Prieš šimtą metų įkurtos Panevėžio vyskupijos pirmasis vyskupas Kazimieras Paltarokas prisimenamas ne tik kaip dvasinis ganytojas, bet ir tvirtumo simbolis, niekada neatsitraukdavęs nuo savo įsitikinimų bei tikėjimo.
Kiekviena karta turi savus šviesulius – žmones, iškylančius gerokai aukščiau amžininkų kasdienybės ir tampančius pavyzdžiais ne tik tam laikmečiui, bet ir ateičiai.
Panevėžio padangėje toks šviesulys – vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875–1958), matomas ir gerbiamas visą šimtmetį ir neabejotinai šviesiantis dar ilgai.
Pirmojo Panevėžio vyskupo vardas nuolatos minimas ne tik todėl, kad šiemet švenčiamas vyskupijos įkūrimo šimtmetis.
K. Paltarokas nusipelnęs daug daugiau negu jo priminimas greta garbingos sukakties datos.
Ypatinga asmenybė Panevėžio istorijoje – ne tik dvasininkas ir Kristaus Karaliaus katedros statytojas, bet ir lietuviškos spaudos platintojas, gausių raštų autorius, tikybos vadovėlių rengėjas, vargšų šelpėjas, kultūros puoselėtojas ir kt.
Daug pasako ir faktas, jog Panevėžio garbės piliečio vardas nepamirštamam vyskupui K. Paltarokui suteiktas praėjus daugiau kaip pusę amžiaus po jo mirties – 2013-aisiais.
Per tiek laiko daugelio vardus ir nuopelnus, gyvenimui negailestingai lekiant į priekį, jau padengia laiko ir užmaršties dulkės – lieka tik patys garbingiausi.
Didžioji vertybė
Vienas iš idėjos vyskupui K. Paltarokui suteikti Garbės piliečio vardą iniciatorių istorikas Juozas Brazauskas tikina, jog tokia iškili asmenybė ir dabar daugeliui galėtų būti pavyzdys bei mokytojas.
„Kazimieras Paltarokas – didžioji mūsų vertybė, visada buvęs tvirtas tikėjime ir visais savo nusistatymais“, – sako istorikas.
Pavyzdžiui, 1930 metais Švietimo ministerijai uždarius ateitininkų organizaciją, K. Paltarokas ėmėsi energingai ginti šios teises.
Valdžios žingsnį jis laikė neteisėtu ir darančiu didžiausią skriaudą Bažnyčiai bei visai lietuvių tautai.
Neleidžiant ateitininkams susirinkti mokyklose, vyskupas įsakė kunigams atidaryti klebonijas, zakristijas ir prireikus bažnyčias jų susirinkimams.
Jis ir pats ateidavo į ateitininkų susirinkimus, o iš mokyklų už ateitininkų veiklą pašalintais moksleiviais vyskupas K. Paltarokas rūpinosi ir juos globojo.
Nors rūpesčių ir taip turėjo daugybę.
Juk konsekruotas vyskupu K. Paltarokas buvo paskirtas į naują, dar tik kuriamą Panevėžio vyskupiją, kur teko veiklą pradėti nuo nulio – nebuvo jokių konkrečių gairių, visa struktūra ir kitais reikalais reikėjo rūpintis pačiam ganytojui.
Bet greta tų rūpesčių atrasdavo laiko ir kultūrinei veiklai.
Vyskupo pasatagomis atsirado Katalikų veikimo centro būstinė, centrinė vyskupijos biblioteka, salė teatrams, katalikiškoji „Bangos“ spaustuvė.
1933 metais vyskupas išrenkamas Šv. Vincento Pauliečio, o 1937 m. – Šv. Kazimiero draugijos garbės nariu.
Seminarijos nespėjo pastatyti
1939 metais K. Paltaroko iniciatyva Panevėžyje pradėta statyti Mažoji klierikų seminarija.
Ją planuota baigti ir būsimiesiems dvasininkams duris atverti 1941-aisiais.
Kaip ir daugelį planų, taip ir seminarijos statybos užmojį sutrukdė prasidėjusi okupacija.
Naujajai sovietų valdžiai seminarija nebuvo reikalinga: statybinės medžiagos buvo išgrobstytos, statybos uždraustos ir dviejų aukštų pastatas katedros pašonėje paliktas styroti tuščias ir nereikalingas.
Vyresni panevėžiečiai dar mena šias ilgai apleistas, nebaigtas statybas.
Jau vėliau, matyt, susipratus, kad neverta leisti pastatui sugriūti, jis buvo baigtas. Tik keista, kad ėmęsi tęsti statybas sovietai nepastebėjo pastato formos.
