.
Troško pamatyti visą pasaulį
H. Zibaie iš Irano išvyko vienas, vos baigęs mokyklą, būdamas septyniolikos metų.
Pasak jo, emigracija šeimai nebuvo svetima – dalis giminaičių po Irano revoliucijos išsikėlė gyventi į įvairias pasaulio šalis.
„Mintis, kad irgi noriu emigruoti, visą laiką buvo su manimi. Tuo metu buvau jaunas ir negaliu pasakyti, ar, turėdamas dabartinę patirtį, priimčiau tokį pat sprendimą. Bet tada atrodė, kad noriu pamatyti visą pasaulį“, – pasakoja jis.
Anot H. Zibaie, iš pradžių jis neplanavo vykti būtent į Olandiją – svajojo apsigyventi Kanadoje, tačiau šio plano įgyvendinti nepavyko.
Jau po kelerių metų, praleistų Europoje, susipažino su būsima žmona, iš Panevėžio kilusia Vaida.
Vėliau pora svarstė, kur kurtis, ir galiausiai pasirinko ne Olandiją, o Lietuvą.
Pasak Hamido, tiek Lietuva, tiek Olandija turi savų privalumų ir trūkumų.
Olandija ekonomiškai stipresnė, tačiau toli gražu ne visiems priimtina tai, kad ten legalizuota dalis narkotikų.
Be to, Olandija – viena tankiausiai apgyvendintų Europos valstybių, turinti per 18 mln. gyventojų, todėl, anot pašnekovo, kartais ji primena skruzdėlyną.
Kita vertus, Olandijoje gyvena daugiau imigrantų, didesnė tautų įvairovė, todėl atvykėliams ten galbūt lengviau pritapti.
H. Zibaie manymu, Panevėžyje jis greičiausiai yra vienintelis iranietis.
„Jei būtų daugiau tautiečių, būtų labai smagu“, – šypsosi jis.
Pirmoji pažintis su miestu – visai neromantiška
„Kai 2005 metais oro uoste nusileido lėktuvas, važiuojant autostrada į Panevėžį šalis praktiškai nesiskyrė nuo Olandijos“, – sako Hamidas Zibaie.
Prisiminęs to meto Panevėžį, jis juokiasi buvęs šiek tiek išsigandęs.
Vis dėlto ilgainiui nuomonė apie miestą keitėsi į gerąją pusę, o kartu sparčiai keitėsi ir pats Panevėžys bei visa Lietuva.
„Kai svarstėme grįžti į Lietuvą ar likti Olandijoje, man labai gražiai skambėjo pats pavadinimas – Panevėžys. Tačiau atvykęs truputį išsigandau. Atrodė, lyg daugybę metų čia visiškai niekas nevyko“, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Tais laikais miesto gatvėmis dar važinėjo privatūs keleiviniai mikroautobusai, o, pasak H. Zibaie, nuvykus į Senvagę ar Laisvės aikštę daugiau nelabai būdavo kur nueiti ar ką pamatyti.
Kartą jis apsilankė ir tuomet dar apleistame Kultūros ir poilsio parke. Ten vis dar stovėjo seni, surūdiję metaliniai atrakcionai, atrodę tarsi po katastrofos.
„Vis ginčydavausi su statybininkais, kurie sakydavo, kad prie rusų gyventi buvo geriau. Koks dar geriau? Aš šiek tiek žinau, kokia tada buvo situacija“, – juokiasi pašnekovas.
Anot jo, gavus europinį finansavimą sparčiai keitėsi tiek miestai, tiek žemės ūkis.
„Kai atvykau, viskas atrodė pilka ir niūru. Per tuos metus Panevėžys labai pasikeitė. Dabar čia tikrai gražu“, – sako H. Zibaie.
„Šeima yra šeima – norisi pamatyti ten gyvenančius artimuosius. Tačiau praeina savaitė ir jau negaliu Irane ramiai nusėdėti – tarsi vinys badytų. Mano gyvenimas jau nebe ten.“
H. Zibaie
Galimybes atvėrė lietuvių kalba
Atvykęs į Lietuvą Hamidas Zibaie apie penkiolika metų dirbo statybose.
Fizinį darbą pasirinko todėl, kad pirmiausia reikėjo išmokti lietuvių kalbą.
Iki tol Olandijoje jis dirbo maisto pramonėje, mokėsi automechaniko specialybės, tačiau mokslų nebaigė – nusprendęs kurti gyvenimą su mylimąja Lietuvoje, persikėlė į Panevėžį.
„Neturėjau kitos išeities, kaip tik mokytis lietuviškai. Rusų kalbos nemokėjau“, – pasakoja jis.
Tuo metu angliškai kalbančių žmonių Panevėžyje buvo gerokai mažiau nei dabar.
Atvykus į Lietuvą su žmona kurį laiką kalbėjo tik angliškai. Ji vertėjaudavo ir bendraujant su uošviais.
