Skubus gyvenimo tempas, ekranai, karjeros siekis ir vis stiprėjantis individualizmas keičia ne tik kasdienius žmonių įpročius, bet ir požiūrį į šeimą.
Ar šeima Lietuvoje tebėra viena svarbiausių vertybių? Kodėl vis daugiau jaunų žmonių neskuba jos kurti?
Rubrikos „Savaitės klausimas“ pašnekovai sako matantys gilėjančią santykių krizę, kai žmonėms darosi sunkiau įsipareigoti, kalbėtis ir būti kartu. Ir visi sutaria dėl vieno: stiprios šeimos pagrindas – ne pinigai, o kartu praleistas laikas, dėmesys ir gebėjimas kasdien rūpintis vienas kitu.
Aurentas GRUBINSKAS
Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos narys, gydytojas radiologas, penkių vaikų tėtis
Šeima – viena svarbiausių vertybių. Žmonės kūrė šeimas visais laikais, kuria jas dabar ir, tikiu, kurs ateityje. Tačiau šiandien vis dažniau matau, kad šeimos vertė visuomenėje sumenkusi. Ir tai nėra vien požiūrio klausimas. Apie tai ne kartą diskutavome ir Šeimų taryboje, ši tema aptariama ir valstybės mastu. Man atrodo, kad šeimai šiandien trūksta pagarbos iš išorės, o pačiose šeimose – nuoširdaus bendravimo.
Viena iš politinių priežasčių, kuri formuoja žmonių požiūrį į šeimą bei lemia demografinę situaciją, – šeimos politikos nestabilumas. Žmonėms svarbu jaustis saugiai ir žinoti, ko tikėtis ateityje. Tačiau kai kiekviena nauja valdžia keičia išmokų tvarką ar motinystės ir tėvystės atostogų sąlygas, atsiranda neapibrėžtumas.
Kita vertus, pastarąjį dešimtmetį valstybės politika šeimos atžvilgiu dažniausiai buvo formuojama kaip socialinė politika. Kartais susidaro įspūdis, kad šeimai reikia tik materialinės paramos. Tačiau tikrai ne visoms jos reikia, o toms, kurioms būtina pagalba, ją suteikia socialinės paramos skyriai ar įvairios organizacijos. Sociologai dažnai pabrėžia, kad šeimą reikia ne tik remti, bet ir įgalinti, nes šeima nėra vien gavėja – ji yra davėja. Šeima suteikia stabilumą, saugumą, pasitikėjimą. Kai šeimoje vyrauja darna, laimingi jaučiasi visi – ir sutuoktiniai, ir vaikai.
„Ne veltui sakoma: jeigu nori mylėti vaiką, mylėk jo mamą arba tėtį. Didžiausia dovana vaikui yra tėvai, mylintys vienas kitą.“
Šiandien šeimoms labiausiai trūksta bendravimo. Tą pastebi pedagogai, psichologai, sociologai. Didžiulę įtaką tam padarė informacinės technologijos ir socialiniai tinklai. Ekranai atima gyvą žmonių ryšį. O juk šeimą stiprina būtent paprasti kasdieniai dalykai, daromi kartu: bendri pietūs, kelionės, sportas, vakarai namuose. Net vaikų nuvežimas į mokyklą ar būrelį tampa proga pasikalbėti, pasidalyti dienos įspūdžiais. Buvimas kartu kuria artumą ir leidžia šeimai išlikti stipriai. Ir mes šeimoje stengiamės kuo daugiau laiko leisti kartu.
Labai svarbūs ir sutuoktinių tarpusavio santykiai. Ne veltui sakoma: jeigu nori mylėti vaiką, mylėk jo mamą arba tėtį. Didžiausia dovana vaikui yra tėvai, mylintys vienas kitą. Todėl poroms būtina skirti laiko vienas kitam – sustoti, pasidomėti, kaip sekasi, kartu išeiti pasivaikščioti ar pakviesti vienas kitą į pasimatymą.
Šiandien karjera, nuolatinis skubėjimas, ekranai ir įvairūs malonumai dažnai atima laiką, skirtą buvimui kartu. Mažėjantis gimstamumas taip pat iš dalies susijęs su žmonių pasirinkimu pirmiausia siekti asmeninės gerovės, karjeros ar tiesiog gyventi sau. Vis daugiau žmonių vengia ilgalaikių įsipareigojimų, o tai daro įtaką tiek santuokų, tiek gimstančių vaikų skaičiui. Tai tam tikra šiuolaikinės gerovės visuomenės pasekmė, kai individualūs poreikiai neretai tampa svarbesni už įsipareigojimą šeimai.
Roberta DAUBARAITĖ-RANDĖ
Panevėžio vyskupijos „Carito“ vadovė
Šeimai svarbios vertybės, kurios ją stiprina, šeimai reikia palaikančių žmonių, kurie kartu, kai nėra lengva, ir kurie kartu džiaugiasi. Kartais šeimai reikia ir vyresnių žmonių išminties.
