„Siauruko“ vadovo Dariaus Liutiko senų atvirukų kolekcija sugrąžina į tolimą praeitį. Juose atgyja tarpukario miesteliai, išnykusios sinagogos, medinės bažnyčios, pakelės kryžiai ir žmonių kasdienybė, telpanti keliuose ranka rašytuose sakiniuose.
Vieniems seni atvirukai tėra pageltę popieriaus lapeliai, nugulę sendaikčių turgų dėžėse ar pamiršti senuose stalčiuose.
Tačiau Dariui Liutikui jie – tikra laiko mašina. Senuose atvirukuose atgyja tarpukario miesteliai, išnykusios sinagogos, medinės bažnyčios, pakelės kryžiai, o žmonių kasdienybė telpa keliuose ranka rašytuose sakiniuose.
Panevėžio ir Anykščių kraštą garsinančios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius, turizmo sociologas, kolekcininkas ir Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas dr. D. Liutikas jau daugiau nei du dešimtmečius medžioja retus atvirukus su Lietuvos šventovėmis.
Kai kurių ieškojo metų metus, o visai neseniai ši sukaupta kolekcija sugulė į knygą „Lietuvos šventovės atvirukuose“, kurioje – ne tik 3400 teminių atvirukų vaizdų iš sukauptos asmeninės kolekcijos, bet ir savotiška mūsų šalies istorija.
Kolekcininkas sako, kad kiekvienas atrastas atvirukas jam pirmiausia yra ne kolekcinė vertybė, o gyvas pasakojimas apie laiką, žmones ir nykstantį kraštovaizdį.
Kaip pasakoja D. Liutikas, jo aistra kolekcionuoti užgimė dar vaikystėje.
Viskas prasidėjo nuo monetų ir pašto ženklų skautų tematika rinkimo, lankymosi kolekcininkų sueigose.
Ir, kaip dažnai būna, visa tai peraugo į didžiulę aistrą.
Vaikystės pomėgis ilgainiui virto ne tik rimta kolekcija, bet ir gyvenimo būdu.
Dabar D. Liutikas dalyvauja tarptautinėse filatelijos parodose, skaito pranešimus konferencijose, o ir jo darbas „siauruke“ glaudžiai persipina su kolekcionavimu.
„Net nežinau, iš kur atsirado tas užsidegimas. Kaip ir daugelis vaikų, pradėjau nuo monetų – rinkau viską iš eilės. Tik vėliau patyrę kolekcininkai paskatino pasirinkti konkrečią kryptį“, – prisimena jis.
Be kolekcionavimo, visuomet buvo ir aistra geografijai, turizmui bei religijai. Savo moksliniuose darbuose labai dažnai šiuos pomėgius jis stengėsi sujungti. D. Liutikas pirmasis Lietuvoje pradėjo gilintis į piligrimystę kaip reiškinį, šia tema buvo ir jo mokslinis daktaro darbas.
„Mano moksliniai darbai susiję su piligrimyste ir religiniu turizmu, todėl natūraliai ir kolekcijos susisiejo su šia tema. Maždaug septyni iš dešimties mano atvirukų yra susiję su šventomis vietomis – bažnyčiomis, cerkvėmis, sinagogomis“, – pasakojo kolekcininkas.
Praeities objektai
Pasak jo, religiniai objektai visais laikais buvo svarbūs miestų simboliai, savotiška jų tapatybės dalis.
„Bažnyčios, cerkvės ar sinagogos buvo išskirtiniai kraštovaizdžio objektai. Per juos miestai reprezentuodavo save, savo vertybes ir tapatybę. Pavyzdžiui, Panevėžį senuose atvirukuose dažniausiai matome per Šv. Petro ir Povilo bažnyčią ar Kristaus Karaliaus katedrą“, – aiškino pašnekovas.
Atvirukus su šventovėmis pašnekovas renka daugiau kaip du dešimtmečius, tačiau intensyvesnis laikotarpis buvęs pastarieji šešeri metai. Nuo tada reti radiniai tapo kone kasdieniu ieškojimų objektu – nuo internetinių aukcionų iki kolekcininkų susitikimų įvairiose šalyse.
„XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios atvirukai šiandien jau labai reti. Kai kuriuos jų pamačiau pirmą kartą gyvenime. Tada supratau: jeigu neįsigysiu dabar, greičiausiai daugiau šio reto egzemplioriaus niekada nebepamatysiu. Tad tokių galimybių stengiuosi nepraleisti“, – šypsosi D. Liutikas.
