Kai žmonės galvoja apie Graikiją, jų vaizduotėje dažniausiai iškyla baltų namelių ir mėlynų kupolų vaizdai Santorinyje arba saulėje skendinčios Kikladų salos.
Korfu – visai kitokia Graikija. Žalesnė, ramesnė, elegantiškesnė. Tai sala, kurioje alyvmedžių giraitės leidžiasi iki pat turkio spalvos jūros, tarp siaurų gatvelių slepiasi venecijietiški akcentai, o oras kvepia citrusais, druska ir laukinėmis žolelėmis.
Vos išlipus iš lėktuvo, nosį pakutena žaliuojančių pievų, alyvmedžių ir jūros kvapas – tarsi Graikija čia būtų dar sodresnė, dar gyvesnė.
Iš šimtmečius skaičiuojančios istorijos, legendų ir saulės nupinta žaliausia Graikijos sala – Korfu – kviečia pasinerti į tobulą atostogų malonumą.
Tai vieta, kur susitinka graikiškas temperamentas, itališka elegancija ir britiška istorija.
Venecijos atspindžiai po Graikijos saule
Korfu – ne visai tipinė Graikijos sala. Per amžius keliavusi iš rankų į rankas – nuo venecijiečių iki britų – sala paveldėjo architektūrinį rafinuotumą. Vaikštinėdami siaurais senamiesčio gatvelių labirintais tikrai pajusite tą išskirtinę itališką aurą – tarsi būtumėte nukeliavę į mažąjį Neapolį su venecijietišku atspalviu.
Jaukūs balkonėliai, apaugę žiedais svyrančiomis bugenvilijomis, tarp stogų išnyrantys bažnyčių bokštai, netikėtai atsiveriančios aikštės su fontanais ir daugybė jaukių kavinukių, kuriose vietiniai gyventojai alyvmedžių šešėlyje gurkšnoja kavą, lėtai pasitikdami dar vieną dieną.
Korfu istorija tokia pat spalvinga kaip ir pati sala. Ji nuo seno buvo strategiškai svarbi vieta Jonijos jūroje, todėl dėl jos varžėsi įvairios imperijos.
Antikos laikais Korfu buvo žinoma kaip Kerkyra. Sala minima net Homero „Odisėjoje“ – manoma, kad būtent čia Odisėjas sutiko fajakus.
Vėliau Korfu tapo svarbiu prekybos ir jūrų kelių centru.
Didžiausią įtaką salai padarė venecijiečiai, valdę ją beveik keturis šimtmečius. Jie sustiprino miesto gynybą, statė tvirtoves, rūmus ir suformavo Korfu architektūrą, kuri iki šiol labiau primena Italiją nei tradicinę Graikiją.
Vėliau salą valdė prancūzai, britai ir trumpai rusai. Kiekviena valdžia paliko savo pėdsaką – nuo europietiškų aikščių iki britiškų kriketo tradicijų, kurios Korfu gyvos dar ir šiandien.
1864 metais sala oficialiai prisijungė prie Graikijos.
Senamiestis – tarp Graikijos ir Italijos
Pirmasis įspūdis atvykus į Korfu miestą dažnai netikėtas.
Vietoj tipiškų graikiškų baltų namų čia laukia pastelinių spalvų fasadai, arkados, siauri venecijietiški skersgatviai ir didelės aikštės.
Korfu senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, yra išskirtinis pavyzdys, kaip miestas sugebėjo išlaikyti savo istorinį charakterį ir architektūrinį vientisumą, nepaisant įvairių istorinių iššūkių.
Senamiestis sukurtas tarsi labirintas – siauros gatvelės netikėtai išveda į mažas aikštes, jaukias kavinukes ir senas bažnyčias.
Vienas gražiausių pasivaikščiojimų veda Listono promenada. Ši elegantiška gatvė su arkadomis buvo statyta prancūzų laikais ir iki šiol primena Paryžių.
Rytais čia girdėti kavos puodelių skimbčiojimas, o vakarais žmonės renkasi pasivaikščioti, stebėti saulėlydžio ir pasimėgauti šiltu vakaro oru.
Apsupta tvirtovių
Korfu iš abiejų pusių saugo dvi įspūdingos venecijietiškos tvirtovės – tikras salos istorijos ir galybės simbolis.
Būtent jos ilgus šimtmečius padėjo Korfu atsilaikyti prieš Osmanų imperijos puolimus ir pavertė salą viena svarbiausių Venecijos respublikos atramų Viduržemio jūroje.
