Nežinia, kas čia nutiko, kad Panevėžys tapo tokiu dabita.
Eini sau Senvage, panirusi į strimgalviais lekiančias, kūlvirsčia besiverčiančias mintis ir staiga – ūūūūžt toks stiprus kvepalų šleifas… Akivaizdu – tas flirtuojantis jaunuolis per daug purkštelėjo nišinių, pavasarį taip madingų ievos kvepalų.
Nieko nieko, šypteli, tokiems vėjavaikiams atleistina.
Pėdini sau toliau, mintyse rikiuoji darbus – tam paskambinti, su anuo susitikti, trečiam nepamiršti elektroninio laiško nusiųsti ir staiga kone kaktomuša atsitrenki į tą išsifrantinusį padaužą, tiesiog iššokusį iš už Elektros gatvės kampo su glėbiu narcizų – ir rankose, ir dargi į atlapą įsegtų.
Ak, net antys Nevėžyje tyliai krizena iš tokio nutrūktgalviško šėlsmo.
Šiu šiu šiu – tarsi erzina tas vilioklis, Laisvės aikštėje taškydamasis fontano purslais.
Ir ne ne – tikrai ne garsūs drabužių dizaineriai kuria madingiausius šios sezono fasonus ir spalvas!
Tas ievų aromatu išsikvepinęs stileiva kvatoklis net labiausiai rūpesčių užgultą praeivį privers nusišypsoti pasidabinęs nenusakomo vaiskumo žaliu kostiumu su pamėtytais raudonų, baltų saulučių žiedeliais, tulpių ornamentais, kukliais žydrų neužmirštuolių taškeliais.
Et, stilingas gi tas dabita.
Ir kaipgi nemylėti to kasmet jauno, žavaus, širdį suvirpinančio ir meilę gyvenimui įkvepiančio miesto?
Redaktorė Inga
P. Židonio nuotraukos
G. Kartano nuotraukos