O ji tikrai ypatinga – vieno svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių Gediminaičių stulpų formos.
Statyti buvo baigta ant tų pačių pamatų, pagrindinis pastato planas liko nepakeistas.
Baigus statybas čia įkurdintas Panevėžio hidromelioracijos technikumas.
O dabar čia jau daug metų veikia Kazimiero Paltaroko vardu pavadinta gimnazija.
Tikėjimo mokykla
Pirmojo Panevėžio vyskupijos ganytojo K. Paltaroko dėka ir miestas tapo šviesesnis, kultūringesnis, atsirado daug naujos, prasmingos veiklos.
Ypač vyskupo visuomeniniai nuopelnai išryškėjo, kai ėmėsi globoti katalikiškas organizacijas.
Į tikinčiuosius vyskupas kreipdavosi ir spausdintu žodžiu.
Paėmę į rankas K. Paltaroko parašytas knygeles, skaitytojai rasdavo daug prasmingų patarimų, pamokymų.
Iš leidinių išsiskiria vyskupo K. Paltaroko katekizmas – katalikų tikybos pradžiamokslis, net vėliau, sovietmečiu, plačiai naudotas, nuolat kopijuotas ir perspausdinamas.
„Vyskupo Kazimiero Paltaroko katekizmas buvo kelių kartų lietuvių tikėjimo mokykla“, – sako J. Brazauskas.
K. Paltaroką šiandien mena ir jo kadaise surašyti ganytojiški laiškai. Jų išleista per penkiasdešimt.
Laiškai, kuriuose vyskupas pamoko, įspėja, pabara, padrąsina, įdomūs bei aktualūs ir šiandien, jie pasižymi gyva kalba, lengvu stiliumi.
„Jei dangaus ingijimui tereiktų noro, tai beveik visi žmonės būtų išganyti, o iš Šventojo Rašto galima būtų išbraukti žodžius: „maža išrinktųjų“, – rašė vyskupas.
K. Paltarokas primindavo, jog: „Tikėjimas yra tarsi šviesa, rodanti mums dangaus karalystę, bet jei žmogus, tuo žiburiu apšviestas, nei žingsnio nežengs, pasiliks bestovįs ant vietos.“
Be ganytojiškų laiškų, vyskupas išleido ir daugybę kitų didesnės ar mažesnės apimties knygelių, tarp jų ir švietėjiško pobūdžio: „Girtuoklystė – nesveikata“, „Girtuoklystė – neturto motina“ ir kt.
Katedros statytojas
O štai vyskupijos įkūrimo dešimtmečiui 1936 metais K. Paltarokas parengė ir išleido knygą „Panevėžio bažnyčios“, kurioje išsamiai pasakojama miesto bei jo šventyklų istorija.
Pats vyskupas panevėžiečiams išlieka svarbus kaip vienos iš jų – Kristaus Karaliaus katedros statytojas.
Per trejus metus pastatyta Kristui Karaliui dedikuota katedra prelato Maironio buvo pašventinta Vytauto Didžiojo metais – 1930-aisiais kovo 4 dieną.
„Pirmą kartą įnešant Švč. Sakramentą skambėjo Kristaus Karaliaus himnas, Maironio parašytas katedros iškilmėms“, – pasakoja J. Brazauskas.
Arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas konsekravo katedrą 1933 metais, o dekoruoti ji baigta 1939 metais.
Paties vyskupo K. Paltaroko dovana katedrai – jos didysis altorius.
Apie K. Paltaroką, paskirtą naujai įkurtos Panevėžio vyskupijos vadovu,
Juozas Tumas-Vaižgantas taip rašė: „Bendrais bruožais piešiant pirmas Panevėžio vyskupas yra štai kokių savumų: mokslus, gabus, iškalbus, demokratiškas ganytojo darbe, draugiškas bendrame darbe, visiems malonus, niekados nesugižęs, tolerantas svetimoms šviesioms nuomonėms, kritiškas net tikėjimo dalykuose, gilus lietuvis patriotas, naujos valstybės tvarkos darytojas, šviesus mokslavyris ir meninikas, blaivus ir tvarkus visame gyvenime, šviesios orientacijos gyvenimo klausimuose. Rodos, gana. Belieka tik dėkoti Ponui Dievui, kad tokį sau apaštalą pasirinko.“
Iš tikrųjų K. Paltarokas – pirmasis vyskupas buvo tarsi aukštųjų jėgų dovana Panevėžiui.
Dievo Apvaizdos paslaptis
Kiek prasmingų darbų Lietuvoje būtų buvę nuveikta, jeigu ne klastingas istorijos posūkis į karo ir pokario metus.