Šios tvirtovės iki šiol primena laikus, kai Korfu buvo ne tik graži sala poilsiauti, bet ir strategiškai itin svarbi karinė vieta. Vaikštant tarp storų akmeninių sienų lengva įsivaizduoti sargybinius, stebinčius horizontą, patrankų dūmus virš jūros ir laivus, artėjančius prie miesto uosto.
Senoji tvirtovė – vienas įspūdingiausių Korfu objektų. Ji stovi ant uolėto iškyšulio virš jūros, atskirta nuo miesto dirbtiniu kanalu, kuris kadaise veikė kaip papildoma gynybos linija.
Pirmieji įtvirtinimai šioje vietoje atsirado dar Bizantijos laikais, tačiau dabartinį vaizdą tvirtovė įgavo valdant venecijiečiams. Jie sustiprino sienas, pastatė bastionus ir pavertė Korfu beveik neįveikiama sala.
Į tvirtovę patenkama per akmeninį tiltą, o kylant aukštyn siaurais takais atsiveria vis platesni vaizdai į senamiestį, uostą ir Jonijos jūrą. Viršuje stovi senas švyturys bei Šv. Jurgio bažnyčia, primenanti antikinę šventyklą.
Nuo tvirtovės sienų atsiveria vieni gražiausių vaizdų visoje saloje.
Ypač įspūdinga čia būti saulei leidžiantis. Raudoni senamiesčio stogai, tolumoje plaukiantys laivai ir lėtai tamsėjanti jūra sukuria kino filmo vertą atmosferą.
Nors Naujoji tvirtovė mažiau žinoma turistams, daugelis keliautojų ją vadina autentiškesne ir paslaptingesne.
Ji pastatyta XVI amžiuje, kai venecijiečiai suprato, kad vienos tvirtovės miesto apsaugai nebepakanka.
Skirtingai nei Senoji tvirtovė, Naujoji labiau leidžia pajusti karinę Korfu praeitį. Čia mažiau romantikos, bet daugiau istorinio svorio.
Nuo aukščiausių bastionų atsiveria puikus vaizdas į uostą, senamiestį ir kalvotas salos apylinkes. Kartais atrodo, kad visas Korfu miestas guli po kojomis.
Graikijos Havajai
Korfu dažnai vadinama ne tik gražiausi, bet žaliausia Graikijos sala – ir tam yra rimta priežastis.
Skirtingai nei dauguma sausesnių Egėjo jūros salų, Korfu kraštovaizdis primena beveik subtropinį pasaulį.
Sala pilna kiparisų, citrusinių vaismedžių, tankių kalvų ir milijonų alyvmedžių, kurie čia auga šimtmečius.
Dar venecijiečių laikais alyvmedžių sodinimas buvo aktyviai skatinamas, todėl šiandien nedidukėje, vos 58 km ilgio, saloje skaičiuojama daugiau nei keturi milijonai alyvmedžių.
Važiuodami vingiuotais kalnų keliukais, ne kartą atsidursite tarsi džiunglių apsuptyje – čia stiebiasi aukštos kiparisų giraitės, driekiasi figmedžiais ir migdolais apaugę šlaitai bei vynuogynai, kuriuos subrandina švelnus, drėgnas klimatas.
Atrodo, kad gamta čia niekada nesibaigia.
Pavasarį Korfu paskęsta laukinių gėlių žieduose. Pakelėse žydi aguonos, orchidėjos ir įvairios Viduržemio jūros žolelės. Vasarą oras prisipildo įkaitusių pušų, rozmarinų, čiobrelių ir jūros druskos kvapo.
Sala puikiai tinka ne tik poilsiui prie jūros, bet ir aktyvesnėms kelionėms. Per Korfu driekiasi garsusis Corfu Trail – daugiau nei 200 kilometrų ilgio pėsčiųjų maršrutas, kertantis alyvmedžių giraites, kalnų kaimelius, pakrantes ir laukines vietoves.
Ypač įspūdingi takai vingiuoja vakarinėje salos dalyje, kur aukštos žalios uolos leidžiasi tiesiai į turkio spalvos jūrą. Šiaurinėje dalyje kraštovaizdis tampa kalvotesnis ir laukingesnis, o nuo aukštesnių vietų galima išvysti net Albanijos krantus.
Būtent ši gamtos įvairovė ir sukuria ypatingą Korfu atmosferą.
Korfu atvirukas
Vertinantiems laukinės gamtos grožį, įspūdį darys ir vakarinėje salos dalyje įsikūrusi Paleokastritsa – nedidelis kaimelis, apsuptas įstabaus grožio įlankų.
