Kontrabosininkė Bernadeta Łachut: „Scenoje jaučiuosi tarsi karalienė“

Bernadeta Łachut – jaunosios kartos Lenkijos kontrabosininkė, daugelio tarptautinių konkursų laureatė. Ji studijuoja Gdansko muzikos akademijoje ir aktyviai koncertuoja kaip solistė bei kamerinės muzikos atlikėja.

Jau greitai išgirsti jos muziką turės galimybę ir panevėžiečiai savo mieste. B. Lachut gegužės 15 dieną pasirodys Panevėžio muzikiniame teatro scenoje, festivalio „Už muziką ir vaikystę“ koncerte.

Su Bernadeta kalbamės apie jos vaikystę su muzika, pirmuosius pasirodymus, scenos jausmą ir tai, kaip klasikinė muzika gali tapti artima jaunam klausytojui.

Kaip tavo gyvenime atsirado kontrabosas?

Groti pradėjau būdama aštuonerių. Mano seserys jau lankė muzikos mokyklą, tad paprašiau tėvų užrašyti ir mane. Jie, žinoma sutiko, tik su viena sąlyga – kad instrumentas bus nedidelis. Dalyvaudama atvirų durų dienose užklydau į kontraboso klasę, o charizmatiškas mokytojas mokėjo sudominti. Po savaitės sužinojau, kad esu priimta į kontraboso klasę.

Kuo ypatingas šis instrumentas?

Kontrabosas stebina savo galimybėmis – tai ne tik žemų garsų instrumentas, juo galima atlikti labai aukštas, išraiškingas muzikines frazes. Taip pat vis dar gyvas mitas, kad jis „nemoteriškas“, tačiau tai visiškai netiesa. Man ypatinga yra ir kontrabosininkų bendruomenė – ji primena didelę, palaikančią šeimą.

Ar sunku būti talentingu vaiku? Kaip atrodė tavo vaikystė?

Mano vaikystė buvo labai laiminga. Nei mokytojai, nei tėvai manęs nespaudė. Jie norėjo, kad grojimas teiktų džiaugsmą. Žinoma, grojimas buvo kasdienybės dalis, tačiau dažnai jis tapdavo žaidimu ar kūrybišku ieškojimu.

Ar prisimeni savo pirmąjį svarbų pasirodymą?

Prisimenu daugybę smulkmenų iš tos dienos. Mama man nupirko naują sijoną būtent tai progai – tokį, kuris būtų patogus groti kontrabosu. Pamenu, kaip didžiavausi savimi, bet kartu labai jaudinausi.

Labai gerai prisimenu ir savo mokytojo patarimus – kaip elgtis scenoje, kada nusilenkti, kada pradėti groti ir ką daryti, jei nutiktų kas nors netikėta. Jis mane paruošė profesionaliai, nesukeldamas įtampos ar baimės. Tai buvo nepaprastai svarbu, nes leido jaustis saugiai ir užtikrintai.

Panevėžio muzikiniame teatre pasirodysi festivalio „Už muziką ir vaikystę“ koncerte. Šiame festivalyje jauni talentingi atlikėjai debiutuoja scenoje kartu su profesionaliais muzikantais. Kuo jaunimui reikšmingi tokie pasirodymai?

Jie leidžia mokytis kitaip – stebint, būnant šalia, jaučiant sceną. Tai ypač svarbu jauniems atlikėjams – tokios patirtys stiprina pasitikėjimą ir motyvaciją. To neišmoksi vien klasėje.

Kaip dabar atrodo tavo diena?

Šiuo metu derinu muzikos ir biotechnologijos studijas. Tai sudėtinga kombinacija, bet atveria man kitokį pasaulį. Greta studijų dalyvauju koncertiniuose projektuose, o vienas svarbiausių pastarojo meto darbų – albumo įrašai.

Mano diena prasideda anksti, paskaitos užpildo didžiąją dienos dalį, tačiau vakarai skirti repeticijoms. Būtent tada galiu geriausiai susikaupti.

Kokie tavo ateities planai?

Turiu daug planų ir dar daugiau svajonių. Norėčiau tapti mokytoja, dirbti su jaunais žmonėmis, ugdyti muzikinius talentus, įkvėpti juos ne tik mokytis, bet ir atrasti, tyrinėti.

Kartu noriu toliau augti kaip atlikėja, kurti savo meninius projektus. Manau, tai puikiai suderinama.

Ar jaunimas domisi klasikine muzika?

Nepasakyčiau, kad klasikinės muzikos gerbėjų yra labai daug, bet ir ne per mažai. Šiandien muzikos pasirinkimas labai platus, todėl kiekvienas gali atrasti, kas jam artima. Natūralu ir tai, kad vis dažniau susilieja skirtingi žanrai.

Apskritai problema dažnai tampa prieinamumas. Daugelis žmonių mielai ateitų į klasikinės muzikos koncertus, jei turėtų tokią galimybę. Tas pirmasis kartas labai svarbus – jei žmogus neapsilanko koncerte vaikystėje, dažnai neateina ir suaugęs.

Ką koncertas dovanoja tam, kuris jo klausosi?

Manau, kad gyvi koncertai yra itin svarbūs – jie leidžia muziką patirti daug giliau, nei klausantis įrašų. Mano mama yra sakiusi, kad būtent koncertuose ji suprato, kiek daug fizinio darbo reikalauja muzikavimas. Ir tai tikra tiesa – matydamas muzikantus scenoje, pradedi pastebėti jų pastangas, susikaupimą.

O man būti scenoje prieš klausytojus yra ypatinga patirtis. Dažnai jaučiuosi tarsi karalienė, vedžiojanti svečius po savo rūmus ir rodanti labai asmenišką muzikos pasaulį. Kūrinys man –tarsi rūmai, o jo dalys – skirtingos rūmų menės su savo charakteriu, istorija ir emocija.

Ką patartum festivalio „Už muziką ir vaikystę“ dalyviams, besiruošiantiems pirmajam pasirodymui profesionalioje scenoje?

Sakyčiau: tu esi pasiruošęs, viskas bus gerai. Galima galvoti apie pasirodymą kaip apie vaidmenį teatre – turi savo scenarijų ir žinai, ką daryti žingsnis po žingsnio: išeiti į sceną, nusilenkti, nusišypsoti, groti.