Meno mainai, sujaudinę iki graudulio

Panevėžio miesto dailės galerijoje šiuo metu vyksta paroda, kurioje forma tampa ne atsakymu, o klausimu.

„Forma ir mintis. Skulptoriai iš Gdansko dailės akademijos“ atveria 27 skirtingus kūrybinius pasaulius, kuriuose skulptūra išsiplečia už įprastų ribų – nuo monumentalių, klasikinių darbų iki trapių, laikinumą įkūnijančių instaliacijų.

Iš susuktų popieriaus lazdelių konstrukcijų lipdomas miestas atrodo tarsi bet kurią akimirką galintis ištirpti.

Kapinių suoliukas tarp dviejų televizoriaus ekranų: viename – krematoriumo kamera iš vidaus ir girdimas degimo garsas, kitame – skaitmeninis „sniegas“, mirgantis kaip nutrūkusio signalo liekana. Žiūrovas paliekamas pasirinkti: žiūrėti į išnykimą ar į maskuojamą tuštumą.

Iš spalvotų lego kaladėlių sukonstruotos prieštankinės barikados, vaikiška forma kalbančios apie suaugusiųjų pasaulio grėsmę, nuodėgulis, likęs po gaisro, prarijusio menininkės dirbtuves ir visą kūrybinį palikimą.

Tuo pat metu Gdanske, Dailės akademijos erdvėje, pristatoma Panevėžio galerijos paroda „Namai“. Ji sukurta iš daugiau nei trijų dešimtmečių Panevėžio tarptautinio keramikos simpoziumo kolekcijos. Čia namai nėra pastatas. Tai būsena, kuri keičiasi: kartais saugi, kartais trapiai griūvanti, kartais tik prisiminimas.
Šios parodos – meninis dialogas tarp dviejų miestų ir dviejų tradicijų – Panevėžio dailės galerijos ir Gdansko dailės akademijos vykdomo projekto „(S)kul(p)tūriniai mainai: Lietuva–Lenkija“ dalis.

Apie šio dvišalio projekto atsiradimo kelią, jo iššūkius ir netikėtus atradimus kalbamės su Panevėžio dailės galerijos direktore Jovita Nalevaikiene ir jos pavaduotoja, abiejų parodų kuratore Aurelija Seiliene.

Kaip gimė idėja surengti šį dvišalį projektą – kūrybinius mainus tarp Panevėžio ir Gdansko?

Aurelija SEILIENĖ. Idėjos pradžia – 2023-ieji, kai į Panevėžio dailės galerijos tarptautinį keramikos simpoziumą atvyko Gdansko meno akademijos dėstytojas, keramikas Dmitrijus Bulavka-Fankidejskis. Užsimezgė profesinė pažintis, kilo minčių apie bendrą projektą – apsikeisti parodomis: Gdansko meno akademijoje surengti mūsų parodą, o jų katedros dėstytojų darbus pristatyti Panevėžyje.

Pernai liepą Dmitrijaus Bulavkos-Fankidejskio ir jo žmonos Alicijos Bulavkos- Fankidejskos kvietimu dalyvavau jų organizuotoje tarptautinėje šiuolaikinės keramikos konferencijoje Gdanske, skaičiau pranešimą apie Panevėžio tarptautinius keramikos simpoziumus.

O tada idėja įgavo aiškią formą ir prasidėjo projekto rengimas.

Jovita NALEVAIKIENĖ. Nors Panevėžio dailės galerijai tai pirmas tokio masto dvišalis projektas, jis tikrai nėra atsitiktinis.

Gdansko skulptūros mokyklos tradicija ir Panevėžio dailės galerijos jau tris dešimtmečius rengiami tarptautiniai keramikos simpoziumai turi daug bendrų sąlyčio taškų. Šis bendrumas ir paskatino dvišalį kultūrinių mainų projektą.

Juolab kad Gdansko dailės akademija pernai minėjo 80-metį, o Skulptūros katedros istorija siekia pačias šios institucijos ištakas. Nuo pat pradžių skulptūra buvo viena iš trijų pagrindinių studijų krypčių. Ir šiandien Skulptūros fakultetas išlieka vienu svarbiausių akademijos ramsčių.