Paleokastritsa dažnai vadinama gražiausia Korfu vieta. Ir pirmą kartą ją pamačius tampa aišku kodėl.
Smaragdinis vanduo, stačios uolos, žalios kalvos ir mažos įlankos čia sukuria beveik tropinį peizažą. Vandens spalva nuolat keičiasi – nuo šviesios turkio iki sodriai mėlynos.
Pasak legendų, būtent čia į krantą buvo išmestas Odisėjas. Ši vieta turi kažką mistiško – ypač anksti ryte, kai virš vandens dar tvyro lengvas rūkas.
Nuo kalvų virš įlankos atsiveria vieni įspūdingiausių vaizdų visoje saloje.
Viršuje stūkso senas vienuolynas, apsuptas kiparisų ir sodų. Iš jo terasos matyti beveik visa vakarinė pakrantė.
Porto Timoni – viena fotogeniškiausių salos vietų. Šis dvigubas paplūdimys pasiekiamas tik pėsčiomis kalnų taku iš mažo Afionas kaimelio.
Kelias vingiuoja palei uolas ir alyvmedžių laukus, o kuo aukščiau kylama, tuo įspūdingesni vaizdai atsiveria į Jonijos jūrą.
Pats paplūdimys atrodo beveik siurrealus – dvi įlankos susitinka siaurame sausumos ruože, o vanduo toks skaidrus, kad matyti kiekvienas akmenukas dugne.
Čia nėra didelių viešbučių ar triukšmingų barų. Porto Timoni išliko laukinis, natūralus ir labai ramus.
Imperatorės Sisi svajonė
Vienas įdomiausių ir elegantiškiausių Korfu objektų – Achiliono rūmai, XIX amžiaus pabaigoje pastatyti Austrijos imperatorei Elžbietai, geriau žinomai kaip Sisi.
Imperatorė buvo viena paslaptingiausių ir tragiškiausių Europos monarchių. Ji vengė griežto Vienos rūmų gyvenimo, nemėgo oficialių ceremonijų ir nuolat ieškojo vietos, kur galėtų pabėgti nuo politikos, etiketo bei visuomenės dėmesio.
Korfu ji įsimylėjo beveik iš karto. Salos ramybė, žalias kraštovaizdis ir Jonijos jūra tapo savotišku prieglobsčiu nuo sudėtingo asmeninio gyvenimo.
Achiliono rūmai buvo sukurti ne kaip valdžios simbolis, o kaip privati poilsio ir tylos vieta. Sisi žavėjosi antikine Graikija, todėl rūmai pilni mitologinių motyvų, marmurinių skulptūrų ir klasikinės architektūros elementų.
Pavadinimas Achilionas kilo nuo Achilo – legendinio graikų herojaus, kuriuo imperatorė ypač domėjosi. Rūmuose gausu jo atvaizdų, freskų ir skulptūrų.
Viena garsiausių – didžiulė mirštančio Achilo statula soduose, perteikianti dramatišką ir melancholišką nuotaiką.
Vaikštant po rūmų sales galima pajusti aristokratišką XIX amžiaus Europos dvasią. Aukštos lubos, puošnūs laiptai, dideli langai ir subtilios detalės primena laikus, kai Europos monarchai ieškojo grožio, meno ir ramybės toliau nuo sostinių triukšmo.
Tačiau didžiausią įspūdį daugeliui daro ne interjeras, o rūmų sodai.
Palmėmis, kiparisais ir marmurinėmis skulptūromis apsuptos terasos atsiveria į Jonijos jūrą ir žaliuojančias Korfu kalvas.
Vėliau rūmai perėjo Vokietijos kaizerio Vilhelmo II žinion, kuris dar labiau išplėtė kompleksą ir pavertė jį diplomatine bei poilsio rezidencija.
Šiandien Achiliono rūmai išlieka viena romantiškiausių Korfu vietų. Čia neįprastai susilieja graikiškas kraštovaizdis, europietiška elegancija ir lengvas melancholijos jausmas.
Atrodo, tarsi pati sala būtų sugėrusi imperatorės ilgesį po skaudžių asmeninių išgyvenimų.
Sustojęs laikas kalnuose
Viena paslaptingiausių ir autentiškiausių Korfu vietų – senasis Peritijos kaimelis. Jis įsikūręs šiaurės rytinėje salos dalyje, Pantokratoro kalno papėdėje, toliau nuo triukšmingų kurortų ir turistinių pakrančių.