Kai kurių atvirukų teko ieškoti net kelerius metus. Tarp tokių – itin reti su Palangos sinagoga ar Vilniaus Baltramiejaus bažnyčia.
„Kartais reikia tiesiog sulaukti savo momento“, – įsitikinęs kolekcininkas.
Šiandien jo kolekcijoje – atvirukai su beveik visomis Lietuvos bažnyčiomis, cerkvėmis ir sinagogomis.
Trūksta vos kelių objektų – Žaslių ir Klaipėdos rajone esančių Pašyčių bažnytėlių atvirukų.
Iš viso į knygą sugulė net 420 skirtingų religinių objektų. Prie atvirukų pateikiami ir trumpi aprašymai.
„Išskirtinė šios knygos vertybė, kad daugelis gal pirmą sykį pamatys savo miesto ar miestelio maldos namus senuose atvirukuose. Žinoma, kai kurių objektų, kaip Vilniaus Aušros Vartai ar arkikatedra, atvirukų tiek daug, kad būtų galima leisti atskirą knygą, tad teko atsirinkti vertingesnius, rečiau sutinkamus“, – pasakoja D. Liutikas.
Sugrįžta į namus
Pirmieji Lietuvos atvirukai, papuošti mūsų krašto vaizdais, pasak D. Liutiko, pasirodė dar XIX amžiaus pabaigoje – apie 1890-uosius.
Pirmasis jo kolekcijos egzempliorius – 1895 metais išleista Klaipėdos krašto panorama.
Apie 1900-uosius pasirodė atvirukai ir su Panevėžio bei Šaulių vaizdais.
Anuomet atvirukai buvo tarsi miesto vizitinės kortelės. Juose dažniausiai puikavosi ne tik šventovės, bet ir geležinkelio stotys, centrinės aikštės, paštai, teatrai ar rotušės – pastatai, simbolizavę miesto modernėjimą ir augimą.
Klaipėdos krašte ypač dažnai buvo vaizduojami viešbučiai ir smuklės, liudijusios aktyvų uostamiesčio gyvenimą.
Populiarus buvo ir savotiškas koliažo principas – viename atviruke suguldytos keturios miesto detalės: bažnyčia ar cerkvė, geležinkelio stotis, smuklė, išskirtinė mokykla ar kitas svarbus pastatas.
„Mane visuomet nustebina, kai išvystu kažką dar nematyto ir neatrasto. Supranti, kad tau į rankas pateko tikrai reta kolekcinė vertybė“, – sako D. Liutikas.
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje atvirukai su Lietuvos vaizdais keliavo po visą Europą. Jie masiškai buvo siunčiami į Vokietiją, Austriją, Prancūziją.
Šiandien internetas suteikia galimybę šiuos istorinius liudininkus tarsi susigrąžinti namo – į Lietuvos kolekcininkų rankas.
Pasak D. Liutiko, anuomet atvirukai atliko ne tik reprezentacinę, bet ir itin praktišką funkciją. Kitoje jų pusėje būdavo klijuojamas pašto ženklas, užrašomas adresatas ir trumpa žinutė. Tai buvo savotiškas to meto susirašinėjimas – glaustas, kasdieniškas ir labai žmogiškas.
„Dažnai tai būdavo panašus susirašinėjimas, koks dabar vyksta mesendžeryje: kaip pasiilgo, kur lankėsi, kada galėtų susitikti. Paprasti ir labai žmogiški pranešimai. Atvirukai dažnai buvo bendravimo priemonė su toliau gyvenančiais artimaisiais“, – pasakoja žinovas.
Pirmojo pasaulinio karo metais atvirukai įgavo dar jautresnę prasmę. Juos ypač dažnai siųsdavo vokiečių kariai, norėdami pranešti namiškiams, kad yra gyvi ir sveiki.
Atvirukus siunčia ir sau
Mokslų daktaro teigimu, 1900–1910 metai laikomi tikruoju atvirukų aukso amžiumi – tada visame pasaulyje jų buvo išsiunčiama milijonai.
Tačiau jų istorija prasidėjo dar anksčiau.
Oficialia atviruko gimimo data laikoma 1869 metų spalio 1-oji, kai Austrija-Vengrija pirmą kartą išleido atvirlaiškį kaip oficialią pašto priemonę.