Kiek laiko truko pasirengimas šiam bendradarbiavimui su Gdansko dailės akademija?

J. N. Apie dvejus metus. Iš šalies gali atrodyti, kad parodos, ypač vizualiojo meno, atsiranda greitai – atveži kūrinius, juos išdėlioji ir viskas.
Statant spektaklį ar kuriant koncertinę programą visiems tarsi akivaizdu, jog tam reikia daug laiko, o parodų atveju jis dažnai lieka nepastebėtas.

Tačiau iš tikro tai ilgas ir nuoseklus, parodos lankytojui nematomas planavimo procesas, kai vienu metu darbai vyksta dviem kryptimis.
Viena – kuratorinis, meninis darbas. Kita – organizacinė: logistika, finansai, vadyba. Šios dalys turi sutapti – nuo parodų planavimo iki finansavimo paieškų, nes tokio masto projektai reikalauja nemažų išteklių.
Tam reikia laiko: suderinti, suplanuoti ir įgyvendinti visus etapus. Paraišką gauti finansavimą šiam dvišaliam projektui parengėme ir Lietuvos kultūros tarybos regionų programai pateikėme dar pernai.

Kas sudaro tokio dvišalio projekto įgyvendinimo kaštus?

J. N. Didžioji dalis išlaidų yra nematoma parodos lankytojui. Tai – kūrinių paruošimas transportuoti, reikalaujantis specialių sprendimų ir priemonių.
Į Gdanską gabenome išskirtinai keramikos darbus iš Panevėžio dailės galerijos kolekcijos. Tai unikalūs, istoriniai, vienetiniai meno darbai, dalis jų sukurti dar pirmųjų Panevėžyje organizuotų tarptautinių keramikos simpoziumų metu 1989-aisiais. Jie vertingi ne tik dėl savo amžiaus, bet ir dėl savo istorijos, autorių.
Kiekvienas darbas buvo kruopščiai pakuojamas į specialias dėžes su apsauginiais paminkštinimais. Transportavimas, draudimas ir kiti su logistika susiję aspektai ir sudaro didžiausią projekto biudžeto dalį.

Panevėžio dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Forma ir mintis“ pristatomi 27-ių Gdansko dailės akademijos skulptorių darbai – net 27 skirtingi kūrybiniai požiūriai. Ar buvo sudėtinga juos sujungti į vientisą ekspoziciją?

J. N. Pirmiausia svarbu paminėti kūrybinę komandą, dirbusią prie abiejų parodų – tiek Gdansko dailės akademijoje, tiek Panevėžio dailės galerijoje. Pastarajai atstovavo parodos kuratorė Aurelija Seilienė, o iš Lenkijos – menininkai Dmitrijus Bulavka-Fankidejskis ir Alicija Bulavka- Fankidejska.

Didelis privalumas ir parodos išskirtinumas tas, kad tai yra žmonės kurie žino, kaip gimsta meno kūrinys, puikiai pažįsta Gdansko meno lauką, kuriame skulptūra turi savo tradiciją, savo istoriją.

Jie siekė parodyti kuo platesnę kūrybos amplitudę – nuo visiškos klasikinės skulptūros iki absoliučiai šiuolaikinių medijų ir net tarpdisciplininių sprendimų.

Gdansko dailės akademijos skulptorių parodoje matome ne vieną kūrinį, peržengiantį tradicinės skulptūros ribas – kai kur ji tampa tik vienu iš kūrinio elementų.

Pavyzdžiui, vaizdo instaliacijoje kuriama beveik meditacinė patirtis: du televizoriaus ekranai, o tarp jų – specifinis suolelis. Lankytojas renkasi žvilgsnio kryptį ir įsitraukia į kūrinį – labai vertinga ir sunkiai nupasakojama patirtis.