Tai seniausia nuolat gyvenama Korfu gyvenvietė, kurios istorija siekia XIV amžių. Kadaise Peritija buvo turtingas ir gyvybingas kalnų kaimas, kuriame gyveno šimtai žmonių.
Vietiniai čia kūrėsi neatsitiktinai – aukštesnė vieta kalnuose saugojo nuo piratų antpuolių, kurie anuomet dažnai niokodavo pakrantės gyvenvietes.
Peritija ilgą laiką buvo savotiškas uždaras pasaulis. Kaimo gyventojai vertėsi alyvuogių auginimu, gyvulininkyste ir prekyba, o gyvenimas čia tekėjo lėtai, pagal gamtos ritmą.
Šiandien senoji Peritija dažnai vadinama vaiduoklių kaimu, nors visiškai apleista ji nėra. Dalis namų restauruoti, veikia kelios tradicinės tavernos, o tarp akmeninių gatvelių vis dar gyvena keletas žmonių.
Daugiausias žavesio šiai vietai suteikia atmosfera.
Vaikštant atrodo, tarsi laikas būtų sustojęs prieš šimtą metų. Seni venecijietiško stiliaus namai su aptrupėjusiomis sienomis, medinės langinės, laukiniai figmedžiai ir vijokliai sukuria kino vertą vaizdą.
Kaimelyje išliko apie 130 rankomis statytų namų ir net aštuonios mažos bažnyčios, liudijančios kadaise buvusią Peritijos svarbą.
Peritija taip pat yra puikus atspirties taškas žygiams į Pantokratoro kalną – aukščiausią Korfu vietą. Takai vingiuoja pro senus alyvmedžių laukus, kiparisus ir laukines kalnų pievas.
Nuo aukštesnių vietų atsiveria įspūdingi vaizdai į šiaurinę Korfu pakrantę ir Jonijos jūrą.
Peritija nėra vieta skubantiems turistams. Tai vieta tiems, kurie nori pajusti senąją Korfu dvasią – ramią, šiek tiek melancholišką ir labai autentišką.
Po pasivaikščiojimo daugelis sustoja mažose šeimos tavernose, kur patiekiami tradiciniai Korfu valgiai – lėtai troškinta mėsa, vietinis sūris, alyvuogės ir naminis vynas.
Kanoni ir Pelės sala
Kanoni – viena fotogeniškiausių vietų visoje Korfu saloje. Būtent čia atsiveria garsusis vaizdas į mažytę Pontikonisis, dar vadinamą Pelės sala.
Šis peizažas tapo tikru Korfu simboliu – siauras pylimas, baltas Vlachernos vienuolynas virš vandens ir tarp kiparisų paskendusi maža sala atrodo tarsi atvirukas iš senosios Graikijos.
Pelės sala nėra didelė – ją galima apeiti vos per kelias minutes. Tačiau būtent jos paprastumas ir ramybė sukuria ypatingą atmosferą. Saloje stovi maža bizantiška koplyčia, apsupta tankių medžių ir jūros.
Pasak vietinės legendos, Pontikonisis atsirado tada, kai Poseidonas pavertė akmeniu Odisėjo laivą.
Iki salos galima nuplaukti nedidele valtimi. Kelionė trunka vos kelias minutes, tačiau leidžia pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasijusti tarsi mažame atskirame pasaulyje.
Kanoni rajonas garsėja ne tik vaizdais, bet ir jaukia atmosfera. Čia daug kavinių su terasomis virš jūros, kur žmonės valandų valandas stebi besileidžiančius lėktuvus, jachtas ir vakarinę šviesą virš lagūnos.
Ypač įspūdinga čia saulėlydžio metu, kai visas dangus nusidažo oranžiniais atspalviais, o vanduo tampa beveik veidrodinis.
Tvirtovė virš debesų
Angelokastras – viena įspūdingiausių istorinių vietų Korfu saloje.
Bizantiška tvirtovė stovi ant stačios uolos vakarinėje pakrantėje, daugiau nei 300 metrų virš jūros lygio.
Pats pavadinimas reiškia Angelų pilį, ir stovint ant šių uolų nesunku suprasti kodėl.
Tvirtovė pastatyta XIII amžiuje ir ilgą laiką laikyta viena svarbiausių Korfu gynybinių vietų. Dėl strategiškai neįtikėtinos padėties ji buvo beveik neįveikiama.
Viduramžiais Angelokastras saugojo vietinius gyventojus nuo piratų ir Osmanų imperijos puolimų. Pavojų metu čia slėpdavosi ištisi aplinkinių kaimų gyventojai.