Po kelerių metų, 1872-aisiais, Prancūzijoje pasirodė pirmieji vaizdiniai atvirukai, o apie 1890-uosius ši naujovė pasiekė ir Lietuvą.
Ilgainiui atvirukai tapo ir turizmo skatinimo priemone. Juose nuguldavo svarbiausi miestų objektai, lankytinos vietos ir ryškiausi kraštovaizdžiai.
Nors šiandien popierinių atvirukų siuntimas gerokai sumenkęs, jų žavesys niekur nedingo.
„Užtenka užsukti į turizmo informacijos centrą ir tampa aišku, ką keliaujant tiesiog privalu aplankyti. Aš ir pats dažnai, jei kur nors nuvykstu, kaip suvenyrą išsiunčiu sau ar artimiesiems atviruką. Dabar tikrai mažiau atvirukų nuperkama ir siunčiama, tad kaip kolekcionieriui norisi palaikyti šią tradiciją“, – šypsosi pašnekovas.
Laiko tėkmėje
Savo knygoje D. Liutikas Lietuvos atvirukų istoriją suskirstė į penkis laikotarpius – nuo carinės Rusijos okupacijos iki nepriklausomos Lietuvos šiandienos.
Kiekvienas etapas atskleidžia ne tik besikeičiančią atvirukų estetiką, bet ir pačios valstybės istorinius lūžius.
Pirmasis laikotarpis nukelia į XIX amžiaus pabaigą, kai Lietuva buvo carinės Rusijos imperijos dalis.
Tuomet pasirodė pirmieji mūsų krašto vaizdus fiksuojantys atvirukai – kuklūs, tačiau šiandien nepaprastai vertingi istorijos liudytojai.
Antrasis etapas – Pirmojo pasaulinio karo metai.
Tuo laikotarpiu atvirukus dažnai leido vokiečiai, o Lietuvos miestelius ir kraštovaizdžius įamžino vokiečių fotografai. Būtent jų dėka šiandien galima išvysti daugybę anuomečių Lietuvos vietovių – mažų, jaukių ir kartais net visiškai pasikeitusių.
„Net visai mažų miestelių buvo užfiksuota tikrai nemažai“, – atkreipia dėmesį D. Liutikas.
Trečiasis istorinis laikotarpis – tarpukario Lietuva. Tai metas, kai atvirukai tapo ne tik bendravimo priemone ar suvenyru, bet ir bendruomeniškumo simboliu. Tada pasirodė nemažai atvirukų su dar tik planuojamų ar statomų bažnyčių maketais. Žmonės juos pirkdavo ne vien dėl vaizdo – įsigydami atviruką, prisidėdavo prie šventovių statybų finansavimo.
Sovietmečio atvirukai išsiskiria visai kitokia nuotaika.
Religiniai objektai juose yra retenybė – bažnyčios dažniausiai pasirodydavo tik kaip kraštovaizdžio detalė arba jau pakeitusios savo paskirtį. Vienos – paverstos parodų rūmais, kitos – paveikslų galerijomis ar sandėliais. Sovietmečiu gamintų atvirukų kokybė taip pat buvusi prasčiausia.
Po 1990-ųjų atvirukų pasaulyje vėl sugrįžo religinės temos.
Maldos namai tapo vienu dažniausių motyvų, o technologinės galimybės leido kurti kur kas ryškesnius ir kokybiškesnius vaizdus.
Nepriklausomos Lietuvos atvirukuose gausu panoramų iš paukščio skrydžio, miestų ir gamtos peizažų.
Ypatingu grožiu išsiskiria litografiniai, pieštiniai atvirukai, vertinami dėl savo estetikos ir kruopštaus atlikimo.
Norisi dalytis
Pasak D. Liutiko, senieji atvirukai šiandien svarbūs ne vien kolekcininkams. Jie tampa vertingu istoriniu šaltiniu, leidžiančiu stebėti, kaip per daugiau nei šimtmetį keitėsi Lietuvos miestai, šventovės ir kraštovaizdis. Kai kurios medinės bažnyčios ilgainiui perstatytos į mūrines, o dalis šventovių, ypač Klaipėdos krašte, sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą. Tokiais atvejais seni atvirukai tampa bene vieninteliu būdu išvysti prarastą architektūrinį paveldą – tylų priminimą apie laiką, kurio jau nebesugrąžinsi.