Šeima yra tai, kas formuoja ateities žmogų. Kuo ji stabilesnė, tuo jauni žmonės labiau matys pasaulį saugų – kaip vietą, kur gali skleistis, augti. Tam reikia nuolatinių pastangų, mylėti vieni kitus, suprasti, klausytis, kalbėtis, dalintis.
Man šeima yra svarbi vertybė, meilės šaltinis.
Kodėl žmonės neskuba kurti šeimos? Turbūt todėl, kad nuolat būti dviese yra darbas. Abi pusės turi labai stengtis. Tai nelengva. Ne veltui patarlė sako: jei nori toli nueiti, eik vienas. Kai eini kartu, tempas kitoks.
„Šeima yra tai, kas formuoja ateities žmogų. Kuo šeima stabilesnė, tuo jauni žmonės labiau matys pasaulį saugų – kaip vietą, kur gali skleistis, augti.“
Esame labai savarankiškos visuomenės atspindys. Gyvename tokiu laiku, kai jaunus žmones ugdome būti savarankiškus, sėkmingus. Tas savarankiškumas gal pasireiškia taip: esu pats savo laimės kalvis – gyvenu tokį gyvenimą, kokio noriu.
Santykių neskubama kurti galbūt todėl, kad pirmiausia norima suprasti, kas aš esu šioje žemėje, kokia mano buvimo prasmė?
Santykiai yra abipusis dalykas. Abu turi suprasti, kad reikės įnešti savo indėlį, rasti kompromisą, išmokti kažko naujo. Tas kelias iki santykių nugludinimo yra ilgas.
Žiūrėdama į vyresnio amžiaus poras kartais pagalvoju: kaip jiems tai pavyko. Man atrodo, kad šie žmonės nemažai turėjo kartu ieškoti susitarimo.
Santykiuose juk svarbiausia tartis, ieškoti. Kai stengiasi tik vienas, santykiai nepavyksta. Abu turi to norėti ir kalbėtis.
Kun. dr. Gediminas JANKŪNAS
Krekenavos bazilikos rektorius, Vadaktėlių ir Upytės parapijų administratorius
Šeimą stiprią pirmiausia daro laikas kartu. Kuriant stiprius santykius, reikia savo laiką, kuris yra ribotas, išdrįsti padovanoti kitam ir dėl kito. Jei visą norėsime pasilaikyti sau, šeima nebus nei stipri, nei tvirta, nei graži.
Šeimą griauna reikšmingai padidėjusios savarankiško gyvenimo galimybės, kai galvojama, kad galima išsiversti be kito. Kai kitas tarsi yra mano laisvių pažeidėjas, mano teisių apribotojas. Ir šitas perdėm savarankiškumas, galvojimas, kad galiu turėti visavertį gyvenimą be aukojimosi dėl kito, be patarnavimo kitam, veda prie dažnų skyrybų. Nebenorima vargintis spręsti konfliktus, kalbėtis, ištverti vienas kito trūkumus, išlaukti vienas kito augimą.
Šiandien šeima išgyvena krizę, dingo bendro stalo kultūra. Gali gyventi po vienu stogu, bet turėti savo tvarkaraštį, savo dietą, savo automobilį, savo socialinius tinklus, ekranus ir taip šeimoje nebesusitikti. O susitikus nebeinvestuoti laiko ir jėgų į santykį su kitu ir dėl kito.
Bet šeima yra vertybė.
„Karjeros, įvaizdžio dalykai galop praeina, o lieka, ypač pabaigos momentuose, tai, kas buvo sukurta dvasiniam lygmeny – arba yra artimas žmogus, kuris bus šalia ir kurio ilgėsiuos, kai nieko daugiau nebenorėsiu, arba jo nėra.“
Žilvinas Žvagulis viešai papasakojo, kad susidūręs su vėžio diagnoze, ištvėręs chemoterapiją, iš naujo atrado šeimą kaip vertybę. Karjeros, įvaizdžio dalykai galop praeina, o lieka, ypač pabaigos momentuose, tai, kas buvo sukurta dvasiniam lygmeny – arba yra artimas žmogus, kuris bus šalia ir kurio ilgėsiuos, kai nieko daugiau nebenorėsiu, arba jo nėra. Jei jo nėra, vadinasi, per gyvenimą pats neinvestavau į tokį ryšį.
Matau akivaizdžiai mažiau porų, apsisprendusių tuoktis. Tam yra dvi priežastys – viena demografinė, o kita – mentalinė, kai nebepopuliaru įsipareigoti, o dar bažnyčioje, Dievo akivaizdoje, kas daug sunkiau ir sudėtingiau nei prieš visuomenę.
Labai laukčiau, kad pas dvasininkus ateitų ne tik poros, planuojančios tuoktis, bet ir svarstančios skirtis.