Žinoma, jog vyskupas K. Paltarokas, vokiečiams įžengus į Panevėžį, pirmasis viešai pasmerkė pradėtas žydų žudynes.
Ypač sunkus išbandymų kelias dvasininkų bei visų tikinčiųjų laukė okupacijos metais.
K. Paltarokas nuo 1947 iki 1955 metų Lietuvoje buvo likęs vienintelis vyskupas.
Kiti – areštuoti, ištremti, įkalinti.
1949 m. vyskupas buvo išrinktas Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru. Apsigyveno Vilniuje ir iš čia valdė abi vyskupijas: savąją kaip jos ordinaras, o Vilniaus – kaip apaštališkasis administratorius.
„Kodėl liko nenušalintas nuo savo vyskupijos valdymo, o galėjo valdyti kartu ir antrąją, Lietuvos sostinės Vilniaus vyskupiją, kodėl iki 1955 metų rugsėjo 11 d. galėjo išlikti Lietuvoje tik jis vienas iš visų buvusių vyskupų, sulaukti senatvės ir mirti sava mirtimi? Matyt, niekas negali atsakyti į šį klausimą. Gal tai išliks ir kaip Dievo Apvaizdos paslaptis“, – svarsto istorikas J. Brazauskas
Bet gerai žinoma, kad pats vyskupas K. Paltarokas niekada nebuvo susvyravęs tikėjimo ir tiesos kelyje.
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais vyskupas iškilo kaip retos išminties ir drąsos kovotojas už Dievą, už tikėjimą, už šventas Katalikų bažnyčios, tautos ir Tėvynės teises.
„Pašauktas Dievo tarnystei jis tapo didžiu kunigu visai tautai sunkiausiais jos gyvenimo metais“, – teigia istorikas.
Svarbiausi žodžiai
1957 metų gruodžio 9 dieną pasišaukęs kunigus K. Paltarokas tarė: „Aš važiuosiu namo. Jūs čia liekate du ar trys. Laikykitės vyriškai.“
Netrukus – 1958 metų sausio 3 dieną vyskupas mirė, o sausio 7-ąją iškilmingai palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.
„Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“, – tokias mintis kadaise išsakiusio Panevėžio vyskupo žodžiai užrašyti šio garbingo žmogaus amžino poilsio vietoje Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.
O tie lemtingi žodžiai, regis, iš tikrųjų pildosi.
Vyskupas ir dabar savo pavyzdžiu tarnauja žmonėms – gali parodyti kelią jo ieškantiesiems, suteikti dvasios stiprybės, tapti kelrodžiu tiesos siekiantiems.
Švento Kazimiero gerbėjas
Vyskupas K. Paltarokas prisimenamas ir kaip švento Kazimiero kulto gaivintojas, gerbėjas, rinkęs medžiagą apie šį šventąjį.
1928 m. sausio 25-ąją vyskupo K. Paltaroko prašymu Šventasis Tėvas Pijus XI savo dekretu šv. Kazimierą paskyrė Panevėžio vyskupijos globėju, vėliau jau popiežius Pijus XII jį paskyrė ypatingu jaunimo globėju.
Kai 1949-aisiais vysk. K. Paltarokas buvo iškeltas į Vilnių, netrukus sužinojo, kad Vilniaus katedra tampa valstybės nuosavybe, joje bus įrengtas muziejus ir švento Kazimiero relikvijos tame muziejuje likti nebegalės.
Tad vysk. K. Paltaroko surengtas kapitulos posėdis nutaria Šventojo relikvijas perkelti į kitą – Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Štai koks vyskupo prisiminimas užrašytas:
„Vykdant nutarimą perkelti šv. Kazimiero relikvijas į Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, 1952. X. 9 12 val. susirinkome prie katedros durų. (…).
Sukviesti darbininkai ėmėsi darbo nukelti sidabrinį karstą nuo altoriaus žemėn. Atvožus karstą, buvo išimtas iš jo medinis karstelis, apmuštas audeklu, ataustu auksu. Karstelis rastas užrakintas dviem raktais, apie kuriuos niekas nieko negalėjo pasakyti (…)… Išnešę su pagarba iš katedros karstelį, padėjome jį lengvos mašinos sėdynėje, o aš pats ir prel. Jonas Ellert, prisiglaudę prie šoferio sėdynės, padarėme per miestą liūdną kelionę, tylomis kalbėdami rožančių, niekam nežinant, kokią brangenybę vežame.“
Tik 1989 metų kovo 4-ąją šv. Kazimiero relikvijos buvo iškilmingai sugrąžintos į šio šventojo koplyčią.