„Matome, kaip keitėsi bažnyčios, cerkvės, sinagogos, kiti maldos namai – dalis jų iki šių dienų neišliko. Atvirukuose galima palyginti, kaip ta pati vietovė atrodė prieš 120 ar 130 metų ir kaip atrodo dabar“, – per savo kolekciją veda pašnekovas.
D. Liutikas šypsosi, kad vieni kolekcininkai šią aistrą puoselėja labai tyliai – kaupia kolekcijas tik sau ir laiko jas stalčiuose ar privačiuose archyvuose. Tokios neretai išnyksta kartu su jų savininkais: išsisklaido, būna išparduodamos dalimis ar tiesiog prarandamos. ‘
Kiti siekia jais dalytis su visuomene – leidžia praeičiai atgyti ne stalčiuose, o žmonių atmintyje.
„Aš esu iš tų, kuriam norisi pasidžiaugti ir kitiems parodyti savo kolekciją. Galbūt ir kitiems bus įdomu pamatyti istoriją, kurią pasakoja atvirukai“, – sako D. Liutikas.
Skautų dvasia
Be religinių atvirukų, D. Liutikas kolekcionuoja ir skautų bei geležinkelio tematikos fotografijas ir atvirukus.
Skirtingai nei atvirukai, kurie dažniausiai buvo leidžiami didesniais tiražais, senosios nuotraukos dažnai yra vienetinės arba itin retos.
Būtent dėl šio retumo tokie radiniai ypač vertingi.
„Nuotraukas gauti gerokai sunkiau. Jeigu per tris mėnesius bent kartą nusišypso tokia laimė, skubi ja pasinaudoti“, – šypsosi kolekcininkas.
Nuo vaikystės D. Liutikas renka ir skautų tematikos pašto ženklus – dabar jis gali pasigirti sukaupta didžiausia Baltijos šalyse kolekcija ir knyga „Skautai. Dievui, Tėvynei, Artimui! Skautybė pašto ženkluose“. Ji iliustruota daugiau kaip 1200 skautų tematikos pašto ženklų ir vokų iš daugiau kaip 240 pasaulio šalių ar regionų.
Pasak D. Liutiko, pasaulyje skautų tematikos pašto ženklus profesionaliai kolekcionuoja vos apie šimtą žmonių. Jie vienijasi į tarptautinę asociaciją, kas dvejus metus rengiančią parodas vis kitame pasaulio kampelyje.
Šiemet toks renginys vyks Lietuvoje, Palangoje, neoficialiai vadinamoje Lietuvos skautų sostine. Šis pajūrio kurortas skautams turi ypatingą reikšmę. 1933 metais Palangoje lankėsi pasaulinio skautų judėjimo įkūrėjas Robertas Badenas-Pauelis. Į Lietuvą jis atvyko kruiziniu laivu kartu su daugiau nei 650 britų skautų ir čia susitiko su tuomečiu prezidentu Antanu Smetona.
Šio istorinio vizito atminimas Palangoje gyvas iki šiol – prieš metus kurorte atkurta Roberto Badeno-Pauelio vardu pavadinta alėja, o mieste stovi skautų akmuo su išgraviruotais A. Smetonos ir R. Badeno-Pauelio inicialais.
„Skautams tai labai svarbūs simboliai“, – sako D. Liutikas.
Atviras pasauliui
Kolekcininko gyvenimas neapsiriboja vien vertingų egzempliorių medžiokle. D. Liutikas aktyviai dalyvauja tiek religinio turizmo ir piligrimystės, tiek numizmatų susitikimuose ir konferencijose, kurios rengiamos visame pasaulyje.
„Siauruko“ vadovo šįmet laukia kelionės į Filipinus ir Ispaniją, kur vyks tarptautiniai renginiai – jis yra vienas iš organizatorių.
Pasak kolekcininko, ši veikla atveria duris į visą pasaulį, gyvenimą nuspalvina įdomesnėmis spalvomis.
„Kolekcionavimas leidžia susipažinti su įdomiais žmonėmis, tapti savotišku detektyvu, bandant išsiaiškinti atvirukuose užfiksuotus vaizdus. Jeigu žmogus veikloje mato prasmę, valandų jis neskaičiuoja“, – įsitikinęs D. Liutikas.