Mane šioje parodoje labiausiai žavi, kad jos kuratoriams pavyko atskleisti Gdansko dailės akademijos skulptūros įvairovę – nuo visiškai akademinės skulptūros iki darbų, atliepiančių šiandienos aktualijas, pavyzdžiui, interpretuojančių karo temą per netikėtas medžiagas, tokias kaip lego kaladėlės, iš kurių sukonstruotos prieštankinės barikados.

Šioje parodoje ypač ryški medžiagų ir formų įvairovė. Nors tai skulptūros paroda, čia naudojamos ne tik tradicinės medžiagos – matome ir molį, metalą, medį, tekstilę, vaizdo projekcijas. Kai kurie autoriai jungia skirtingas medžiagas į vieną kūrinį, matome ir tarpdisciplinines kompozicijas – parodos kuratoriai parinko tikrai vertus dėmesio kūrinius.

Ar pastebėjote, kokios šios, sakyčiau, provokuojančios parodos lankytojų reakcijos?

J. N. Reakcijos labai įvairios.

Teko nugirsti mintį, kad prieš brutalią jėgą esame bejėgiai, o mūsų ginklai šioje kovoje primena lego kaladėles. Tačiau kiti žiūrovai tai vertina priešingai – kaip ženklą, kad net ir tokiomis priemonėmis galima priešintis melui, agresijai, blogio apraiškoms.
Tą girdėti man pačiai buvo netikėta ir labai įdomu.

Akivaizdu, kad žmonės skirtingai perskaito kūriniuose užkoduotas žinutes ir nevienodai reaguoja į pasaulio aktualijas.

Vieni tose lego kaladėlėse įžiūri paskatinimą, viltį, kvietimą veikti ar gintis, jei to reikia. Kiti į tai žvelgia labiau kaip į žaidimą. Tas pats kūrinys gali išprovokuoti visiškai skirtingas interpretacijas.
Vieni lankytojai labai smalsūs, nori priartėti, paliesti darbus, kiti – stebi atsargiau, išlaikydami atstumą.

Manau, šita paroda yra tokia, kurioje daugumą kūrinių suprantami žiūrovams. Tai svarbu.

Mums, kaip galerijai, reikia atsižvelgti, kad žiūrovams vis dar sudėtinga suprasti abstraktų meną. Lengviau priimama tai, kas atpažįstama, o tai, kas reikalauja ilgesnio įsigilinimo, ryšių paieškos ar kitokio žvilgsnio į įprastą aplinką, žiūrovą verčia galvoti. Visuomenėje turbūt yra labai daug nuovargio, todėl žmonės nori mažiau galvoti.
Bet tai nereiškia, kad šioje parodoje nėra abstrakčių kūrinių ir mūsų galerijoje jų nebus ateityje. Menas yra labai įvairus, ir jo visokio reikia.

Kodėl Panevėžio dailės galerija nusprendė Gdanske pristatyti būtent keramikos simpoziumo kolekciją?

J. N. Ši kolekcija – Panevėžio dailės galerijos išskirtinumas, jos lobis.

Pernai galerija minėjo 35-metį, beveik tiek pat gyvuoja ir tarptautinių keramikos simpoziumų tradicija. Per šį laiką įvyko 25 simpoziumai, sukaupta gausi ir vertinga kolekcija, kuria norisi dalintis. Gdanske eksponuojame išskirtinai tik lietuvių autorių darbus.

Įdomu tai, kad parodų kuratoriams pavyko sujungti du gana skirtingus meno laukus: vienoje pusėje – Gdansko dailės akademijos skulptūros tradicija, kitoje – mūsų galerijos suformuota keramikos kolekcija: skirtingos šalys, skirtingi autoriai.
Abi parodos turi ir skirtingas temas. Mūsiškė Gdanske pavadinta „Namai“, o Panevėžyje eksponuojama lenkų paroda – „Forma ir mintis“. Tai tarsi du savarankiški pasakojimai, kurie susitinka bendrame kultūrinių mainų kontekste.

Kodėl parodai Gdanske pasirinktas pavadinimas „Namai“? Ar galima sakyti, kad namų tema turi universalią reikšmę skirtingų šalių žiūrovams?

