Londoniečiai tvarko riaušininkų nusiaubtą miestą.
Nors ketvirtadienio naktį, kai budėjo gausios policijos pajėgos ir lijo lietus, didesnių neramumų, Didžiojoje Britanijoje neužfiksuota, kai kurie psichologai teigia, kad riaušių pasikartojimas – tik laiko ir vietos klausimas, o apžvalgininkai primena, kad riaušės nei Europoje, nei pasaulyje nėra neįprastas dalykas.
„Manau, kad riaušių priežastys yra silpna policija ir visuomenės susvetimėjimas. Pasekmės bus žala ekonomikai – lėtesnis augimas, brangesnis draudimas, krintančios būsto kainos“, – portalui IQ.lt sakė „The Economist“ apžvalgininkas, knygos „Naujasis šaltasis karas“ autorius Edwardas Lucasas.
E. Lucasas pažymėjo, kad riaušininkai jaučiasi neturintys vietos visuomenėje ir nebijo nusikalstamo elgesio pasekmių. Tačiau jis atmetė anksčiau pasirodžiusius teiginius, kad riaušininkai yra vargingai gyvenantys asmenys, o griežta vyriausybės taupymo politika juos dar labiau skurdina.
„Žmonės nėra vargšai (priešingai, nei gyvenantys kaime rytų Lietuvoje). Tačiau vartotojiška kultūra padidina nelygybės pojūtį, pojūtį, kad turtingieji gali gauti ką nori, o skurdesnieji negali nusipirkti norimų sportbačių ar telefonų“, – sakė E. Lucasas.
Jis pabrėžė, kad biudžeto karpymai dar neprasidėjo, o nedarbas daugelyje vietovių, kur vyko riaušės, yra ganėtinai žemas. Be to, paaiškėjo, kad dalis sulaikytų riaušininkų turi gerus darbus. „Supaprastintas aiškinimas, kad taupymas + skurdas = riaušės yra klaidingas“, – sakė apžvalgininkas.
Nėra neįprasta
Vilniaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka svarstė, kad riaušės – ir skirtingų kultūrų klausimas. „Pranešama, kad viename iš tų rajonų gyvena apie 50 tūkst. lietuvių, bet jie nesukyla, nedalyvauja tame. Matyt, yra kultūrinės, ekonominės atskirties. Tie, kurie maištauja, dauguma yra Anglijos piliečiai. Kelintos kartos emigrantų vaikai, jie prastai integruojasi“, – dėstė R. Lazutka.
Jis pažymėjo, kad įprastai integracija siejama su nedarbu, pripažįstama, kad pagrindinė žmonių integracijos priemonė yra užimtumas, darbas. Tačiau vien tokio paaiškinimo esą nepakaktų. „Kad prasiveržė čia – matyt, ir didmiesčių klausimas, sudėtingas tikrai. Vargu, ar kas gali labai lengvai visa tai paaiškinti“, – sakė pašnekovas.
Savo ruožtu E. Lucasas pridūrė, kad Londone kilusios ir po kitus miestus išplitusios riaušės pabrėžia švietimo sistemos, šeimos problemas. „Didelė dalis įvykių turi daug, kartais besidubliuojančių, prieštaringų priežasčių. Šis – ne išimtis“, – sakė apžvalgininkas.
Jis patikino, kad riaušės Europoje nėra neįprastas reiškinys. „Prieš kelerius metus stebėjome riaušes Prancūzijoje, Danijoje. Anksčiau – Vakarų Berlyne. Neseniai – Graikijoje, Gazoje. Didžiausia apsauga nuo riaušių – baimė būti sučiuptiems. Tam reikia, kad policija atgautų pasitikėjimą“, – sakė E. Lucasas.