Kelias į tvirtovę vingiuoja aukštyn tarp uolų ir laukinės augmenijos. Kylant atsiveria vis platesni vaizdai į vakarinę Korfu pakrantę, žalias kalvas ir Jonijos jūrą.
Viršuje tvyro beveik mistiška atmosfera. Senų akmeninių sienų likučiai, mažos koplyčios ir stačiai žemyn krentančios uolos sukuria jausmą, lyg stovėtum tarp dangaus ir jūros.
Giedrą dieną nuo Angelokastro galima matyti didelę dalį vakarinės salos pakrantės. Ypač įspūdingai ši vieta atrodo vakarėjant, kai saulė grimzta į jūrą ir visa aplinka nusidažo šilta auksine šviesa.
Salos skoniai
Korfu virtuvė gerokai skiriasi nuo kitų Graikijos regionų.
Čia stipriai juntama venecijietiška ir apskritai itališka įtaka, todėl salos skoniai kiek sodresni, aromatingesni ir kartais net primena pietų Italijos virtuvę.
Čia gausu lėtai troškintų patiekalų, kvapnių prieskonių, alyvuogių aliejaus, jūros gėrybių ir citrusinių vaisių.
Vietiniai gyventojai moka džiaugtis paprastumu, tad ir keliautojams nebūtina ieškoti įmantrių restoranų – pakanka rasti taverną, kur meniu – neretai ranka rašytas popieriaus lapas, o virtuvėje pluša ir patiekalus pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus gamina šeimos.
Vienas garsiausių salos patiekalų – pastitsada. Tai ilgai troškinta jautiena (arba gaidys) sodriame pomidorų padaže su cinamonu, gvazdikėliais, muskatu ir kitais prieskoniais.
Šis patiekalas dažniausiai patiekiamas su storais makaronais ir laikomas tikru Korfu sekmadienio klasika.
Dar vienas tradicinis patiekalas – sofrito. Tai plonai pjaustyta jautiena, lėtai troškinama baltajame vyne su česnakais, petražolėmis ir alyvuogių aliejumi.
Skonis subtilus, tačiau labai aromatingas. Dažniausiai sofrito valgomas su bulvių tyre arba ryžiais.
Mėsa ruošiama lėtai, kol tampa ypač minkšta ir tiesiog tirpstanti burnoje.
Korfu taip pat garsėja bourdeto – aštroku žuvies troškiniu su pomidorais ir raudonaisiais pipirais. Šis patiekalas ypač populiarus pakrantės tavernose.
Pakrantėse gausu ir šviežių jūrų gėrybių: keptų kalmarų, aštuonkojų, midijų, sardinių ir šviežios žuvies, pagautos tą pačią dieną.
Korfu gyventojai labai didžiuojasi savo alyvuogių aliejumi. Dėl milijonų alyvmedžių sala nuo seno garsėja aukštos kokybės aliejumi, kuris naudojamas beveik visuose patiekaluose.
Prie daugelio valgių patiekiama šviežia duona, alyvuogės, vietiniai sūriai ir daržovės, užaugintos mažose šeimos ūkiuose.
Tikras Korfu vakaras neapsieina be mažos pajūrio tavernos. Ant stalo garuoja kepta feta su medumi, alyvuogės, šviežia duona, jūrų gėrybės ir taurė vietinio baltojo vyno.
Vienas iš salos simbolių – kinkano vaisiai. Šiuos mažus citrusus į Korfu XIX amžiuje atvežė britai, ir jie puikiai prigijo salos klimate.
Iš kinkanų gaminami likeriai, saldainiai, sirupai ir garsioji uogienė bei džemai, kurių galima rasti beveik kiekviename vietiniame turguje.
Kinkanų skonis labai savitas – saldžiai kartus, gaivus ir intensyviai citrusinis.
Desertams Korfu dažnai siūlomi baklava, migdolų pyragai, meduje mirkyti saldumynai bei mandolato – tradicinis salos riešutinis saldumynas, primenantis itališką nugą.
Korfu nėra sala, kurioje vyrauja laukiniai vakarėliai, kaip kai kuriose kitose Graikijos vietose. Čia labiau vertinamas ilgas vakaras su vaizdu į jūrą, gera kompanija ir pokalbiais, kurie tęsiasi iki vėlyvos nakties.
Maistas Korfu saloje ne tik sotina, bet ir jungia žmones. Sėdite terasoje, stebite jūros žydrynę, klausotės, kaip gyvai šnekučiuojasi prie gretimo staliuko susėdę vietiniai, ir jaučiate – čia esate tarsi tarp savų.