A. S. Buvo nelengva nuspręsti, kaip palyginti nedidele apimtimi – Gdanske eksponuojame tik 16-os autorių kūrinius – pristatyti tokią didelę ir įvairią mūsų keramikos simpoziumų kolekciją.

Nusprendžiau rinktis tik lietuvių autorių darbus, tačiau iškilo kitas klausimas – kaip per juos pristatyti Lietuvą: jos kultūrą, identitetą, kūrybos įvairovę.
Ieškodama bendros jungties, galvojau apie kūrinius, kurie galėtų suskambėti tarpusavyje. Taip gimė namų idėja. Ne kaip fizinės vietos, bet kaip bParodūsenos, jausmo. Namai – tai saugumas, ramybė, artumas: žmonės, prisiminimai, daiktai, kurie mus formuoja.

J. N. Kiekvienas turime vietą, kurią vadiname namais, tačiau ją suvokiame skirtingai. Lygiai taip pat skirtingi ir parodoje pristatomi kūriniai – jie atspindi įvairius autorius, kūrybines patirtis ir laikotarpius.

Vieni darbai jaukūs, šilti, kaip panevėžiečio Egidijaus Radvensko kūrinys „Žvilgsnis“: iš pirmo žvilgsnio minkštos pagalvės tik įsižiūrėjus atsiskleidžia kaip į tave žvelgiančios akys – ir tai iškart pakeičia patyrimą.

Namai yra visokie: ten, kur jauku, kur atpažįstama, kur jaučiamės gerai, bet kartu ir tai, kas primena apie laikinumą, kaip amžinieji namai.

Parodos „Namai“ atidarymo akimirkos. Wojciech Rudnik nuotraukos

Kaip iš tokios gausybės Panevėžyje vykusių tarptautinių keramikos simpoziumų dalyvių parodai Gdanske atrinkote tuos 16-a Lietuvos autorių?

A. S. Atranka vyko pagal kūrinius, atliepiančius namų temą. Taip pat buvo svarbi autorių ir laikotarpių įvairovė.
Parodoje Gdanske eksponuojami darbai aprėpia visą Panevėžio keramikos simpoziumų istoriją – nuo pat pirmojo, surengto 1989 metais. Vienas ankstyviausių kūrinių – Rimo Vizgirdos „Obuoliai“ – tarsi įkūnija lietuviams būdingą namų jausmą per seną sodą.
Kitoje laiko ašyje – jauniausių autorių darbai. Tarp jų – Elenos Laurinavičiūtės kaukolių kompozicija „Memento stela“, sukurtas pernai Panevėžyje vykusiame simpoziume.

Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas vyksta jau daugiau nei tris dešimtmečius. Kuo ši kolekcija vertinga ne tik Lietuvai, bet ir unikali tarptautiniame kontekste?

J. N. Menininkas dr. Rokas Dovydėnas yra pasakęs: „Panevėžyje yra tokia savita, specifinė molio aura.“

Tuo pasakyta labai daug.
Šios kolekcijos vertė susiformavo per laiką, per turinį ir kokybę.

Į Panevėžyje rengiamus keramikos simpoziumus visada kviečiami atrinkti menininkai, nėra atsitiktinių dalyvių. Net ir jauniausi kūrėjai, pakviesti dalyvauti, jau būna glaudžiai susiję su keramika.
Per daugiau nei tris simpoziumų dešimtmečius susikaupė ne tik kūrinių, bet ir istorijų. Kartais nutinka, kad talentingi menininkai, Panevėžyje sukūrę stiprius, prasmingus darbus, vėliau pasuka kitais keliais – tuomet jų kūrybinės pradžios liudijimas lieka būtent Panevėžio kolekcijoje.
Patirtis, skirtingų pasaulio šalių menininkai, drąsūs eksperimentai, kūrybinės vizijos, įgyvendintos Panevėžyje – visa tai kuria šios kolekcijos išskirtinumą.
Galerijoje sudarytos sąlygos šią unikalią kolekciją ne tik saugoti, bet ir nuolat pristatyti visuomenei – dalis kūrinių, sukurtų simpoziumuose, eksponuojami net po atviru dangumi, lankytojams atvirame galerijos kiemelyje.