Lietuvių kalbą Hamidas išmoko gana greitai, nors iki šiol kartais keblumų kelia gramatika.
Pašnekovas pastebi, kad prasidėjus karui Ukrainoje į Lietuvą, taip pat ir į Panevėžį, atvyko daug ukrainiečių.
Jo manymu, jiems prisitaikyti čia lengviau, nes kultūra, religija ir istorinė patirtis yra artimesnė lietuviams.
„Manau, kad jų adaptacija daug lengvesnė nei žmonėms iš Rytų, kaip man“, – svarsto H. Zibaie.
Rado draugišką kolektyvą
2005-aisiais Panevėžyje sutikti kitos kultūros ar tautybės žmogų dar nebuvo įprasta.
„Gal Vakarų Europoje, kur daugiau imigrantų ir didesnė žmonių įvairovė, gyventi būtų buvę patogiau“, – svarsto Hamidas Zibaie.
Jis pasakoja girdintis kitų Lietuvoje gyvenančių užsieniečių istorijas apie patiriamą diskriminaciją ar neigiamą požiūrį į imigrantus.
Apie tokią patirtį yra užsiminusi ir Kaune studijuojanti jo dukterėčia iranietė.
Vis dėlto pats H. Zibaie sako Panevėžyje to pernelyg nepajutęs.
„Nejaučiu to, ką patyrė kiti. Negaliu pasakyti, kad Panevėžyje tai labai ryšku“, – tvirtina iranietis.
Pašnekovas svarsto, jog tam įtakos gali turėti ir jo išvaizda – kol neprabyla, daugelis net nesupranta, kad jis – ne lietuvis.
Tiesa, su neigiamu požiūriu jam vis dėlto yra tekę susidurti.
Dirbdamas statybose pastebėdavo, kad iš dešimties žmonių vienas ar du į kitatautį kolegą žiūrėdavo kreivai – nenorėdavo komandoje imigrantų, netgi klausdavo, ką jis čia veikia.
„Asmeniškai nesu susidūręs su labai rimtomis situacijomis, kad kas nors smarkiai užgauliotų ar panašiai. Aš to neleidžiu“, – sako jis.
Nuo 2019 metų Respublikinės Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriuje slaugytojo padėjėju dirbantis H. Zibaie džiaugiasi darbo atmosfera, draugišku kolektyvu ir komandiniu darbu.
Jis prisipažįsta čia besijaučiantis savas.
Iš statybų į ligoninę
Iš statybų į medicinos sritį perėjęs Hamidas Zibaie sako, kad darbas ligoninėje jam išties patinka. Pasak jo, šios pareigos geidžiamos ir dabar – net yra laukiančiųjų eilė, tačiau tuomet buvo pasirinktas būtent jis.
Naujame kolektyve vyras greitai pritapo, baigė reikiamus mokslus.
Nors darbas Psichiatrijos skyriuje nėra lengvas, prieš įsidarbindamas jis didelės baimės nejuto.
„Žinoma, šiame darbe visada yra tam tikro pavojaus, tačiau reikia žinoti, ką daryti ir kaip elgtis“, – apie darbo specifiką kalba jis.
H. Zibaie neslepia, kad jau anksčiau buvo kilusi mintis studijuoti slaugą.
Vis dėlto stabdė abejonės, ar ne per vėlu vėl sėsti prie mokslų, juolab kad rašyti lietuviškai jam vis dar nėra lengva.
Kol kas Hamidui už jį patį svarbiau vaikai. Dukra mokosi dvyliktoje klasėje ir svajoja studijuoti mediciną – tapti odontologe. Sūnui – keturiolika.
„Kai turi vaikų, pirmiausia norisi padėti išsipildyti jų svajonėms. O kada ateis laikas savosioms – nežinau“, – šypsosi pašnekovas.
Integravosi nesunkiai
H. Zibaie juokauja, kad ne visi Lietuvoje gyvenantys iraniečiai supranta jo pasirinkimą gyventi ne Vilniuje ar Kaune, kur daugiau galimybių ir verslo. Tačiau jam patinka Panevėžys.
Pasak pašnekovo, didmiesčiai jo nežavi dėl spūsčių ir didelio tempo.
Atvykęs į Lietuvą H. Zibaie sulaukė šilto žmonos tėvų priėmimo. Anot jo, uošviai neišsigando ir į būsimą žentą reagavo draugiškai.
H. Zibaie juokiasi, kad iki atvykdamas į Lietuvą, jau šešerius metus buvo praleidęs Olandijoje, taigi – sueuropėjęs.
„Jau buvau infiltruotas, – kvatoja Hamidas. – Žmona sako, kad su manimi nėra sunku.“
H. Zibaie pasakoja, kad jo šeima Irane nebuvo itin religinga, o ir pats niekada savęs tokiu nelaikė. Gyvendamas Lietuvoje jis nešvenčia musulmoniškų švenčių, o abu vaikai pakrikštyti.