Laiko klausimas
E. Lucasui antrino psichologas, psichoterapeutas Olegas Lapinas: „Analogiškas dalykas buvo, pavyzdžiui, Los Andžele, kai policininkai nuskriaudė juodaodį. Ten irgi buvo didelės riaušės. Visas Artimųjų Rytų pasaulis buvo apimtas riaušių ir maišto. Kad tai įvyko Londone, yra laiko ir vietos klausimas, nes žmoniją reguliariai krečia įvairios riaušės.“
O. Lapinas teigė, kad dažniausiai riaušes galima paaiškinti įvairiais faktoriais: gyvenimu didmiestyje (mažoje erdvėje susikaupia daug žmonių), amžiumi (ten, kur daug jaunų žmonių), skirtingos socialinės, rasinės padėties žmonių buvimu mažoje teritorijoje (turtingų-neturtingų, baltaodžių-juodaodžių, turtingų-neturtingų, jaunų-senų, nacionalsocialistų-komunistų). „Ten, kur labai skirtingi požiūriai, amžius, rasės, visada atsiranda įtampa“, – sakė psichologas.
Jis pridūrė, kad agresijos tikimybę paprastai padidina tokie faktoriai, kaip padidėjęs saulės aktyvumas ar aukšta oro temperatūra. „Todėl, kada ir kur atsiras riaušės, yra tik laiko klausimas. Jeigu visi šitie faktoriai sutampa, jos ir atsiranda“, – dėstė pašnekovas.
Kita psichologė Daiva Balčiūnienė pažymėjo, kad elgesys, kuriame yra emocijų, nesunkiai perduodamas kitiems. „Agresija, pyktis yra vienas svarbiausių jausmų ir jis yra užkrečiamas. Kai vienas žmogus kažką tokio pradeda, iki tol besikaupusios emocijos tarsi gauna leidimą pasireikšti. Tada prisijungia antras, trečias, ketvirtas. Pasireiškia sniego gniūžtės efektas“, – sakė D. Balčiūnienė.
Minia – kaip vaikas
Paklausti, ar riaušių negalima laikyti žmonių išsilavinimo, kultūros stygiaus problema, psichologai sutiko, kad kultūros lygis yra didelis stabdis. „Aišku, kad žmogus, kuriam yra griežtai įkalta „nevok“, nevogs. Bet kai yra minia, atsiranda toks mąstymas, kad „jeigu visi taip daro, ima, tai ką, gal aš kvailas ir neimsiu“. Tada susvyruoja tie vertybiniai dalykai“, – sakė D. Balčiūnienė.
Savo ruožtu O. Lapinas pridūrė, kad minios dalimi pasijutęs žmogus ima elgtis taip, kaip elgiasi minia, o minia esą turi savo protą, kuris skiriasi nuo atskiro žmogaus proto. Esą net ir labai išsilavinęs žmogus, pajutęs, kad yra minios dalis, gali pradėti elgtis taip, kaip ji.
„Tai labai greitai paplinta. Žmogui reikia aiškaus priešo, supaprastėja mąstymas, tada minia pradeda veikti kaip didelis emocionalus ir nekritiškai mąstantis vaikas“, – teigė O. Lapinas.
Todėl, D. Balčiūnienės teigimu, siautėjančią minią geriausia stabdyti tada, kai veiksmas dar pernelyg neįsisiūbavęs. Jėgos struktūrų įsikišimas turi būti greitas, griežtas ir tvirtas, kad būtų vėl atstatytos ribos, suvaldytas smurtas ir agresija nesitęstų. „Kitas kelias – identifikuoti lyderius. Vienus galbūt izoliuoti, o su kitais derėtis, spręsti problemą. Čia – kaip pūlinys, kuris prasiveržė. Reikia žiūrėti, kaip gydyti, kodėl jis atsirado, iš kur kilo tas nepasitenkinimas. Paprastai skamba, bet tai yra labai sunkiai įgyvendinama, nes ten, kur emocijos, protingi argumentai negirdimi“, – sakė psichologė.
O. Lapinas atkreipė dėmesį, kad žmonių agresyvumas didėja, kai jie išlieka anonimiški: visi dėvi vienodas kaukes, slepiasi tamsoje. Todėl žmogų išvedus į viešumą, jis tampa labiau atsakingas už savo elgesį. Galų gale, jo teigimu, bet kokios riaušės baigiasi. „Nesibaigia tik energetiškai stiprioms asmenybėms, kurios tai gali daryti bet kur, bet kada ir bet kiek, bet jas reikia surasti ir izoliuoti“, – sakė O. Lapinas.