Ką tokie dvišaliai kultūriniai mainai duoda miestams, menininkams ir žiūrovams?

J. N. Pirmiausia, tai galimybė pažinti kitų šalių kultūrą neišvykstant iš savo miesto, proga pažinti pasaulį neiškeliant kojos iš namų.

Priimdami užsienio menininkus ir jų kūrinius, plečiame žiūrovų akiratį, o išveždami savo kolekciją – pristatome savo tradicijas, menininkus ir kultūrinį identitetą.
Kalbant apie mūsų parodą Lenkijoje, buvo ir labai jautrių momentų. Per jos atidarymą Gdansko dailės akademijoje prie mūsų priėjo garbaus amžiaus moteris. Ji papasakojo, kad į Gdanską su tėvais atvyko būdama šešerių ar septynerių, kai šie, patekę į tremiamųjų sąrašus, pasitraukė iš Vilniaus krašto. Tokių likimų buvo daug – nemažai tuometinės Lietuvos gyventojų apsigyveno Gdansko regione.
Moteris ilgai dalijosi savo istorija, atnešė gėlių kuratorei ir prisipažino, kad paroda „Namai“ jai padarė labai stiprų įspūdį. Ne tik dėl kūrinių, bet ir dėl pačios idėjos – lietuviškos keramikos parodos Gdanske, kokios iki šiol nebuvo.

Kaip jautru ir gyva, kai žmogus ateina į parodą paklausyti lietuvių kalbos, pamatyti lietuvių kūrėjus Lenkijoje. Ir ateina su didžiule padėka, nuoširdžiu prisipažinimu, kad paroda sukėlė labai daug prisiminimų.

Tokios patirtys parodo, kad kuratorių sprendimai – tiek atrenkant kūrinius, tiek formuojant parodos pasakojimą – yra paveikūs, prasmingi ir paliečiantys labai asmeniškai.

Ar bendradarbiavimas su Gdansko dailės akademija turės tęsinį ateityje?

J. N. Labai to tikimės. Gdanske turėjome vertingų susitikimų su Dailės akademijos rektoriumi, prorektore, Skulptūros fakulteto dekanu, aptarėme tolesnio bendradarbiavimo galimybes.
Jie domisi ne tik skulptūra, bet ir fotografija, todėl atsiveria naujų krypčių galimiems mainams.

Kalbėjome ir apie bendras veiklas – paskaitas, konferencijas, pranešimus, patirties dalijimąsi.

Kokį vaidmenį regioninės galerijos, tokios kaip Panevėžio, gali atlikti tarptautiniame meno lauke?

J. N. Šitame labai sparčiai besikeičiančiame ir tarsi sumažėjusiame pasaulyje apsiriboti regionu nebėra prasmės.

Ypač Panevėžio dailės galerijai, turinčiai didelę tarptautinio bendradarbiavimo patirtį – į keramikos simpoziumus esame priėmę menininkus jau iš 38 pasaulio šalių.
Manau, turime būti maksimaliai atviri pasaulio menui ir kiek įmanoma skleisti savo kūrybą.

Pirmiausia – į tas šalis, iš kurių yra mūsų bendradarbiai ir autoriai, bet taip pat ir plačiau.
Kai pas mus atvyksta užsienio menininkai, o žiūrovai turi galimybę su jais susitikti, jie patiria pasaulio meną čia, vietoje. Tai labai svarbi kultūrinė patirtis regionui.
O mums reikia būti drąsiems – juk esame vertingi.

Projektą „(S)kul(p)tūriniai mainai: Lietuva–Lenkija“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė.

G. Kartano nuotraukose – parodos „Forma ir mintis. Skulptoriai iš Gdansko dailės akademijos“ atidarymo Panevėžio dailės galerijoje akimirkos