Sakyčiau, čia toks minusas Bažnyčiai Lietuvoje, kad nėra akivaizdaus ir praktiško porų šeiminio gyvenimo palydėjimo.
Nors esame pasiruošę tokią tarnystę atlikti, bet poros krizių atveju labai retai kreipiasi į Bažnyčią. Dažniausiai ieško psichologų, seksologų patarimų arba kokios nors žiniuonės, jogo, bet neina į savo tikėjimo bendruomenę ir neklausia, kaip tą gyvenimo iššūkį priimti vadovaujantis Dievo žodžiu, tikėjimo normomis.
Labai mielai priimčiau krizę išgyvenančias poras. O kaip galvojate, ką kunigai veikia nuo ryto iki vakaro? Jie nėra tik ceremonijų atlikėjai, jie turėtų būti ir palydėtojai mūsų kasdienybėje, jei žmonės išdrįstų ta kasdienybe dalintis su savo dvasiniais ganytojais.
Megė CIMBALAITĖ
Dula
Galbūt pasirodysiu senamadiška, tačiau iš savo gyvenimo patirčių – įvairialypių ir toli gražu ne visuomet tradicinių – vis dažniau atrandu, kad klasika ir tradicijos yra tvirtas visko pagrindas. Įsitikinu, jog prigimtiniai, su gamta glaudžiai susiję dalykai išlieka kertiniu pamatu, ant kurio statoma visa kita.
Šiandienos pasaulyje tapo įprasta ir net siektina kalbėti apie laisvę – jaustis laisviems, būti laisviems, gyventi nevaržomai.
Tačiau kartais drįstu susimąstyti, ar ši nuolat akcentuojama laisvė nėra tapusi dar viena subtilia valdymo forma.
Ar tai nėra būdas formuoti žmonių mąstymą taip, kad jie paklusniai priimtų tai, kas jiems transliuojama – per žiniasklaidą, viešąją nuomonę ar politines aplinkybes? Nenoriu šio klausimo politizuoti, veikiau kviečiu atsargiai pažvelgti į tai, kaip šiandien suprantama ir propaguojama laisvė.
Jauniems žmonėms tampa vis sunkiau atsirinkti, kas iš tiesų vertinga. Visur girdime raginimus būti autentiškais, siekti savirealizacijos, gyventi pagal savo taisykles. Tačiau šeima remiasi kitais principais – tarnyste, pasitikėjimu, atsakomybe ir kasdienėmis pastangomis.
„Kartais didžiausia drąsa yra grįžti prie to, kas paprasta, tikra ir prigimta – prie šeimos, artumo, atsakomybės ir meilės, kuri ne tik suteikia laimę, bet ir įprasmina žmogaus gyvenimą.“
Tai erdvė, kurioje žmogus auga ne tik individualiai, bet ir kartu su kitu, o vaikų auginimas dažnai atveria gilesnę gyvenimo prasmę ir skatina brandą.
Deja, tai vis dažniau kertasi su vyraujančia „mada“. Kurti šeimą tampa mažiau populiaru, kartais net laikoma nemadingu ar nepatraukliu pasirinkimu. Vis dėlto tie, kurie išsaugo prigimtinį pašaukimą aukoti dalį savo gyvenimo vaikų auginimui, vis dar ryžtasi kurti ilgalaikius santykius – ne visada lengvus, ne visada paprastus, tačiau tikrus ir turinčius gilią vertę.
Šiandien taip pat matome daugybę šeimų, kurios gyvena neturėdamos vaikų – kartais savo pasirinkimu, o kartais dėl skaudžių aplinkybių, kai jų susilaukti nepavyksta.
Tai viena jautriausių mūsų laikmečio temų. Norisi tikėti, kad bent dalis šių iššūkių kyla ir iš mūsų nutolimo nuo gamtos, nuo prigimtinių žinių bei gilesnio žmogaus ryšio su savimi ir kitu.
Pastebiu ir įkvepiančių pavyzdžių, kai poros, investuodamos į savo emocinę ir psichologinę sveikatą, atrasdamos vidinę pusiausvyrą ir stiprindamos tarpusavio ryšį, iš naujo atranda bendrumą. Dažnai būtent dėl tokių sveikų, brandžių santykių lengviau atsiranda vietos ir vaikams. Juk vaikai pirmiausia ateina iš meilės – iš saugaus ryšio, iš pasitikėjimo, iš gebėjimo būti kartu.
Galbūt šiandien kaip niekada svarbu prisiminti, kad tikroji pažanga nebūtinai reiškia atsitraukimą nuo tradicijų. Kartais didžiausia drąsa yra grįžti prie to, kas paprasta, tikra ir prigimta – prie šeimos, artumo, atsakomybės ir meilės, kuri ne tik suteikia laimę, bet ir įprasmina žmogaus gyvenimą.