„Pakrikštijome ir sūnų, ir dukrą. Niekada tam neprieštaravau“, – sako jis.
Pašnekovas švenčia ir kikščioniškas šventes – kartu su šeima sėda prie Kūčių stalo, laikosi lietuviškų tradicijų.
„Nėra taip, kad šito ar ano nevalgau ar kažko negaliu“, – šypsosi vyras.
Abu vaikai turi lietuviškus vardus.
„Mūsų vaikai – lietuviai. Gyvename Lietuvoje, todėl nemačiau priežasties jiems duoti kitokius vardus“, – sako H. Zibaie.
Viešint gimtinėje traukia į Lietuvą
Kadangi Hamidas Irane nebegyvena jau daugelį metų, apie dabartinį gyvenimą savo gimtojoje šalyje, kaip pats sako, daug papasakoti nebegalėtų.
Vis dėlto ten likusius artimuosius jis kartkartėmis aplanko.
Paskutinį kartą Irane lankėsi maždaug prieš trejus metus. Dabar, dėl regione tvyrančios įtampos, nuvykti ten būtų sudėtinga.
H. Zibaie prisipažįsta, kad viešint Irane jam pakanka savaitės, jog vėl imtų traukti namo – į Panevėžį.
Pasak jo, pripratus prie gyvenimo Lietuvoje, Irane jam tampa per triukšminga.
„Šeima yra šeima – norisi pamatyti ten gyvenančius artimuosius. Tačiau praeina savaitė ir jau negaliu Irane ramiai nusėdėti – tarsi vinys badytų. Mano gyvenimas jau nebe ten“, – sako panevėžietis.
Jis apgailestauja, kad tėvai taip ir nėra apsilankę Lietuvoje.
Pasak pašnekovo, Irane nėra Lietuvos ambasados, todėl vizos gavimas sudėtingas ir brangus – dėl dokumentų tenka vykti į Turkijos sostinę Ankarą, o tokių kelionių prireiktų netgi ne vienos.„Anksčiau gal dar buvo daugiau galimybių, tačiau dabar ekonominė situacija labai sudėtinga“, – teigia jis.
Kelionės į Iraną sudėtingos ir pačiam H. Zibaie – Irano ambasada yra Varšuvoje, todėl tvarkant dokumentus taip pat tenka vykti į Lenkiją.
Pašnekovas pasakoja anksčiau bandęs gauti Lietuvos pilietybę, tačiau šis procesas pasirodė sudėtingas ir reikalaujantis taip pat daug laiko bei lėšų.
Norint tapti Lietuvos piliečiu, reikėtų atsisakyti Irano pilietybės, o gimtoji šalis, anot jo, tokius procesus dažnai vilkina, nenorėdama prarasti savo piliečių.
Hamidas neslepia, kad mama, kaip ir daugelis mamų, norėtų sūnų turėti arčiau savęs.
„Ji kviečia grįžti, bet su savo požiūriu ten gyventi nebegalėčiau. Ten – jau ne man. Dabar mano namai čia. Po poros savaičių Irane jau labai norisi atgal į Panevėžį“, – sako iranietis ir juokauja, kad galbūt sulaukus pensijos, gimtojoje šalyje situacija jau bus kitokia ir vyks ten žiemoti.
Emigrantų dalia
Pasak H. Zibaie, per tiek metų pasikeitė ne tik jis, bet ir gimtinė – Iranas jau nebėra toks, kokį prisimena jaunystėje. Pasikeitė miestai, žmonės, o dalies artimųjų jau nebėra.
Irane gyvenanti sesuo, anot pašnekovo, mano, kad brolis priėmė teisingą sprendimą gyvenimą kurti ne gimtinėje.
Vis dėlto Hamidas neslepia, kad širdis kartais tarsi pasidalija tarp dviejų šalių.
Jo manymu, tai pažįstamas jausmas daugeliui emigrantų.
„Emigracija turi savo minusų. Jei išvyksti dar mažas, vaikystėje, yra vienaip. Tačiau kai emigruoji jau baigęs mokyklą, tas jausmas visai kitoks“, – svarsto pašnekovas.
Anot jo, keistas jausmas apima, kai draugų ar pažįstamų kompanijoje tenka klausytis prisiminimų apie įvykius, kurių pats nepatyrė, nes gyveno kitoje šalyje. Nėra bendrų vaikystės ar jaunystės patirčių, kurios dažnai suartina žmones. Arba savo šalyje buvai žinomas kaip humoristas – tavo juokelius visi suprasdavo, tačiau svetimoje šalyje net humoro jausmas gali būti priimamas kitaip.
„Tai yra emigracijos minusas. Manau, tą patiria visi emigrantai“, – sako H. Zibaie. 
