M.Gorbačiovui pačiam liko nemažai neatsakytų klausimų dėl Sausio 13-osios įvykių.
Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, duodamas interviu Austrijos dienraščiui „Die Presse“, pareiškė neįsakęs šturmuoti Televizijos bokšto Sausio 13-ąją ir nežinąs, ką dar ta tema galėtų pasakyti Lietuvos tyrėjams.
Paklaustas, kaip vertina dėl buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo kilusį konfliktą ir Lietuvos svarstymus išduoti Europos arešto orderį, kad būtų galima patį M. Gorbačiovą kaip liudininką apklausti Sausio 13-osios byloje, buvęs SSRS vadovas prisiminė, kad „kai atmosfera Vilniuje įkaito, buvo nuspręsta sušaukti Federacijos tarybos posėdis, kuriame turėjo būti priimtas sprendimas surasti politinį kompromisą, išsiunčiant į Lietuvos sostinę trijų respublikų (M. Gorbačiovas neįvardijo konkrečių SSRS respublikų – IQ.lt pastaba) atstovus.
„Tačiau išvakarėse visa tai įvyko. Tai mane nustebino. Tapo akivaizdu, kad kažkas perėmė iniciatyvą ir įvykius pakreipė tokia linkme“, – kalbėjo M. Gorbačiovas.
Austrijos žurnalistams jis tvirtino, kad vos tik sužinojęs apie Sausio 13-osios įvykius jis paskambino tuomečiam gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui ir KGB vadovui Vladimirui Kriučkovui. D. Jazovas M. Gorbačioviui pasakęs, kad komandą davė Vilniaus karinės įgulos vadovas (Viktoras Uschopčikas). Tą patį atsakymą SSRS vadovas išgirdo ir iš V.Kriučkovo.
„Man susidarė įspūdis, kad jie kalba susitarę. Mano duomenimis, jokio įsakymo iš viršaus nebuvo. Kyla klausimas, kas provokavo, kas davė tokį įsakymą ir kas šaudė? – retoriškai klausė M. Gorbačiovas. – Aš tokių įsakymų nedaviau. Aš nesuprantu, kokių parodymų iš manęs nori sulaukti Lietuva“.
M. Gorbačiovas taip pat tvirtino, kad, „kaip ir kiti žmonės“, gailisi, jog iširo Sovietų Sąjunga. Tačiau jis pridūrė buvęs tikras, kad Sovietų Sąjungai tuomet reikėjo atsinaujinti ir žengti demokratijos keliu. Buvusi supervalstybė žlugo „atgyvenusi savo amžių pagal Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo modelį, kuris buvo paremtas įsakymais, kontrole ir partine monopolija“.
Paveikslas gražesnis už tikrą veidą
Tuo tarpu Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ gavo 30 tūkst. puslapių dokumentų iš asmeninio M. Gorbačiovo archyvo kopijų. Slapta dokumentus nukopijavo istorikas Pavelas Sroilovas, šiuo metu gyvenantis Londone. Anksčiau jis dirbo Maskvoje, M. Gorbačiovo vardu pavadintame fonde. Jame buvo saugoma apie 10 tūkst. dokumentų, kuriuos buvęs SSRS lyderis išsivežė iš Kremliaus, palikdamas prezidento postą.
Kai kuriuos dokumentus M. Gorbačiovas yra panaudojęs savo knygose ir jie padeda atskleisti jo paties sukurtą įvaizdį, kaip tikslo siekiančio reformatoriaus, kuris žingsnis po žingsnio kreipia savo didelę šalį nustatyto kurso link.
Tačiau dokumentai, kuriuos paviešino „Der Spiegel“, atskleidžia, kad M. Gorbačiovas tiesiog pasidavė įvykių žlungančioje valstybėje tėkmei, o kartais tvyrančiame chaose prarasdavo orientaciją. Be to, retkarčiais valstybės lyderis vesdavo dvigubą politiką ir susivienydavo su griežto politinio kurso šalininkais partijoje ir kariuomenėje.
„Kremliaus vadovas pasekė daugelio valstybių vyrų, netekusių svarbių postų, pavyzdžiu – gerokai persistengė tapydamas savo, kaip drąsaus reformatoriaus, portretą“, – rašo „Der Spiegel“.
„Vakaruose M. Gorbačiovas yra garbinamas už tai, kad nesiėmė jėgos stengdamasis priešintis SSRS griūčiai. Tačiau iki šiol nėra žinoma, ar jis nedavė nurodymų imtis karinių veiksmų prieš gruzinus, azerbaidžaniečius ir lietuvius, kurie 1989-1991 m. protestavo prieš centrinę Maskvos valdžią“, – rašo Vokietijos savaitraštis.
Anot „Der Spiegel“, archyviniai dokumentai liudija, kad M. Gorbačiovas, spaudžiamas specialiųjų tarnybų ir armijos, sutiko pamėginti įvesti tvarką Lietuvoje 1991 m. sausį. Likus dviem dienoms iki Televizijos bokšto šturmo Vilniuje, M. Gorbačiovas tuometį JAV prezidentą George’ą Bushą (vyresnįjį) įtikinėjo, kad specialiosios tarnybos ir armija įsikiš tik tuo atveju, jeigu bus pralietas kraujas arba prasidės masiniai neramumai, kurie kels grėsmę „ ne tik mūsų konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms“.
