Senamiesčio gatvės vaiduoklį žada prikelti iš mirusiųjų

Kone keturis dešimtmečius Panevėžyje ties S. Kerbedžio ir Senamiesčio gatvių sankirta, šalia išvažiavimo iš Panevėžio į Kupiškį, stūksojęs pilkas nebaigtos statybos griaučių siluetas jau buvo tapęs neatsiejama peizažo dalimi.

Apleistas pastatas per daugelį metų spėjo apaugti ne tik dulkėmis, ant stogo išdygusiais berželiais, bet ir skambiomis vizijomis: čia žadėta statyti viešbutį su SPA erdve, pramogų centrą, prekybos kompleksą.

Pastatas keliavo iš rankų į rankas, tačiau už tvorų taip ir liko nepajudinto linų kombinato nebaigto audimo cecho kontūrai.

Tačiau prieš kelias savaites prie ilgai merdėjusio statinio pasirodė technika ir darbininkai.

Naujieji investuotojai sako matantys visai kitokią, nei iki šiol buvo piešta, šio vaiduoklio ateitį.

Žvilgsnis nukrypo į Panevėžį

Beveik 19 tūkstančių kvadratinių metrų nebaigtą statyti gamybinį pastatą šių metų vasarį įsigijo Jonavoje registruota bendrovė, užsiimanti nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimu.

Šios bendrovės atstovas Artūras Rutkauskas teigė, kad jie specializuojasi didelių apleistų gamybinių objektų prikėlimu antram gyvenimui regionuose.

Panašūs projektai jau įgyvendinami Alytuje, Jonavoje, Tauragėje, o dabar investuotojų žvilgsnis nukrypo ir į Panevėžį.

Kol kas konkreti būsimo objekto paskirtis nėra galutinai nuspręsta.

Pasak A. Rutkausko, svarstomi keli variantai – nuo logistikos centro iki prekybinės ar gamybinės veiklos.

„Mes patys vystome logistikos centrų veiklą, todėl vienas iš variantų ir Panevėžyje galėtų būti logistikos centras. Tačiau šiame mieste planuojame atnaujinti ne vieną tokį objektą. Šiuo metu dar vertiname kelias galimybes, kur toks logistikos centras galėtų įsikurti, ir nenorėtume skubėti atskleisti konkrečių planų“, – teigė investuotojų atstovas.

Pastatas be privažiavimo

Pasak A. Rutkausko, sprendimą, kuo pavirs ilgametis vaiduoklis, lems ne tik rinkos analizė, bet ir pati vieta – strategiškai patogioje miesto dalyje esantis pastatas galėtų būti pritaikytas tiek sandėliavimo, tiek prekybos ar gamybinei veiklai.

„Ši vieta yra labai tinkama prekybai, tačiau analizuojame, kas šiuo metu Panevėžyje būtų perspektyviausia. Turime kelis variantus“, – sakė pašnekovas.

Tiesa, prieš pradedant didesnius rekonstrukcijos darbus naujųjų pastato savininkų dar laukia nemažai formalumų.

Nors technika objekte jau dirba, investuotojai pripažįsta, kad kol kas net nėra galimybės patogiai patekti į teritoriją.

„Darbus pradėjome, tačiau šiuo metu neturime privažiavimo prie pastato. Toje vietoje dabar įrengtas šaligatvis ir dviračių takas, todėl reikės miesto Savivaldybės leidimų. Kadangi tai jau miesto turtas, nieko negalime daryti savavališkai“, – komentavo A. Rutkauskas.

Pasak jo, statinys išlikęs ganėtinai geros būklės, todėl nugriauti jo neketinama – planuojama rekonstruoti ir pritaikyti naujai veiklai.

Mato didelį potencialą

Investuotojai neslepia matantys didelį Panevėžio potencialą.

A. Rutkausko teigimu, miestas išsiskiria strategiškai patogia vieta, išvystyta logistika ir pramonei tinkama infrastruktūra.

„Panevėžys yra pusiaukelėje tarp didžiųjų miestų ir pajūrio, netoli sostinės Ryga bei Vilnius. Miestas tvarkingas, pritaikytas pramonei, čia gera logistika ir pakanka darbo jėgos. Šiandien svarbus tampa ir saugumo aspektas – Panevėžys yra toliau nuo išorinių šalies sienų“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, investuotojai dažnai miestų perspektyvą mato optimistiškiau nei vietiniai gyventojai.

Tad Panevėžyje jie tikisi įgyvendinti ir daugiau projektų.

„Norisi abipusio pasitikėjimo. Jei Panevėžyje būsime laukiami, planuojame atnaujinti ir naujai veiklai pritaikyti ne vieną tokį apleistą gamybinį pastatą. Manau, miestas taip pat norės, kad apleisti objektai atgimtų. Kiekvienas toks projektas kuria naudą – sutvarkoma aplinka, atsiranda darbo vietų, miestas tampa gyvesnis“, – pabrėžė A. Rutkauskas.

Keturi laukimo dešimtmečiai

Senamiesčio gatvėje, priešais „Ignitis“ pastatą, stūksantys didžiuliai nebaigtos statybos griaučiai – vienas iš sovietmečio pramoninių ambicijų reliktų, taip ir nesulaukęs savo tikrosios paskirties.

Jame turėjo įsikurti bendrovės „Linas“ audimo cechas – modernus gamybinis kompleksas, skirtas mieste sparčiai augusiai tekstilės pramonei.

Tačiau istorija susiklostė kitaip.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, didžiuliai planai žlugo kartu su griūvančia sovietine ekonomikos sistema.

Statybos sustojo, o nebaigtas pramoninis gigantas ilgainiui virto nebyliu permainų liudininku.

Per keturis dešimtmečius cementinių blokų milžinas ne kartą keitė šeimininkus, o su jais keitėsi ir vizijos.

Dar prieš dešimtmetį Panevėžyje sklandė kalbos apie čia galintį atsirasti viešbutį, pramogų centrą ar kitą komercinį objektą.

Vis dėlto nė vienas planas taip ir nevirto realybe.

Per ilgus metus saugumo sumetimais teritorija buvo tik aptverta, o tvoros pasidengė grafičiais, reklamomis ir atsitiktiniais užrašais.

Daugeliui panevėžiečių pastatas tapo savotišku miesto vaiduokliu – neįgyvendintų ambicijų priminimu.